Vis dėlto tyrinėtojas G. Gasperaičius pastebėjo, kad šių laikų bažnyčių architektūroje formalioji pusė dažnai nustelbia simbolinę. Naujai pastatytosios suprojektuotos taip, kad neatskirsi nuo vietinės bibliotekos, sveikatos priežiūros centro ar gamyklos. Kad čia sakralinis pastatas, galima identifikuoti tik pagal kryžiaus ženklą pagrindiniame fasade.
Modernizmas ir bažnyčių architektūra
Teko girdėti nuomonių, kad modernūs bažnyčių pastatai yra tiesioginis Bažnyčios mokymo ir šiuolaikinės liturgijos palikimas. Iš tikrųjų 1960-aisiais, po Vatikano tarybos susirinkimo, Bažnyčios liturgijoje atsirado permainų: poreikis įtraukti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti pamaldose, atsivėrė altoriaus erdvė, bažnyčios išplanavimas tapo laisvesnis.
Tačiau naujos bažnyčios pradėtos statyti dar anksčiau, nei įvyko ši reforma – jau XX a. pradžioje. Tai jau minėtoji Notre Dame du Raincy bažnyčia Prancūzijoje, 1955 metais prancūzų architekto Le Corbusier suprojektuota Ronchampo bažnyčia ar La Tourette vienuolynas.
Šiuose pastatuose atsispindi modernizmo filosofija: keičiami visuotiniai architektūros idealai, sąmoningai atsiribojama nuo iki tol buvusių stilių, atsiveria masinės gamybos kultūra. Vertinama statybinių medžiagų, konstrukcijų ekspresija, niekas neturi būti slepiama, sienos „ištirpinamos“. Daugelis architektų modernistų siekė funkcionalumo, kuris atsispindėtų pastato išorėje.
Pagrindinis sunkumas, atsirandantis architektui, projektuojančiam sakralinį pastatą, tas, kad bažnyčia neduoda jam visiškos laisvės, kuri iš tiesų būtų žingsnis į savivalę. Menininkas, projektuodamas bažnyčią, privalo žinoti daugybę simbolių ir prisiminti, kad pirmiausia turi būti galvojama, kur bus altoriaus ar sakyklos vieta, o ne statomos sienos.
Pasak internetinio puslapio bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko, kadangi Lietuvoje naujai statomų bažnyčių nėra daug, architektai daugiau nori realizuoti save, nepaiso būtinų simbolinių elementų arba tiesiog jų nežino. Todėl netyla diskusijos, kodėl statant naujas bažnyčias atsirado tiek daug saviveiklos, skubėjimo, maža profesionalumo, dažnai nepaisoma sakralinių tikslų. Tačiau galbūt tokios diskusijos, pasak A. Navicko, kyla ir todėl, kad modernios bažnyčios dar neįėjo į istoriją, jos neturi susigyvenusios bendruomenės, konservatyvūs žmonės nespėjo prie jų priprasti.
Ko trūksta naujoms Lietuvos bažnyčioms?
Lietuvoje statoma mažai naujų bažnyčių ir, palyginus su kitomis šalimis, daugiau restauruojamos senosios. Pasak Vilniaus dailės akademijos prof. dr. architekto Algimanto Mačiulio, didžiausias naujų bažnyčių Lietuvoje trūkumas tas, kad jos pernelyg didelės, griozdiškos. Pasigendama mažų, jaukių, panašių į žemaičių kaimo bažnytėles statinių.
Štai Šventojoje Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčia (architektai G. Aperavičius ir R. Krištapavičius) tikrai labai aukšta ir per daug masyvi. Miestelyje, kur nėra aukštų pastatų, 60 metrų bažnyčios bokšte iškilęs kryžius matyti iš toli – giedrą dieną juo galima grožėtis net nuo Palangos tilto.
To paties R. Krištapavičiaus Šv. Kazimiero bažnyčia Klaipėdoje taip pat kritikuojama dėl pernelyg didelio tūrio, nors ji ir susilieja su visuma. Bet štai kita, Klaipėdos miesto pietiniame pakraštyje stovinti Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia (nebaigta statyti) iš pirmo žvilgsnio ne tik atrodo per didelė, bet ir primena didelį mūrinį sandėlį ar gamyklą.
Labai teisingai pastebėjo internetinio puslapio miestai.net lankytojas, kad statant bažnyčią galvota apie krašto gynybą. „Esant reikalui vietoj durų bus iškirsti vartai ir, galimas atvejis, nuardyti bokštai (arba juose vietoje varpų elektroninio pakaitalo sumontuota oro skrydžių valdymo įranga).“
Šią bažnyčią suprojektavo Klaipėdos architektų bendrovė „A 405“, kurios vadovas Gintaras Čičiurkas spaudoje teigė: „Per vienuolika darbo metų sukūrėme daugiau kaip šimtą mažų ir didelių projektų – nuo buto interjero iki Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios. Ruošdamiesi ją projektuoti važiavome į Lenkiją pasižiūrėti kolegų projektuotų tikybos namų. Pasirinkome senos ir naujos architektūros derinį.“
Kur tas senos architektūros pradas – nematyti, todėl galima svarstyti, kad šiai bendrovei bažnyčios pastatymas tebuvo kūrybinės porfolijos paįvairinimas, o ne atsakingas projektas.
Kaip vieną labiausiai nepavykusių naujų bažnyčių Vilniuje dauguma kalbintųjų įvardijo architekto Gedimino Baravyko projektuotus palaimintojo Jurgio Matulaičio maldos namus Viršuliškėse. Menotyrininkė Rasa Butvilaitė kategoriškai teigė, kad tokia bažnyčia sukurta specialiai tam, kad žmonės į ją neitų.
Akivaizdu, kad bažnyčios tūris labiau primena prekybos centrą, o fasado spalvos, medžiagos ir atviros konstrukcijos – gamyklą. A. Navickas pastebėjo, kad labai keistai atrodo bažnyčios klebono sprendimas altorių perkelti į kitą vietą, nei planavo architektas. Žinoma, bendrą vaizdą labai gadina ir tai, kad bažnyčia nebuvo baigta, nepristatytas bokštas, kuris kaip vertikali dominantė turėjo įsiterpti į aplinką.
To paties G. Baravyko suprojektuota Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia Senojoje Varėnoje šiek tiek primena kaimo bažnyčią, nors ją taip pat galima kritikuoti už per didelį tūrį ir keistą sprendimą greta bažnyčios įėjimo pastatyti varpinę. Neteko lankytis architekto Eugenijaus Miliūno suprojektuotoje Šv. Dvasios bažnyčioje Kaune, bet nuotraukose ji panaši į didelį sandėlį; bažnyčią primena tik kryžius ant pagrindinio fasado.
Kita bažnyčia, sulaukusi daug visuomenės dėmesio – architekto Henriko Šilgalio suprojektuota Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės, bažnyčia Elektrėnuose, kurios pagrindiniame fasade esantys septyni bokštai simbolizuoja septintąjį Lietuvos krikšto dešimtmetį. Vis dėlto šios bažnyčios pagrindiniai du tūriai – bokštai ir pastatas – nesisieja tarpusavyje, masyvūs architektūriniai vidinės erdvės sprendimai nesiderina su grakščių formų šviestuvais ar manieringomis Stanislovo Kuzmos skulptūromis.
Ši bažnyčia labiausiai visuomenėje ,,išgarsėjo“ po 1997 metų uraganinio vėjo, kuris nuvertė du bokštus. Tikriausiai ne veltui Vitruvijus prieš du tūkstančius metų parašytame veikale apie architektūrą pateikė vadinamąją „amžinai aktualią formulę“, kuria rėmėsi kiekvienas projektuotojas: architektas pirmiausia turi garantuoti pastato ištvermingumą; antra, užtikrinti statinio patogumą ir tik tada stengtis, kad jis būtų gražus.
Nors tokia nelaimė gali turėti ir gilesnį semantinį paaiškinimą, ji išduoda gyvenimo nepastovumą. Arba, pasak A. Mačiulio, matyt, pačiam Visagaliui nelabai patiko pernelyg aukšti bokštai ir jis šį nepasitenkinimą puikiai parodė.
Formos ir turinio dermės pavyzdžiai
Vis dėlto kai kurie Lietuvos sakralinių pastatų projektuotojai perprato bažnyčių formas ir jas harmoningai suderino su sakraline pastato paskirtimi. Kaune ant Žaliakalnio šlaito stovinčios, iš visų Kauno miesto pusių matomos Prisikėlimo bažnyčios rekonstrukcijos projektui vadovavo Algimantas Sprindys.
Ši bažnyčia yra puikus pavyzdys, jog nebūtina statyti naujų bažnyčių, bet galima atgaivinti naujas. Prisikėlimo bažnyčioje nėra daug meno ar dailės kūrinių, tik švari architektūra. Todėl joje labai svarbus apšvietimas, kurį suprojektavo šviesos ekspertai. Šviesa šioje bažnyčioje sukuria susikaupimo ir rimties nuotaiką.
Nors architekto R. Krištopavičiaus projektuotos bažnyčios Šventojoje ar Klaipėdoje pasižymi masyviu tūriu ir dydžiu, tačiau su A. Zaviša projektuotą Nidos Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Globėjos, bažnyčią dauguma pašnekovų išskyrė kaip įsimintiną. Bažnyčia lyg išnyra iš smėlio, kuris kadaise užpustė senąją Nidos bažnyčią.
Pastatas iš išorės atrodo nedidelis, paprastas, dera prie pamario žvejų namų, tačiau viduje bažnyčia nustebina atvira erdve, natūralios šviesos gausa (aut. past. statinyje daug stiklo). Pasak A. Mačiulio, jam pačiam mieliau eiti į mažas bažnyčias, kaip kad Nidoje, kuriose lengviau susikaupti. Nors architektas yra Petro ir Povilo bažnyčios parapijietis, joje jį blaško detalių gausa, o žvilgsnis nuolat krypsta į Daliaus Striuko lipdinius. Taip pamirštamas lankymosi bažnyčioje tikslas.
Deja, nebuvau Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno bažnyčioje, kurią daugelis apibūdina kaip vieną gražiausių naujos statybos bažnyčių Lietuvoje (ji įkomponuota vienuolyno viduje). Bernardinai.lt portale radau tokį lankytojo komentarą: ,,Bažnyčios viduje – skoningas minimalizmas, medis su betonu, jokių nereikalingų detalių, be to, atkreiptas dėmesys į paros apšvietimą.
Ryte skaisti saulė bažnyčią apšviečia iš priekio, labai jauki ir linksma atmosfera, per pietus – iš šono, o vakare – iš galo, tokia besileidžianti, raudona. Ir viskas, kas apšviesta, įgauna aukso spalvą, o pati procesija vyksta tokiu ritmu, kad prarandamas realybės pojūtis, lyg stebėčiau spektaklį ar žiūrėčiau Tarkovskio kiną.“ Iš tiesų mūsų moderniosioms bažnyčioms trūksta transcendencijos, paslaptingumo ir ramybės. Kita vertus, kaip pastebėjo A. Mačiulis, kai kurios bažnyčios turi sakralumo aurą, kai kurios ne. Ir nėra receptų architektui, kaip tą aurą sukurti.
Vietoje pabaigos
Architektas, sakralinių pastatų statytojas iš Ispanijos P. Richardas papasakojo džiugiausią savo veiklos visame pasaulyje įvykį. Jo Afrikoje paklausė: „Tu architektas?“ – „Taip.“ – „Aš šiandien meldžiausi tavo bažnyčioje.“ Vargu ar kas gali sulaukti didingesnio įvertinimo...