Apdaro istorija susijusi su santuokos registravimu, kuris iš pradžių buvo atliekamas siekiant įtvirtinti paveldėjimo teises, įvertinant ryšius tarp šeimų bei klanų arba sukauptų turtų ir nekilnojamo turto mainus.
Dėl to buvo užmirštama romantiškoji šios ceremonijos dalis. Dera priminti, kad kai kuriais atvejais santuokos ritualas dažniau buvo ne romantiškas, o komercinis. Ilgą laiką ir socialiai, ir ekonomiškai buvo nepadoru demonstruoti savo jausmus.
Susižadėjimo ceremonija daugelyje katalikiškų ir musulmoniškų šalių reiškia artėjančią santuoką ir numato santuokos sutarties sudarymą. Šalyse, kuriose dauguma gyventojų išpažįsta šias religijas, sutartis buvo pasirašoma ne tarp jaunikio ir jaunosios, o tarp jų tėvų, kurie yra atsakingi už savo atžalų materialinę padėtį.
Būdavo tuokiami netgi kūdikiai (toks paprotys iki šių dienų išliko Indijoje). Iš pradžių suknelės spalva turėjo būti kuo ryškesnė, mat santuoka buvo suvokiama kaip komercinis sandoris, kurį sudarančios pusės turėjo būti gražiai (reiškia, ne pilkai, o ryškiai) pasipuošusios ir reprezentatyvios. Nuotakos apdarai šiuo atveju buvo skirti tam, kad jaunikio giminei parodytų, jog ji verta savo išrinktojo, ir kad būtų priimta į jaunikio šeimą.
Suknelė galėjo būti bet kokios spalvos – netgi raudonos – ir taip nuotakos buvo rengiamos Indijoje, Rusijoje, Japonijoje, Kinijoje. Nuotakos apdarai paprastai būdavo tamsiai raudonos spalvos.
Senovės Graikijoje jaunosios kaip vestuvinius apdarus naudodavo bet kokios tamsios spalvos sukneles. Tokias tunikas graikės apsisiausdavo ant arčiau kūno esančių geltonų apdarų.
Tamsios suknelių spalvos buvo reglamentuojamos Renesanso epochoje (XVI a.) ir išpopuliarėjo Baroko epochoje (XVII a.). Ypatingai šiuo atžvilgiu išsiskyrė Ispanija, kuri dėl didelio religingumo savo nuotakas apskritai rengdavo juoda spalva. Nuotakų apdarai būdavo sunkūs ir pompastiški.
Kada atsirado baltos spalvos vestuvinės suknelės? Vieningos nuomonės nėra. Metraščiuose užfiksuota, kad XVI a. Škotijos karalienė Mary Stuart pirmoji užsivilko baltą vestuvinę suknelę. Vienas iš jos pasirinkimo paaiškinimų yra tas, jog jos motinos herbe dominavo balta spalva.
Kita legenda byloja, kad Prancūzijos karalienė Marie de' Medici (XVI-XVII a.) tuokdamasi pasipuošė balta suknele su paauksinimais ir stačiakampe iškirpte, kuri Prancūzijoje sukėlė tikrą mados bumą.
Dar vienas šaltinis nurodo, kad M. Medici tiesiog pasipriešino katalikiškoms tradicijoms ir dėl to pasipuošė balta suknele su iškirpte – bažnyčia tokių suknelių dėvėti neleido.
Dailininkas Michelangelas Buonarrotis, pavaizdavęs 14 metų M. Medici, pasipuošusią balta vestuvine suknele, paskatino naujų mados tendencijų plitimą Europoje. Taip pat naujų madų plitimą paspartino ir „legenda“ apie tai, kad Marie buvo pirma aukštuomenės dama, ištekėjusi iš meilės.
