Kas ta displazija?

Displazija – tai nevisiškai išsivystęs klubo sąnariukas, kuris susiformuoja dar kūdikiui negimus. Vėliau sąnarys gali panirti arba išnirti. Pirmuosius displazijos požymius pastebi gydytojai akušeriai ginekologai ir neonatologai, apžiūrėdami ką tik gimusį naujagimį.

Pirmas tris savaites po gimimo mažyliams būdingas vadinamasis klubo sąnario spragtelėjimas. Jį išgirdę, naujagimį siunčiame pas ortopedą. Šiais laikais mažiems kūdikiams klubo displazija nustatoma išties gerai, nes ultragarsis tyrimas, atliekamas mažyliams iki keturių mėnesių, yra labai tikslus.

Anksčiau, kai nebuvo patikimų būdų klubo displazijai nustatyti, atrodė, kad tai labai dažna bėda. Iš tiesų ją turi tik 2–3 kūdikiai iš šimto. Pasitaiko, kad kūdikis jau gimsta, turėdamas išnirusį klubo sąnarį. Po ultragarso paaiškėja, ar sąnariukas iš tiesų yra išniręs, ar tik neišsivystęs.

Kaip pastebėti?

Jeigu kūdikio klubo sąnarys išniręs, dažniausiai viena kojytė atrodo trumpesnė. Displaziją plika akimi sunkiau įtarti, todėl pediatrai, bijodami apsirikti, siunčia pas ortopedus.

Kodėl atsiranda displazija ir išnyra klubo sąnarys, nėra iki galo aišku. Tačiau jeigu tėvai turėjo tokių problemų, didelė tikimybė, kad ir vaikutis turės. Dar manoma, kad tai, kaip vystosi klubo sąnariai, priklauso ir nuo vaisiaus padėties gimdoje. Jeigu mažylis gimsta sėdmenine pirmeiga (kojytėmis į priekį), tikėtina, kad turės klubų sąnariukų bėdų.

Kiekvienas gimęs mažylis, jei kelia bent mažiausių įtarimų, yra tikrinamas ultragarsu. Yra šalių, kuriose visi naujagimiai profilaktiškai tikrinami ultragarsu.

Jei raukšlytės nesimetriškos

Liaudies išmintis sako, kad jeigu kūdikio kojyčių raukšlės yra nesimetriškos ar nevienodo ilgio, gali būti klubų displazija. Tačiau tai nėra tikslu, nes net apie 50 proc. sveikų kojyčių gali turėti nesimetriškų raukšlių. Antra vertus, visiems kūdikiams, kurių klubo sąnariukas yra išniręs arba paniręs, būdingos nesimetriškos kojyčių raukšlytės (apžiūrėti geriausia paguldžius kūdikį ant pilvuko).

Klubo sąnario bėdų gali būti ir tada, jeigu bandant praskėsti sulenktas per kelius mažylio kojytės jos prasiskečia nevienodai. Medikai tai vadina „ribotu kojyčių atvedimu“. Jeigu pastebėjote šiuos požymius, kreipkitės į gydytoją.

Gydymas namuose

Jeigu diagnozuota klubo displazija, ortopedai neskuba skirti Freiko pagalvėlės, bet pirmiausia pataria, kaip mama pati gali padėti mažyliui.

1. Svarbu kūdikėlį vystyti taip, kad kojytės būtų kaip įmanoma labiau išskėstos, nes taip šlaunikaulio galvutė geriausiai įsistato į sąnarį, o jis pats vystosi. Anksčiau mamos tarp kojyčių įdėdavo kelis vystyklus, dabar užtenka sauskelnių.

2. Sveika kūdikį nešioti atsuktą į save taip, kad kabotų išskėstomis kojytėmis. Kiekvienam, net ir visiškai sveikam kūdikiui, kai guli, patartina profilaktiškai po kojytėmis padėti pagalvėlę (po galvyte dėti nereikia), kad būtų šiek tiek pakeltos ir išskėstos kaip varliuko.

3. Rekomenduojama daryti ir pratimą, kuris padeda vystytis klubo sąnariukams: paguldykite mažiuką ant nugaros, ištieskite jo kojytes, paskui sulenkite per kelius ir išskėskite į šonus. Pakartokite kelis kartus, tarsi mintumėte dviratuką.

„Supančiotas“

Rentgenu tikrinami vyresni nei keturių mėnesių kūdikiai. Jeigu niekas nepadeda ir liga vystosi, gydytojai skiria Freiko pagalvėlę. Kiekvienai mamai baisu, ar ta pagalvėlė netrukdys mažyliui augti ar vystytis, tačiau Lietuvoje naudojamos neslopina kūdikio judesių, su ja jis gali ir vartytis. Tik kažin ar „supančiotas“ vaikutis jaučiasi laimingas?

Amerikiečiai naudoja ne pagalvėles, o vadinamuosius Pavliko diržus, kurie patogesni, tačiau juos sunkiau uždėti. Labai svarbu, kad Freiko pagalvėlė būtų tinkamo dydžio, simetriškai uždėta. Antraip gali pakenkti. Kūdikis greitai auga, todėl ir pagalvėles reikia keisti. Jas valstybė skiria nemokamai.

Kūdikį, nešiojantį Freiko pagalvėlę, galima mankštinti. Pagalvėlę nuimti galima tik tada, kad ateina laikas keisti sauskelnes. Būtinai stebėkite, kad jūsų mažiukas nesuglaustų kojyčių! Kaip ilgai vaikučiui teks nešioti pagalvėlę, priklauso nuo daugelio dalykų. Vieniems sąnarys susitvarko per porą mėnesių, kitiems reikia daugiau laiko. Būtina žinoti, kad klubo sąnarys vystosi ilgai. Todėl vaikučius reikia stebėti: berniukus – iki 14 m., o mergaites – iki 16 m.

Verta prisiminti:

• displazija vadinamas klubo sąnario neišsivystymas. Vėliau jis gali panirti arba išnirti;

• klubo sąnario displazija dažniau serga mergaitės;

• mažylis gali gimti turėdamas išnirusį klubo sąnarį;

• neišnešioti kūdikiai, dvyniai priklauso rizikos grupei;

• displazija gali būti paveldima;

• iki keturių mėnesių kūdikiai dėl displazijos tikrinami ultragarsu, vėliau daroma rentgeno nuotrauka;

• jeigu kūdikiui skirta Freiko pagalvėlė, būtina labai tiksliai ją užsegti ir nenuimti kiaurą parą.

MAMOS PATIRTIS

Patirtimi dalijasi Viliuko mama Irena:

„Kai Viliukui suėjo mėnuo, gydytoja įtarė klubo displaziją. Patarė plačiai vystyti, nešioti išskėstomis kojytėmis, o po 3–4 mėnesių ateiti pasitikrinti. Mes klausėme visų gydytojos nurodymų, užsegdavome sauskelnes, ir dar vystyklų pridėdavome, kad vaikutis miegotų plačiai išskėtęs kojytes.

Niekada nesu jo nešiojusi gulom. Kai tik nulaikydavo galvytę, pasisodindavau ant pilvo arba klubo ir taip vaikščiodavome. Man atrodė geriau nešioti, nei pasodinti į kėdutę ar vieną palikti gulėti. Stengiausi daryti viską, kad tik nereikėtų Freiko pagalvėlės ir neturėtų displazijos. Šios bijojau dar ir todėl, kad mano senelė ja serga ir visą gyvenimą yra neįgali. Girdėjau, kad tai paveldima.

Kai Viliukui suėjo 5 mėn., mes vėl pasirodėme gydytojai ortopedei. Nusiuntė daryti rentgeno nuotraukos. Nuotrauka rodė, kad yra klubo displazija. Iškart išrašė Freiko pagalvėlę, kurią jau vakare prisakė uždėti berniukui. Viliukui dar buvo skirti pėdučių masažai. Juos atliekanti masažuotoja taip pat turėjo stebėti, kad kojytės būtų nuolat išskėstos.

Pagalvėlė sūnui trukdė judėti, jis tapo gerokai lėtesnis, mažiau siekė žaislų, negalėjo vartytis. Bet buvo kantrus ir per daug nesipriešino, kai dėjau Freiko pagalvėlę. Kamavomės du mėnesius. Kad dėl pagalvėlės sūnus nebūtų atskirtas nuo pasaulio, nešiojomės jį visur, kur tik ėjome. Berniukas „kabodavo“ tai ant mano, tai ant tėčio rankų.

Gyvename kaime, todėl kartais išgirsdavome replikų, kad „invalidą“ auginame. Sūnus apsiprato su pagalvėle, nes kai keisdavau sauskelnes, jau tarsi ir laukė, kol ją vėl uždėsiu. Kai mums pasakė, kad esame sveiki ir jau galime gyventi be „pančių“, ir pirmą kartą palikau nuogą pasispardyti, Viliukas ilgai gulėjo nenorėdamas pajudėti. Po kelių minučių spyrė viena kojyte, kita, suklykė ir kad ėmė spardytis, džiaugtis, tarsi už visą tą laiką būtų norėjęs atsigriebti!

Viliukui jau 9 mėn. Dar teks lankytis pas ortopedus ir tikrintis sveikatą, bet, laimei, blogiausia jau praeityje.“

Naujame, rugpjūčio mėnesio, „Tavo vaikas“ žurnale skaitykite:

„Gyvenimas su ateiviu“ - apie tai, kokie sunkumai laukia mamyčių (tėvelių taip pat) parsivežus naujagimį namo

„Susitikome dėl Emilio“ - tituluota gražuolė, dainininkė, dviejų sūnų mama Sandra Chlevickaitė pagaliau gali džiaugtis šeimynine laime

„Plepės ir avantiūristai“ - įdomūs faktai apie „plika akimi“ nematomus mergaičių ir berniukų skirtumus bei ypatumus

„Švaros misija“ - naudingi patarimai, kaip tvarkyti namus, kad juose būtų ne tik švaru, bet ir sveika gyventi

„Darželių gidas“ - kuo skiriasi valstybiniai, privatūs ir namudiai darželiai?