Penktadienį susitikęs su konservatorių vicepirmininku Andriumi Kubiliumi bei ketinančios susijungti su centristais į vieną partiją Liberalų sąjungos pirmininku Eugenijumi Gentvilu prezidentas Valdas Adamkus pasiūlė bendram darbui besivienijančioms dešiniojo centro jėgoms kurti Koalicijos tarybą ir sudaryti bendrą šešėlinį ministrų kabinetą. Konservatorius A.Kubilius mano, kad tokia koalicija po poros metų galėtų laimėti Seimo rinkimus “tokiu mastu, kad centro dešinė sudarytų bendrą Vyriausybę". O E.Gentvilas tvirtino, kad jis ne bailys ir nesibaimina, kad naująją koaliciją gali ištikti Naujosios politikos bloko nesėkmė.
Gražu, žinoma, bebaimiu būti. Ir šešėlinis kabinetas gerai. Galbūt jį net formuos Valdas Adamkus. Tačiau ar tai jo paties idėja, šiek tiek abejotina. Panašiau, kad patarėjai toliau nerimsta. Todėl šis projektas gali pastatyti Adamkų į labai dviprasmišką poziciją. Viskas priklauso nuo to, kokia vieta ten jam numatyta. Jei tik naujojo darinio “skėčio”, saugotojo, pagaliau, moralinio autoriteto, tai būtų gerai. Bet jei Prezidentas bandytų klimpti ar leistųsi klampinamas giliau į visus tuos reikalus, sakykim, imtųsi šviesaus partijos vadovo ar šešėlinio premjero vaidmens… Nedrįstu prognozuoti geros baigties, o blogos – nenoriu. Mat tas naujasis senasis darinys vargu ar gali būti sėkmingas. Visai tikėtina, kad jį ištiks ta pati Naujosios politikos lemtis. Tie patys veikėjai, tad ar rezultatas gali būti kitas?
Prezidentas Kaune, susitikime su savo rėmėjais patvirtino, jog ir ateityje neatsisakysiąs savo idėjų, žadėjo aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, tačiau taip pat pasakė, kad jokių partijų vadovu jis nebus, neims jokio partinio bilieto. Visa laimė, kad Valdas Adamkus, kaip parodė šie penkeri jo valdymo metai, laikosi savo žodžio.
„Mes buvome netoli tikslo, tačiau nesistengiau rinkimų laimėti bet kokia kaina. Tuo aš skyriausi nuo kitų kandidatų“, – kalbėjo kadenciją baigiantis šalies vadovas. Jis apgailestavo, kad, nebuvo išnaudotos visos demokratijos teikiamos galimybės. “Tai parodo šalies demokratijos silpnąsias vietas“, sakė jis.
V.Adamkus, kaip Prezidentas ir kaip žmogus, Lietuvai parodęs kitą politinę kultūrą, kitą supratimą ir pagarbą žmogui, nepralaimėjo, kalbėjo jo štabo vadovė.
Tačiau pralaimėjo jo aplinka. Ir ne tik rinkimus. Ta pati O.Volungevičiūtė tvirtino, kad rinkiminėje kampanijoje labai daug lėmė pinigai ir kad štabas buvo “priešingai negu R.Pakso”, ne profesionalai. Taip, pinigai suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Tačiau, pasirodo, neprofesionalumas kainuoja labai brangiai. Mat profesionalas įvykius planuoja ir kuria, o mėgėjas juose dalyvauja, reaguoja į juos. Profesionalai paprastai pasiekia tai, ką užsibrėžė, o diletantui mėgėjui paprastai geriausios mintys ateina Po To. Galima sakyti, kad Adamkaus štabo pinigai buvo panaudoti ne ūkiškai, nors išleista daugiau nei pora milijonų. Adamkaus štabas neturėjo nė vieno, bent jau patarėjo, kuris galėjo profesionaliai pasirūpinti įvaizdžio ir viešųjų ryšių klausimais.
Kita vertus, Valdas Adamkus tikrai labai norėjo laimėti, gal dėl sportinio azarto, o gal, tiksliau, jis labai nenorėjo pralaimėti. Bet ar jis norėjo toliau dirbti Prezidento darbą, tai dar klausimas, į kurį ir pats Prezidentas net ir sau turbūt nedrįstų atsakyti. Tačiau tai buvo jo pasirinkimo reikalas, ir jei jau jis ėjo į rinkimus, turėjo atitinkamai ir pasiruošti.
Tačiau taip jau atsitiko, kad ne jo aplinka jį saugojo ir gynė, bet greičiau pats Prezidentas aplinką saugojo. Ir jojo aplinka tikėjosi į Prezidento skvernus įsikibę ir jo autoritetu pasiremdami, Prezidentūroje taip ir likti. Mat aplinka visuomet turi savo interesą. Ir tas vienintelis jos interesas yra išlikti.
Prezidento aplinka buvo intelektuali. Ar intelektualai gali laimėti rinkimus? Tada reikia klausti, ar jie gerbia žmones? Kai kalbi nuo kalno, tau visi atrodo maži, bet ir tu visiems atrodai mažas. Vėl pasigirdo, kad tauta, - liumpenai, kaimiečiai – įvardijimų buvo nepagarbių,- taigi liaudis, kaip visada klysta. Atseit jie vėl neteisingai pasirinko. Žinoma, žmonės nesirenka galva, apskritai, liaudis galvos neturi, tačiau ta, kurios yra daug, ji balsuoja. Demokratijoje reikia kovoti, reikia kautis, rinkimimai komandinis žaidimas, o intelektualams kautis kaip komandai sunku.Valdo Adamkaus rinkiminė kampanija buvo priderama jo padėčiai ir jo amžiui. Ar galėjo rezultatas būti kitoks? O gal įvyko tai, kas turėjo įvykti? Tada kodėl tiek nuostabos šūksnių po rinkimų? Ar ne todėl, kad mūsų intelektualusis elitas išties atitrūkę nuo tikrovės, nuo žmonių? Panašu, kad kultūriniai liberalai, deklaravę liberaliąsias vertybes, realiame gyvenime jas primiršdavo.
Žiniasklaida ir sociologiniai tyrimai keitėsi lėčiau, nei virsmai žmonių sąmonėje. Prieš antrą turą apklausų praktiškai nebuvo. O prieš pirmąjį skelbtos apklausos tendencijas rodė pakankamai teisingai. Taigi, jei valdantieji bei intelektualinis elitas nebūtų taip atitrūkę nuo realybės, toji žinia apie permainas Prezidentūroje būtų buvusi ne tokia netikėta.