- Ar savo „mokslo“ darbu ketinate įrodyti, kad kuriant daiktų dizainą atliekama daug nereikalingų tyrimų?
Pradinė projekto idėja nebuvo mokslinio darbo kritika ar sarkazmas – ironišką pasakojimo kalbą pasirinkau veikiau tam, kad sukurčiau ypatingą ar netikėtą nuotaiką. Ir dizaino eksperimento tikslu. Bet kadangi tai buvo meninis žaidimas su dizaino ar mokslinio darbo tvarkos stereotipais, jis tapo savotiška kritika, galinčia paskatinti kūrėjus ir mokslininkus kūrybiškiau žvelgti į savo profesinę veiklą.
Daugelis dizaino mokslo tyrimų nuobodūs, stokoja poetiškumo, dizaino mokslininkai remiasi tik politinėmis ar komercinėmis strategijomis. Taip jie rodo nepagarbą dizaineriui bei vartotojui ir apskritai nuodija kūrybiškumą. Projektą „Objektai skaičiavimo maniakams” galima interpretuoti: suprasti kaip dizaino ir matematikos sąsajos tyrimą, kaip dizaino komedijos žanrą ar kaip skaitmeninės estetikos eksperimentą – kaip pasikeičia daikto forma ir ryšys su vartotoju, kai įsiterpia skaitmeninė technologija, pavyzdžiui, elektroninis skaitiklis.
Kita vertus, galima suprasti kaip penkis dizaino produktus placebus skaičiavimo maniakams, t. y. nuo psichikos sutrikimo kenčiantiems žmonėms, kurie viską aplink skaičiuoja, ir savo veiksmus. Galbūt tie daiktai jiems padėtų skaičiuoti ar net suprasti liguisto savo skaičiavimo absurdiškumą. Bet svarbiausia – tai iššūkis stereotipiniam vartotojo modeliui, kurį taiko dizaineriai, nors kiekvienas žmogus unikalus, kiekvieno poreikiai skirtingi. Dabar dizainas neišvengiamai ideologinis.
- Vis dėlto ar būtini tyrimai, norint sukurti originalią formą, pavyzdžiui, naujam foteliui?
Šiandien terminai tyrinėjimas ar tiriamasis darbas madingi, o jų sąvokos susiliejusios su dizaino terminu. Tai iš dalies atspindi dizaino esmę: dizainas reiškia ir tyrimą (procesą), ir patį gaminį (rezultatą), tyrimas padeda suvokti dizaino tikslus ir vertę. Taigi, norint sukurti unikalią dizaino produkto formą, kad ir kokia ji vizuali, konceptuali, neapčiuopiama ar interaktyvi, būtina tirti ir analizuoti, antraip dizainas virsta mėgėjišku amatu.
- Jūsų doktorantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje ir Londone tema – atsirandančių technologijų ir dizaino sąsaja. Gal galėtumėte papasakoti, kur įžvelgiate problemą.
Išskirčiau dvi pagrindines tyrimo interesų sritis: dizainas – kaip technologų plėtros kritika ir naujosios technologijos – nauja dizaino kalba arba galimybės.
Kritiškas dizainas gali būti tarsi iliustracija arba apčiuopiama retorika kritiškoms diskusijoms provokuoti. Pavyzdžiui, pranašauti ar numatyti atsirandančių technologijų galimybes bei padarinius: psichologinius, socialinius, biologinius ir pan. Arba palengvinti technologų komunikaciją su vartotojais. Juk dažnai paprastiems žmonėms naujosios technologijos nesuprantamos ar net magiškos – toks nesusikalbėjimas antihumaniškas, kitaip tariant, ima prievartauti žmogų.
Kitas įdomus naujųjų technologijų reiškinys – tai naujos estetinės ar funkcinės dizaino galimybės, kurioms reikia specifinio požiūrio į dizainą ir naujų kūrybinių metodų. Pavyzdžiui, elektroninių gaminių dizainui, dar vadinamam interakcijos dizainu, tarkim, mobiliesiems telefonams, išvaizda nėra tokia svarbi kaip baldams.
Svarbiau, kad vartotojas ir įrenginys susikalbėtų. Žinomas naujos dizaino kalbos pritaikymo pavyzdys – nešiojamasis IPOD grotuvas. Jis tapo lyderiu ne dėl išvaizdos ir ne dėl patvarumo, o dėl unikalaus bendravimo su vartotoju: grotuvą galima naudoti intuityviai, jis teatrališkas ir smagus, kitaip tariant, suteikia unikalios patirties.
- Esate sakęs, kad informacinės technologijos į žmonių namus atėjo tiesiai iš laboratorijų ir tai blogai. Ką turėjote omeny?
Daugeliui informacinės technologijos iki šiol sunkiai suprantamos, reikia daug pastangų jas perprasti ir išmokti naudotis. Iš dalies taip yra todėl, kad jos atėjo tiesiai iš rimtų laboratorijų, paprastų vartotojų neišbandytos. Izoliuota laboratorinė aplinka ypatinga ir reikalinga specifinio išmanymo. Tad produktai, sukurti neperžengiant jos sienų, sunkiai įkandami įprastam vartotojui.
- Dažnai matome, jog gero dizaino kūriniai kartu šmaikštūs. Kaip ir jūsų „mokslo“ darbas. Kas tai – laiko pulsas, mada, savęs išreiškimas ar dar kas?
Viena vertus, tai pasipriešinimas niūriam funkcionalizmui, natūralus inovatyvaus kūrybiškumo reiškinys, kita – jaunas „pasakojančio“ dizaino požiūris. Mane domina dizainas kaip meninis ar pramoginis žanras, šiuo atveju kaip dizaino komedija. Dizaino istorija, kuriame jūs atliekate pagrindinį vaidmenį.
- Savo kūryboje naudojate humorą. Kokia jo vertė dizainui?
Humoras dizainui gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Tai galima matyti stebint, kaip humoras vartojamas kasdien: juokaujame pramogaudami arba kad sustiprintume draugiškus ryšius, numalšintume įtampą; humoru keičiame bendravimo pobūdį ir pokalbio temas; išjuokiame, kad pasijustume viršesni ar priskirtume save tam tikrai bendruomenei.
Taigi, humoro funkcijos labai įvairios: jį galima taikyti ir praktiškais tikslais, ir pramogai ar kaip unikalią estetinę ypatybę. Humoru galima užglaistyti dizaino nesklandumus ar sistemos ydas. Operacinė sistema Macintosh – turbūt vienas geriausių pavyzdžių, kaip smagiu teatrališkumu palengvinti naudojimąsi sudėtinga sistema.
Aš savo projektuose humorą naudoju daugiau pramoginiais ir estetiniais tikslais. Bet kartu – ir kaip ryšį su platesne auditorija. Publika, kuriai neaktualios ar nesuprantamos mokslinės, akademinės, filosofinės idėjos, gali bent pasimėgauti humoristišku dizaino sluoksniu.
- Lietuvoje humoras ne juokinimo srityse sunkiai priimamas, neva viską reikia daryti rimtai, pavyzdžiui, rengti interjerą.
Problema ta, kad dauguma žmonių neįžvelgia humoro spalvų – jį laiko rimtumo antonimu. Bet juk humoras gali būti rimtas ir dar daugiau: subtilus, elegantiškas, sarkastiškas, kandus, provokuojamas.
Kita vertus, humoro sodrumą ar nerimtumą galima slopinti kontrastingomis priemonėmis, kad ir šaltu minimalizmu. Tačiau didžiausias iššūkis humoro dizaineriui – sukurti nenusibostantį, kintamą humorą, kuris suartintų žmones ne su daiktais, o su žmonėmis.
