Gal visų vietų aplankyti ir neverta, bet išbandyti skirtingų pasaulio šalių virtuves, pamatyti netikėčiausius restoranų interjerus ar suprasti, kas yra išskirtinai geras aptarnavimas (arba išskirtinai blogas!) – Niujorke tikrai turite visas galimybes.
Žinoma, galima kalbėti vien tik apie brangius, stilingai įrengtus „Michelin“ žvaigždutėmis vertinamus restoranus, tačiau tai būtų toli nuo tikrosios niujorkietiškos realybės. O ji kiekvienam čia gyvenančiam – kitokia.
100% natūrali filosofija
Tokiame „nesveikame” mieste Niujorke, nenuostabu, kad daugelis tiesiog apsėsti sveikos gyvensenos manijos. Pastaroji, žinoma, apima ne tik kulinariją, bet kiti aspektai šiuo metu mūsų nedomina. Niujorko sveikuoliai Jums įteigs, kad viskas privalo būti tik ekologiška, natūralu ir dar gali būti puikaus skonio!
Labai tikėtina, kad pietų būsite pakviestas į vieną iš tokių 100% organiškų restoranų East Village rajone, kuriame net baldai pagaminti iš ekologiškai švariu būdu apdorotos medienos, dovanotos žymaus skulptoriaus Arturo Di Modicos, išgarsėjusio su Wall Street esančio Buliaus skulptūra – Niujorko simboliu.
Nesuklyskite: pamišėliai dėl sveikos mitybos – tai ne modeliai, kremtantys vien žoleles. Jų maisto racionas ypač subalansuotas – be riebalų, su kuo daugiau proteino ir kuo mažiau angliavandenių. Vietos, kurias jie renkasi, siūlo sveikos mitybos principais pagrįstus itališkos ar amerikietiškos virtuvės patiekalus.
O kad liktumėte iki galo stilingi, prieš susitikdami su tokios filosofijos šalininku nepamirškite užsivilkti šimtaprocentinės organiškos medvilnės marškinėlių...
Geriausi sveikuolių draugai – vegetarai ir veganai. Niujorkas tokiems – tikras rojus su gausybe restoranų ir užkandinių, kuriose gyvulinės kilmės maistas pakeičiamas ivairiausiais, pačiais netikėčiausiais patiekalais. Baltieji ryžiai ar paprasčiausiai garuose paruoštos daržovės – čia nebe populiaru. Rafinuotieji Niujorko vegetarai ir veganai pirmenybę teikia žaliosios arbatos lakštiniams makaronams su saldžiajame sojos padaže apvoliotais brokoliais arba špinatų suktinukams su mango piure.
Susidūręs su tokiu pasirinkimu, net užkietėjęs mėsos valgytojas gali visiškai pakeisti savo įpročius ir sudeginęs senus šinšilo kailinius bei išmetęs krokodilo odos batus pasukti sojų kepsnelių link.
Ankstyvų pusryčių filosofija
Ketvirta valanda daugeliui atrodytų metas seniausiai gulėti lovoje. Tik ne Niujorke! Tuo metu, kai madingiausi klubai užrakina duris, jų svečiai nusprendžia, kad pats laikas ankstyviems pusryčiams.
Šiomis ryto valandomis kai kurie restoranai sulaukia didžiausio lankytojų skaičiaus. Geri ankstyvi pusryčiai gali išgelbeti nuo prastos sveikatos kitą dieną, todėl paskubomis susistabdęs taksi važiuoji į vieną populiariausių 24 valandas veikiančių restoranų „Cafeteria“, esantį Chelsea rajone.
Čia ruošiami amerikietiškos virtuvės patiekalai ankstyvą rytą yra nežemiško skonio, o energingi ir jaunatviški darbuotojai, atrodo, prailgina ir taip netrumpos nakties linksmybes. Deja, tokių kaip tu čia – dešimtys, jie atvažiavo anksčiau ir jau stovi eilėje.
Susierzinęs apsisuki ir pastebi gatvės kampe stovintį karštų riestainių (angl. Pretzels) ir dešrainių pardavėją. Pasikeitusios aplinkybės sumažina tavo išrankumą ir karštas riestainis su garstyčiomis bei buteliukas mineralinio vandens atrodo esą tikri delikatesai.
Įvaizdžio filosofija
Kas pasakė, kad ivaizdis – dar ne viskas? O, būtent Niujorke yra kaip tik atvirkščiai! Žinoma, nelygu kokį jį nori susikurti. Jaunų, stilingų ir neabejingų madai niujorkiečių kulinarinė filosofija labiau susijusi su netradicinę virtuvę siūlančiais ir įspūdingą dekorą turinčiais restoranais.
Čia jie ateina praleisti laiko ir pabendrauti, ne tik pavalgyti. Be abejo, pasitaiko ir taip, kad galima suderinti ir viena, ir kita. Tuomet tokios vietos, nors ir atsidariusios prieš keletą metų, tebėra labai populiarios.
Štai madingajame Chelsea rajone esantis „Buddakan“ – viena iš įspūdingiausią dekorą turinčių vietų Niujorke. Prancūzas interjero dizaineris Christianas Liaigre, kurdamas „Buddakan“ veidą, siekė nepalikti abejingo nė vieno jame apsilankiusio svečio.
Seną sausainių fabriką jis meistriškai transformavo į 1600 kvadratinių metrų erdvę, labiau primenančią milžinišką naktinį klubą ar senovinę, apleistą, kinietiškais motyvais dekoruotą pilį nei modernia azijietiška virtuve garsėjantį restoraną.
Vos pravėręs kelių metrų aukščio duris, pasijunti lyg patekęs į filmavimo aikštelę: pagrindinė salė priverčia užversti galvą – čia lubos tikrai remia dangų. Milžiniški raižyti sietynai suteikia joms nepakartojamą prabangą. Jei jūsų rezervuotas stalelis ne šioje patalpoje, malonūs darbuotojai palydės laiptais arba nedideliais koridoriais į kitas, ne mažiau įspūdingai dekoruotas erdves.
Pastarosios šiek tiek primena nedideles katakombas, tačiau tuo pačiu suteikia vietai privatumo ir išskirtinumo pojūtį. Galiausiai akį nejučiomis patraukia ryškių spalvų interjero detalės, jungiančios visą erdvę į vieną visumą. Iš tikrųjų, „Buddakan“ geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų apie jį išgirsti.
Ne ką mažiau pribloškiantis savo dekoru yra ir tarp Park ir Madison aveniu esantis „TAO“. Apsilankęs šioje įspūdingoje vietoje, net neįtartum, kad kažkada garsioji Vanderbiltų šeima joje laikė savo arklius. Vėliau arklidės buvo paverstos kino teatro sale su balkonais, o galiausiai 2000-aisiais virto rytietiškais motyvais persmelkta gurmanų šventove.
Jauki visoje milžiniškoje erdvėje tvyranti prietema ir šiuolaikinė, ritminga fone skambanti muzika padeda sukurti ilgai išliekantį įspūdį. Vos įžengęs į „TAO“, negali atitraukti akių nuo maždaug šešių metrų dydžio Budos, ramiai įsitaisiusio pačiame restorano centre greta baseinėlio su gyvais japoniškais karpiais.
Antrasis aukštas beveik siekia lubas, papuoštas drobėmis su japoniškais, tailandietiškais ir kiniškais rašmenimis. Galiausiai – dvylikos metrų aukštyje esantis privatiems pobūviams skirtas „Skybox“, įrengtas buvusiame kino teatro projektorių kambaryje, visiškai susuka galvą. Reikia pripažinti – „TAO“ interjeras – ne tik stilingas, bet ir turi niekam nematoma aurą, verčiančią čia sugrįžti vėl ir vėl.
Dviejų dolerių filosofija
Ko gero, sumokėjus už studijas kelias dešimtis tūkstančių dolerių, lėšų plėtoti kokiai nors filosofijai nelabai lieka. Todėl pastaroji yra pati paprasčiausia – pavalgyti skaniai ir pigiai. Labai jau subjektyvus teiginys, tačiau išrankumu nepasižymintiems - tikrai įmanomas variantas.
Jei paklaustumėte studentų, kuo remdamiesi jie maitinasi, greičiausiai išgirstumėte du atsakymus – laiko arba pinigų stygius yra lemiamas veiksnys. Atsižvelgdami į šiuos faktus, studentus galime suskirstyti į dvi grupes – turinčius daugiau pinigų ir laiko; ir į tuos, kuriems šių tokių svarbių dviejų dalykų labai trūksta.
Pirmosios grupės filosofus dažnai pamatysite kiniško maisto užkandinėse, kuriose niekuomet negali žinoti, ar keptas viščiukas iš tiesų yra keptas viščiukas. Jis supjaustytas taip smulkiai, sumaišytas su makaronais ir daržovėmis ir apipiltas tokia gausybe padažo, kad nurijęs paskutinį kasnį pradedi abejoti, ar dviejų dolerių vertės patiekalas buvo geras pasirinkimas.
Sena gera pica – dar vienas turinčiųjų laiko ir pinigų mėgstamas patiekalas. Niujorke užsukus į pica prekiaujančią vietą, ypač populiaru nusipirkti gabalelį „Margaritos“ ar „Pepperoni“ išsinešimui, kurią patieks tiesiog ant popierinės lėkštės. Papildomai sumokėję dolerį ir nusipirkę skardinę „Coca Colos“, galėsite mėgautis taip visų trokštamu „pigiu ir skaniu“ užkandžiu!
Ypatingai stokojantys pinigų ir laiko nieko negaišdami keliauja į tikrų tikriausią Niujorko fenomenu vadinamą „Deli“ (kilusį iš žodžio „delicatessen“). Nedidelės maisto prekių parduotuvės ir greitojo maisto restorano mišinys, kurių Niujorke tikrąja šio žodžio prasme yra ant kiekvieno kampo, savo kulinarinės filosofijos įgyvendinimą pradeda bulvių traškučiais ir gazuotais gėrimais, o baigia bandelėmis, įvairių rūšių saldumynais ir kitokiais jokios maistinės vertės neturinčiais produktais. Tikėkimės, ši filosofija – ne visam gyvenimui!
Aukštos klasės filosofija
Vėlyvi pusryčiai pas Jeaną Georgesą Vongerichteną, pietūs pas Nobu Matsuhišą, o vakarienė pas Thomasą Kellerį ar Masą Takayamą? Jei Jūs – nuolatinis šių ponų klientas, galiu pasakyti, kad esate gurmanas, turintis išlavintą skonį ir žinantis, kas yra išskirtinis, aukščiausios kokybės maistas bei nepriekaištingas aptarnavimas.
Esate be galo turtingas žmogus, nes nuolat matote triženkles ar net keturženkles sumas Jums padavėjų atnešamose sąskaitose ir po jomis pasirašote net nekilstelėdamas antakių. Žinodamas, kokią didelę kainą mokate, Jūs visuomet reikalaujate ypatingų pojūčių, o tokios vietos, kaip „Le Bernardin“, „Per Se“, „Nobu“ ar „Masa“ tai užtikrina.
Ir šių restoranų vyriausieji virėjai bei jų klientai laikosi vienodos kulinarijos filosofijos: geras patiekalas – tai ne tik maistas, tai pojūtis, tai įspūdis. Šie restoranai leidžia patirti neeilinius jausmus sukurdami jaukius interjerus, pasamdydami geriausius iš geriausių darbuotojus, kuriems kiekvienas klientas yra tarsi jų asmeninis svečias.
Jų virėjai yra neeiliniai profesionalai, sujungiantys fundamentalias kulinarijos teorijas ir neribotą savo fantaziją. Galiausiai į jų virtuves tiekiami produktai yra tikrąja šio žodžio prasme geriausi pasaulyje.
Į šiuos restoranus svečiai nesirenka pavalgyti – čia jie ateina pasiruošę kelionei po aukščiausios klasės kulinarijos pasaulį, atrasti dar niekada nepatirtą malonumą, kuriam tiesiog neįmanoma atsispirti ir po kurio nesinori lankytis jokiame kitame restorane. Kuo didesnis malonumas – tuo aukštesnė kaina. Bet jei manote, jog verta mokėti – kodėl gi ne?
Štai pono Masos Takayamos sušio restoranas, pavadintas savininko vardu, 2007 m. „Forbes“ žurnalo buvo išrinktas pačiu brangiausiu sušio restoranu visame pasaulyje.
Per dieną jame aptarnaujami vos penkiasdešimt du svečiai, jame nesiūlomas joks meniu, nes ponas Masa iš kas dieną jam iš Japonijos atgabentu žuvų, egzotiškųjų valgomųjų triumų ar „Kobe“ jautienos (tam tikros veislės raguočiai, auginami griežtai pagal vienos Japonijos provincijos tradicijas, pagal kurias jie girdomi alumi ir japoniška degtine sake, masažuojami, ir dėl to mėsa įgyja specifinį skonį ir tekstūrą) pats paruošia omakase (asmeniškai ruošėjo gaminamas patiekalas) ir kartais net aptarnauja savo klientus. Ponas Masa gerai žino, kaip pakerėti kiekvieną atėjusįjį.
O štai ponas Thomas Kelleris – vienintelis vyriausiasis virėjas ir savininkas pasaulyje, tuo pačiu metu turintis du restoranus, „Michelin“ įvertintus trimis žvaigždutėmis: „Per Se“ Niujorke ir „French Laundry“, esantį Nappa slėnyje, Kalifornijoje. Tai vietos, į kurias verta atvykti iš bet kurio pasaulio kampelio.
Ponas Kelleris žinomas kaip meistras, gebantis nepriekaištingai suderinti Prancūzijos gastromonijos tradicijas su modernia amerikietiška virtuve. Devynių nedidelių porcijų ragavimas iš tiesų yra nepakartojamas – sujaudinantis protą, patenkinantis apetitą ir sužadinantis dar didesnį smalsumą. Nuolat tiekiami miniatiūriniai šedevrai leidžia pajusti neįtikėtiną skonių gamą ir, rodos, nukelia į kitą pasaulį, iš kurio dar ilgai nesinori sugrįžti…
Po puikios vakarienės prie taurės „Chardonnay“ su bičiule nusprendžiame, kad gyvenimas Niujorke suteikia galimybę išbandyti pačius netikėčiausius, kartais net beprotiškiausius dalykus. Jei esi smalsus ir atviras naujiems įspūdžiams, galimybes čia riboja tik tavo fantazija…Na, ir galbūt finansai. Ir mes, tokių pojūčių išsiilgusios, ateinantį savaitgalį nutariame užsirašyti į oro akrobatikos pamokas. Laikas pradėti įgyvendinti senas svajones!
Naujame žurnalo „Express Mada“ numeryje skaitykite:
Klasikos interpretacijos
Mados namai "Prada"
2008-2009 m. rudens-žiemos tendencijų abėcėlė moterims ir vyrams
Interviu su amerikiečių kilmės drabužių dizainere Jessica Harris
Vyriškos rankinės
Londone gyvenančios manekenės Erikos Stasiulevičiūtės interjeras
