Diana Briland jį vadino didžiu “kutiurjė”, o Christian Dior - “mūsų svarbiausiu mokytoju”. Chanel jį laikė vieninteliu kutiurjė tikrąja ta žodžio prasme visus likusius vadindama viso labo dizaineriais. O fotografė Sesil Biton manė, kad Balenciaga sukūrė mados ateitį. Įdomiausia, kad visa tai ne egzaltuotų kūrėjų susižavėjimo tauškalai, o tikra tiesa.
Jo mada kupina dramatiškumo ir didingumo – lyg didžiųjų ispanų tapytojų drobės. Jis visuomet rinkdavosi kraštutinumus ir niekuomet jų nebijojo. Jo balta buvo tikrai gryna, o šalia jo juodos visi likę atspalviai atrodė pilki. Jis mėgo pompastiškus siuvinėjimus ir brangius apipavidalinimus, griežtą juodos ir rudos derinį ir dar griežtesnę juodos ir baltos grafiką, jis pripažino tik sunkų šilką, kuris galėjo išlaikyti formą ir atspindėti šviesą.
Balenciaga dažnai buvo kaltinimas dėl per didelio susižavėjimo istoriniu kostiumu ir senąja tapyba, o jis, pasinaudodamas jais, sukurdavo principingai naujas formas ir daugelyje sričių pažengė toli į priekį drabužių modeliavimo sferoje.
Palikdamas madą 1930-ųjų pradžioje Polis Puare kukliai pastebėjo, kad vietoj jo turi ateiti didis žinovas, kuris pratęstų jo pradėtą moterų išlaisvinimo misiją. Lyg išgirdęs šiuos žodžius Christobalis Balenciaga sugalvojo neįliemeniuotus kostiumus ir sukneles-balionus, valstietiškas palaidines ir patogias tunikas.
Visi šie atradimai dažnai priskiriami visiškai kitiems dizaineriams, o Balenciaga priskiriamas prie didžiųjų mados menininkų. Iš tikrųjų jis visiškai nesibaidė praktiškumo. O tuo pat metu atsakydamas į draugų pasiūlymą pradėti gaminti gatavus drabužius atrėžė: “Mano menas neparduodamas”.
Balenciaga taip ir nesugebėjo peržengti šio bruožo. 50-ųjų pabaigoje jis išsiruošė į JAV, norėdamas pažiūrėti, kaip pirmaujančioje pasaulio šalyje gaminami gatavi drabužiai. Išeidamas iš fabriko Nju Džersyje jis suvokė, kad savo mados niekuomet neperkels ant konvejerio – 50-ųjų pabaigoje jau niekas sau tokio įžūlumo nebegalėjo leisti.
Dior tuo metu savo vardą pardavinėjo į kairę ir į dešinę nė kiek dėl to nesikuklindamas. O išdidus ispanas save per daug vertino. Jis visuomet išlikdavo vieninteliu savo parfumerijos produkcijos savininku ir taip ir neįžengė į Aukštosios Mados Sindikatą. Jis visą gyvenimą išliko aukštumoje tik savo reputacijos ir ištikimų klientų dėka. O WWD 1958 m. rašė: “Mada gyvena jo idėjomis. Visi kutiurjė yra priklausomi nuo jo įtakos, o viso pasaulio moterys yra pasirengę sumokėti didžiausius pinigus už jo drabužius.”
Mada buvo jo šventovė. Ir Ungaro, ir Kurrež prisimena taikingos ramybės ir disciplinos atmosferą Balenciaga dirbtuvėse. Sakoma, kad labiausiai ji buvo panaši į vienuolyno celę. Jis dirbdavo visiškoje tyloje, asistentai jį suprasdavo be žodžių, kaip be žodžių asistentai supranta operuojantį chirurgą. Peržiūros vykdavo be muzikos, manekenėms buvo draudžiama šypsotis. Pats Balenciaga visais įmanomais būdais vengdavo viešumo, stengėsi nesifotografuoti ir neduodavo interviu. Jis į viską žiūrėdavo su beveik patologišku rimtumu.
Savo tobulumo siekimu jis prieidavo beveik iki absurdų. Pavyzdžiui, galėdavo išardyti pasiūtą drabužį ir amžinai jį perdarinėti, siekdamas trokštamo rezultato. Priversti teisintis prieš klientus pardavėjai patirdavo rimtų nesėkmių. Tačiau tai visiškai nejaudino didžiojo kūrėjo.
Jis netikėjo idealios moteriškos figūros egzistavimu, tačiau buvo įsitikinęs, kad sukirpimo pagalba gali sukurti kažką į tai panašaus. Galbūt todėl jis niekuomet nedarydavo eskizų, o maketuodavo tiesiai ant kūno. Greta Garbo kalbėjo, kad jo pirmas primatavimas lygus kitų dizainerių paskutiniajam. Jis vienodai gerai galėjo dirbti tiek kaire, tiek dešine ranka ir galėjo padaryti bet kokį daiktą nuo pradžios iki galo – tai reta dizainerio savybė. Kiekvienoje kolekcijoje visuomet būdavo viena suknelė, kurią pasiūdavo jis pats. Jis buvo pamišęs dėl rankovių, kurios, kaip žinia, yra pati sudėtingiausia bet kokio drabužio dalis.
Balenciaga šioje srityje pasiekė tobulumo. Jo sukirpimai buvo be galo tikslūs ir manoma, kad šią paslaptį jis su savimi nusinešė į kapus. Kiekviena rankovė, palikdama jo dirbtuves, buvo prisiūta jo paties arba bent jau jo patvirtinta. Jis statė drabužių tūrius ir proporcijas taip, kaip architektai stato namus – taip, kad juose būtų patogu gyventi. Vis tos pačios įžymios rankovės, įsiūtos į kvadratinę papetę, suteikdavo laisvę rankoms ir judėjimą visai viršutinei kostiumo daliai, kuri, kaip taisyklė, būna pati nepatogiausia. Jis sukūrė laisvą neįliemeniuotą švarką ir laisvą suknelę-maišą – Dior’o New Look piko metu, kai moterys susiverždavo taliją kankinančiais korsetais. Tai buvo sensacija.
Suprantama, kodėl Balenciaga buvo labiausiai kopijuojamu 50-ųjų dizaineriu. Tačiau priešingai nei Chanel, kuri didžiavosi, kad ją kopijuoja, Balenciaga į tai reagavo beveik liguistai. Pamatęs žmogų, šou metu darantį užrašus ar brėžinius, jis įsakė išmesti jį iš patalpos. Jis gynė savo atradimus kaip mylimos būtybės gyvybę.
Paskutinė jo kolekcija buvo pademonstruota 1968 m. Socialinių lūžių, studentiškos revoliucijos ir naujo gyvenimo krypties akivaizdoje. Tuomet laikraščiai parašė, kad jo drabužiai nepakankamai geri šiam naujam gyvenimui, kuriame nėra vietos muziejiniams daiktams.
Netgi Chanel įsmeigė peilį į nugarą pasakydama, kad Balenciaga nemyli moterų. Beje, šį priekaištą ji metė visiems vyriškos lyties mados kūrėjams. “Kam jis iš po kostiumo pašalina apykakles ir palaidines? Kad moterys demonstruotų raukšlėtus kaklus?”
Jau kam bekalbėti! O jis tai darė tam, kad niekas nekliudytų vėrinių ir koljė žaismui. Jis buvo imperatorius, o su juo išėjo senasis pasaulis. Tai lėmė išsižadėjimą. “Balenciaga išėjo, o mada niekuomet nebebus tokia kaip anksčiau,” – rašė Evening Standart. Mada nebebus tokia, kaip anksčiau, tačiau dizaineriai nuolat cituos didįjį Balenciagą. Kaip, pavyzdžiui, ir šį sezoną.
