Matote, man - trisdešimt metų, per juos užgyvenau porą aukštųjų mokyklų diplomų,visai mielą, gerai apmokamą darbą privačioje verslo bendrovėje ir nesantuokinę dukrelę, kuri, tiesą pasakius, nelabai skiriasi nuo santuokinių vaikučių, o jos gydytoja teigia, kad netgi pranoksta, nes puikiai vystosi ir dar niekuo nesirgo.

Manau, kad visas šis turtas yra pakankama priežastis gyventi ir džiaugtis, kol vieną gražią dieną, vis labiau įsibėgėjant rinkimų ir politinių triukų vajui, sužinojau, kad aukščiausiosios mano šalies sprendimu esu visiškas socialinis nulis, žemiausia kasta, šeimos koncepcijos paraštėje atsidūręs asmuo, kuris greičiausiai niekada negalės patekti į valstybės tarnybą, nes pirmenybė ten teikiama ištekėjusioms moterims ir rimtiems vedusiems vyrams, va taip.

Man labai įdomu, ar daug praradau, todėl kamantinėju draugę apie pasitenkinimą darbu, vadovų įvertinimą ir laimę dirbti savo valstybės naudai.

- Per dešimt metų sėdimo darbo priaugau dešimt papildomų kilogramų, atlygimo užtenka tik maistui, paskolai, mokesčiams, draudimui ir benzinui. Darbe malonumo - nulis, užtat paskalų ir intrigų - per akis, o didžiausia atrakcija - metiniai darbuotojų vertinimai. Tai toks cirkas, kuriame smaginamasi, klausinėjant, kuriame aukšte yra skanesnė kava ir panašiai.

Esu tiesiog vidutiniška vyriausioji specialistė, ko gero, - amžiams, - guodžiasi draugė, o aš raminu, kad šiame pasaulyje yra vietų, kur galima dirbti ir uždirbti, ir visai nebūtina kiaurą dieną rašinėti baisių raštų, kurie iš esmės niekada nieko nepakeitė ir nepakeis, o liūdesį skandinti, naršant pramoginius tinklapius ar techninių darbuotojų kambarėlyje po darbo geriant pigų brendį.

Ir staiga mes abi atrandame dar vieną socialinę nelygybę: draugė, kuri turi tris aukštųjų mokyklų diplomus ir neturi nesantuokinių vaikų, tiesą pasakius, neturi vaikų apskritai, lygiai taip pat, kaip aš neturiu galimybių kada nors tapti aukštas pareigas einančiu asmeniu, nes, matote, ji nėra ištekėjusi, t.y. neturi žiedas+pavardė=statusas rinkinuko ir todėl jai nebus teikiama PIRMENYBĖ gerojoje tarnyboje, kur nepriklausomai nuo to, kiek ir kaip dirbi, pastoviai mokamas „apysotis“ atlyginimas.

Pasirodo, gebėjimas prisukti vyriškį taip, kad jis aiškiai deklaruotų, jog žiūri į tave rimtai - žiedas+pavardė=statusas rinkinys – yra labai vertinama valdiškoje tarnyboje.

Rimtai ten jie dirba. Staiga aš suprantu, kad ne mane vieną laimė ratu apėjo: mano viršininkas – išsiskyręs vyras, pats augina du vaikus ir gyvena su drauge, nedirbs net Žuvivaisos ar panašiame departamente, nors jis visai puikai tvarkosi su milijoninėmis pinigų sumomis.

Mano kolega – neseniai išsiskyręs su žmona ir kasdien iš darbo bėgantis į darželį paimti dukros - yra ne menkesnis Dievulio nuskriaustasis, visgi, jis bent jau gali į savo CV įrašyti sąvoką „nepilna šeima“, o mano gyvenimas, pasak politikos išminčių, - tai tikra A.Vienuolio „Paskenduolės“ antroji dalis ir apskritai džiaugiuosi, kad esu gyva ir nesudeginta.

Tiesa, kartais man ateina šventvagiška mintis - jei jau esu socialiai neįgalus asmuo, tai gal man kas sumažintų mokesčių naštą, a? Juk iš „bomžų“ jų niekas nereikalauja...

Gerai, tyliu. Dar mano darbe yra jauna kolegė, ji turi sūnų, kurio gimimo liudijime vietoj tėvo - brūkšnys, stebiuosi, kaip jos niekas neužmėtė akmenimis ir gerbiu viršininką, kad priėmė į darbą.

O mūsų sekretorė savo vyro nematė jau septyniolika metų - lygiai tiek laiko jis išvykęs už jūrų marių ir, jos žiniomis, ten turi du palikuonis su skirtingų rasių ir tikėjimų moterimis, viso - keturis ir nė vieno nenori auginti.

Ji sako, kad pastarojo vieta kalėjime, o ne valstybinėje tarnyboje, o aš aiškinu, kad ten nepateks ji, o ne neatsakingas „svieto perėjūnas“. Dar yra pora jaunų dirbančių studentų, kurie gyvena nesusituokę.

Taigi kontoroje iš devynių dabar sėdinčių žmonių net septyni nepakliūtų į tą šiltą ir jaukią vietelę, bet keisčiausia yra tai, kad jie sukioja pirštu ties smilkiniu, kai aš paklausiu, ar nori dirbti valstybės labui... Su drauge gerdamos kavą bandome suprasti, kaip iki to prisikasėme ir kodėl visos valdžioje pabuvojusios partijos nepajudino nė piršto, kad kalbėtume ne apie naujausias valdiško silpnaprotiškumo apraiškas ir su griausmu grįžtančius viduramžius, o apie ką nors kitą.

Rinkimų dieną aš ir dukrelė dūksime lauke arba sėdėsime namie, valgysime ledus ir žiūrėsime jos mėgstamus „Simpsonus“.

Mano draugė „darys chaltūrą“, nes aš ją išmokiau, apeinant įstatymus, prisidurti prie valstybinės institucijos mokamos algos. Ir mes abi neisime balsuoti, nes vieningai nusprendėme, kad valdžia - buvusi, dabartinė, esama - iš tiesų nėra verta nė sudilusio mūsų mokamų mokesčių skatiko.

Aš tikrai neatiduosiu savo balso už moterį, kuri atvirai tyčiojasi iš didžiosios dalies moterų nuomonės ir žada sugražinti abortų draudimą.

Nebalsuosiu už politikus, kurie abejingi kaimyninės šalies keturiolikmetės, išprievartautos ir aršiai katalikų radikalų persekiojamos mergaitės, nusprendusios pasidaryti abortą, tragedijai.

Nebalsuosiu už asmenis, kurie vis dar svarsto, ar moteris yra žmogus.

Nebalsuosiu, nes nė viena politinė jėga nepadarė nieko, kad visa tai baigtųsi, ir dar - ateityje norėsiu dukrai ramia sąžine pasakyti, kad savo politine valia neprisidėjau prie tų gėdingų sprendimų, kurie mudviejų nelaiko šeima.

Tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!