Formalus Prezidento veto motyvas yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas dar 2006-ais metais "kad tokie įstatymo nustatyti atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik labai reti – išimtiniai“. Konstitucija – svarbiausias šalies įstatymas, tačiau ar formalus raidės sekimas neprisidės prie mūsų Tautos nykimo?
LR Seime vykusių diskusijų tarp frakcijų ar atskirų Seimo narių, takoskyros atrodo turi dar gilesnę potekstę nei Konstitucijos aiškinimo subtilybės. Tą potekstę nesunkiai rastume paieškoję skirtumų tarp išeivijos rinkėjų ir Lietuvos gyventojų. Skirtumų tikrai yra, o kai kurios Seimo frakcijos prieš rinkimus juos jautriai įvertina. Paaiškinsiu užuominą: statistiškai išeiviai balsuoja kitaip nei Lietuvos gyventojai, vadinasi, kai kurioms partijoms nenaudinga, kad išeiviai turėtų teisę balsuoti. Tačiau pasigilinkime ne į rinkimų triukus ar įvairių valdžios institucijų motyvus, o į pilietybės esmę ir reikšmę mūsų tautai.
Valstybė ar tauta?
Kas rūpi mūsų valdžiai jaučiame, o kas rūpi patiems išeiviams? Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė teigia: „Pasaulio lietuviams pilietybė yra prasmingiausias ryšys su savo Tėvyne, to nenorime prarasti“. Dar LR Seime svarstant įstatymo projektą R. Narušienė teigė kad „į įstatymą būtina įrašyti nuostatą apie prigimtinę lietuvių kilmės žmonių teisę į pilietybę“.
„Jei gerbiame Konstituciją, yra tik vienas kelias plačiai atverti vartus dvigubai pilietybei – referendumas“ teigia E. Kūris. Vadinasi nusimesti atsakomybę nuo pečių. Tautos išrinktieji pavargo gilintis – tegul sprendžia pati tauta. Ko gero, nežinojimas ką daryti su dviguba pilietybe rezonuoja su neturėjimu valstybės vizijos apskritai. Pirmiausia juk reikia suvokti, ko Lietuva siekia pilietybės įstatymu, koks yra šio įstatymo kuriantis tikslas, o ne kokios tariamos grėsmės iškils jį vienaip ar kitaip suformulavus.
Grįžkime prie to, ką mums bando pasakyti patys išeiviai. Jie bando prisibelsti pro valdžios pragmatiškumo luobą ir paaiškinti, kad jiems Lietuvos pilietybė - tai ne teisių ieškojimas, o siekis išlaikyti ryšį su Tėvyne, tuo pačiu stiprinant tautos gyvastį. Diskutuojama apie tai, kiek procentų lietuvių gyvena vienoj ar kitoj šaly, kaip jie ten atsidūrė, netgi ar ta šalis priklauso NATO ir ES, tačiau kodėl į patį siekiamybės smaigalį neiškelti fakto, kad tautos gyvastis tvinksi kiekvieno tautiečio kraujyje, jis nešiojasi lietuvybės šaknis savo genuose, nesvarbu kurioje pasaulio vietoje bebūtų.
Bandoma lyginti kitų šalių praktiką dėl pilietybės ir net cituoti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) įstatymą šiuo klausimu. Bet juk JAV yra ne tautos pagrindu susikūrusi valstybė, o teritoriniu. Todėl siekiai formuluojant kas yra JAV pilietis yra šiek tiek kitokie nei Lietuvos. Mūsų valstybė yra palyginti maža, gyventojų kasdiena mažėja, o kultūrinio ir tautinio identiteto krizė, ekonominės krizės išvakarėse verčia sunerimti ar neatsitiks taip, kad mūsų jaunoji karta apskritai nebenorės vadintis lietuviais (išskyrus sirgdami už krepšinio rinktinę)?
Kas tuomet yra tie tūkstančiai išeivių – nepageidaujami pseudo-lietuviai, kokiais juos siekiama paversti nesuteikiant pilietybės, ar tas aruodas iš kurio galima išsaugoti ir gaivinti nykstančią lietuvių tautą? Argi mūsų prioritetas nėra išlaikyti tamprius ryšius su kiekvienu lietuvių kilmės asmeniu visame pasaulyje? Kaip geriau tą padaryti, jei ne pilietybės įstatymu?
Ko mus moko Vydūnas?
Kadangi iškilusis lietuvių mąstytojas Vydūnas pagarbiai puikuojasi ant 200 litų vertės banknoto, gal jo žodžiai prisibels ligi vartotojiška kultūra persmelktos sprendimų priėmėjų savimonės.
„Tauta nėra tiktai paprastas erdvės ir laiko dalykas. Tautos gyvata aiškiau negu kas kita pasaulyj parodo, kad jos pagrindas yra nuolatai veikiančios kūrybos galios.“ Šiuo Vydūnas mus perspėja, kad tauta nėra savaime gyvuojantis reiškinys, kad tautą kuria jai priklausantys žmonės, atkakliai, surėmę pečius. Lietuvių tautos išeivija demonstruoja nuolatines pastangas prisidėti prie šios kūrybos, tačiau norima šią gyvo tautos kraujo arteriją nukirpti arba taip užspausti, kad ilgainiui ji pati nugaiš.
„Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent. Vėl gi tokie, kurie griauja tautos gyvatą, yra tais laikais pakenčiami “. Argi šis apokaliptinis Vydūno sakinys neprimena mums liūdnos ir išsivaikštančios Lietuvėlės nūdienos, spalvingai atsispindinčios bulvarinės spaudos skurde, komercinių televizijų pragmatiškume, įvairių realybės šou paikam blizgesy, politikos cirko šurmuly, į patvorį parvirtusio tautiečio girtoje dejonėje?
Kad nekiltų pagunda iškelti idėją apie dviejų rūšių pilietybę: tautos ir valstybės (kilmės ir gyvenamosios vietos pagrindu), kuri pagimdytų dvigubai daugiau biurokratijos ir diskusijų, pabaigai norisi patarti pilietybės įstatymo kūrėjams vadovautis paprasta logika - ne kaip sumažinti, o kaip padidinti lietuvių kilmę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.