Nors ta mergina seniai virto įmitusia moteriške ir turi savo šeimą. Mama aiškino dėl tokių niekų juk neardysianti šeimos. Aš jos vietoj to nepakęsčiau. Nežinau, ar tai blogai, kad tėvas vedė mano mamą, bet negalėjo pamiršti kitos. Tačiau tikrai žinau, kad jis gerai padarė, užauginęs mudu su broliu, vežiojęs rogutėmis, kepęs blynus, vežęs į Palangą ir pirkęs džinsus.
Mums nereikėjo kreiptis į TV paieškų tarnybą: „Tėti, tavęs ieško du tavo dideli vaikai”. Sėdėčiau dabar studijoje, nervingai maigydama nosinę.
Užtat mano brolis vedė jau trečią kartą. „Nejaugi nori, kad su tavimi gyvenčiau tik iš pareigos?” — po metų pasakė pirmajai žmonai ir paliko ją su vaiku. Mat pamilo kitą ir nenorėjo veidmainiauti. Gal ir gerai. Bet jis jau du kartus išėjo pas savo svajonių moterį ir visos jos augina po jo vaiką. Mamos moralai apie pareigos šeimai jausmą nepadeda.
Ir ką tu jam padarysi? Gal žmogus turi daug svajonių? Gal jaučiasi it Holivudo aktorius? Mes juk esame kita karta — ta, kuri mano, kad nebūtina su vienu žmogumi nugyventi nuo sauskelnių iki karsto. Žmogus turi būti laisvas ir sąžiningas sau.
Kokiu organu jauti pareigą?
Pareigos jausmas — vienas kebliausių dalykų. Kuo jaučiame pareigą? Meilę — širdimi, badą — skrandžiu, nemalonumus — stuburo smegenimis. Ne, pareiga — tai ne jausmas, veikiau griežtai nusiteikęs vidinis balsas, tarsi yla duriantis į pašonę — kažkur tarp tarp visiško nenoro ir sąžinės. Jei jau kas išsižioja apie pareigą, linksmybių nelauk, kvepia nemalonumais. Nes jei mielai ką nors darai, nereikia jokio pareigos jausmo.
Nesinori aplankyti sergančio, eiti į svetimas laidotuves, per spūstį lėkti į stotį pasitikti iš provincijos atvykusios giminaitės, mat tas devintas vanduo nuo kisieliaus be tavęs mieste pasiklys it pudelis. Maža to, ji pas tave pagyvens keletą dienų, nes turi išsitirti skrandį. Todėl turėsi su ja maloniai bendrauti, nors pastarąjį kartą matei ją su sauskelnėmis.
Vai, kaip nesinori užleisti vietos bobulei troleibuse, atlikti sergančios kolegės darbo, matyti to, kurio nebemyli. Nesinori, bet pareigos jausmas liepia, baksi tau į pašonę pasielgti žmoniškai. Antraip, net jei užsimerki ar bandai kišti galvą į smėlį, sau patyliukais manai, kad esi paršelis. Gal net visa kiaulė. Ir to nepatogumo negalima lyginti su tinguliu plauti lėkštes ar anksti keltis į darbą.
Jei viršysi greitį, pagaus policija, jei nepritildysi muzikos, kaimynas užlipdys rakto skylutę kramtomąja guma. Bet niekas tavęs nenubaus, jei nepasitiksi tos gvėros giminaitės, neaplankysi močiutės per jos vardadienį, nekelsi ragelio, kai skambins nebemielas vaikinas ir vėl maldaus viską pabandyti iš pradžių. Niekas, tik tu pati būsi sau kirminas — grauši savo uodegą.
Bet ką daryti tada, kai ant vienos svarstyklių lėkštės padėtas pareigos jausmas, ant kitos — visa tavo laimė? Spjauk tris kartus per petį, kad taip nenutiktų. Antraip būsi ta mergina, kurią paliks mano sąžiningas brolis.
Sąžiningas žmogus
Forestas Gampas primena, kad tas gyvenimas — shit happens. Jis ją mylėjo, o ji mylėjo kitus. Kai pagaliau grįžo su jo vaiku, ėmė ir numirė. Tikra kiaulystė. Gal tavo močiutė ir keblaus būdo, nes visi seneliai kiek kvanktelėję, bet kur ją dėti? Juk nėra koks senas fotelis. Gal į senelių namus?
Ką daryti, jei tavo gera draugė meldžia jai paskolinti nemažai pinigų? Anksčiau galiojo pareiga šeimai, liudijo tai frazė: „Aš, kaip sąžiningas žmogus, turiu ją vesti, jei ji nėščia”. Arba: „Aš, kaip sąžiningas žmogus, negaliu palikti vaikų”. Slėpsiu draugo kontrabandines cigaretes savo bute, kol jas ras policija ir mane suims. Gal net ilgam sėsiu į kalėjimą.
Bet tokia draugystės, garbės ir sąžinės pareiga. Anksčiau žmonės buvo aplipę pareigomis tarsi kibiais varnalėšos spurgais. Ir dabar yra pareiga tėvynei, bet tavo vaikinas bando išsisukti nuo armijos. Pilietinė pareiga — gali balsuoti nors ir už Šreką, bet vis tiek Seime atsiduria tie patys.
Mano draugė Justė kas pusmetį ima kreditą iš banko, kad atiduotų kitam bankui. Anksčiau niekas ir neabejojo, kaip turi elgtis sąžiningas žmogus: uždengti draugą nuo kulkos, jei padarė vaiką — vesti. Jei neves, įsikiš darbovietė ir privers. Ką dabar privalo sąžiningas žmogus tėvynei, visuomenei ir šeimai?
Nelaikyti narkotikų, nevežti degiųjų medžiagų liftu ir jame nesisioti, nerodyti organo praskleidęs lietpaltį parkelyje. Bent dėl vaizdo mokėti mokesčius, laiku grąžinti kreditą, bet svarbiausia — privalo būti laimingas. Sąžiningas, — vadinasi, turi nemeluoti. Ar sąžininga gyventi su nemylimu, veidmainiauti ir vaidinti orgazmą? Tekėti vien dėl to, kad jis turi pinigų ir gerą butą Vilniuje? Ar sąžininga skolinti draugei pinigų, o paskui jai nuolat priminti skolą ir krimsti nagus, kad negrąžins?
Gal verčiau draugystės neapkartinti tokia paslauga? Anksčiau dėl garbės žūdavo dvikovose, dabar dėl įžeidimo paduoda į teismą ir taip pasipelno.
Meilė po užraktu
Dabar gyventi paprasčiau. Nenori vesti? Yra mini abortai. Kas pasakė, kad vaikams reikia tėvo ar mamos? Juk yra kvalifikuotų auklių ir psichologų. Močiutei senelių namuose bus geriau, nes namie ji pridegina arbatinius. Yra net greitų skyrybų paslauga. Nebūtina ta proga sutuoktinio mušti lygintuvu, kad atiduotų dvi lėkštes.
Vokietijoje yra paslauga „Kaip atsikratyti mylimosios/ -ojo”. Internetu išsirenki paketą, tarkim: „Aš buvau tavęs nevertas. Bet liksime draugais”. Tarnybos žmogus ateina pas tavo nebemylimą ir išpoškina parengtą tekstą, sugeria jo pyktį bei ašaras ir išveža tavo daiktus.
Tos tarnybos įkūrėjas aiškina, kad tai labai emociškai nelengvas darbas, tenka guosti nėščias ir isteriškas, netgi gauti į galvą vaza ar žodynu. Užtat užsakovas išvengia nemalonaus pokalbio. Jei kas nors vienišas, tegul eina pas psichologę. Ten net mafiozas Sopranas vaikščiojo. Arba bendrauja internetu.
Draugai nepuls padėti, jei ketini klijuoti sienų apmušalus. Gimtadienių proga perkame supakuotas dovanas, kuriose prikrauta visokio šlamšto. Net atvirukų neberašome, nes yra elektroninių su gatavais užrašais. Štai A.Saint-Exupery rašė: „Kai būsi liūdnas ar pavargęs, aš iš savo puodelio tave pagirdysiu”. Dabar tam yra tarnybos, pagalba už pinigus. O kas, jei jų per daug nėra?
Psichologas tau greičiau padės nei tavo vaikinas, tingėjęs nubėgti prezervatyvų. Vakarėlį surengs Jogaila Morkūnas ir nereikės virti mėlynos sriubos kaip Bridžitai Džouns. Vestuves, atostogas suorganizuos, pamaitins, palinksmins, paguos, padarys masažą, suteiks dėmesio ir meilės — už pinigus.
„Nereikia aukotis šeimai ir vaikams. Reikia nepamiršti savęs”, — mokoma žurnaluose.
„Žiūrėk savo interesų, mylėk tik save, gyvenk sau, nes niekam nebūsi įdomi”, — moko draugės.
Mano draugę po ilgos ligos tiesiog išmetė iš darbo. Niekas iš darbuotojų jos nė karto neaplankė.
Skęsti? O kam tai rūpi?
„Mūsų tai neliečia, mums vienodai šviečia”, — dainavo „Raketa”. Nesinori bendrauti žvelgiant į laikrodį.
Mane nervina tie elektroniniai laiškeliai: „Kaip gyveni?” — „Viskas OK”. Net su višta gali taip bendrauti, nes ji panašiai kudakuoja: „KO-KO”. Jei dar kartą išgirsiu tą nieko nereiškiantį „Super”, trenksiu žodynu. Užtat jei kyla problemų, žmonės staiga dingsta, tarsi būtum užsikrėtusi ebolos virusu.
Ir taip stengiamės nevarginti kitų prašymais ar noru pasiguosti. Guodžiausi draugei psichologei dėl įtarimų, kad mano vaikinas gali būti gėjus arba turi kitą. Ji atšovė: „Bet jis dėl to netapo blogesnis? Tu tais paistalais eikvoji mano laiką”. Net vaikas spardosi: „Aš niekam nieko neprivalau”, o per močiutės gimtadienį išpoškina: „Kada tu numirsi?” — „Kodėl šito klausi, branguti?” — „Tada man atiteks tavo butas”.
Nesinori, kad su manimi kas gyventų tik iš pareigos. Tegul jis čiuožia į visas keturias puses iškart. Nėra taisyklių laisviems žmonėms. Senos normos morališkai paseno, o naujos — dar neįsigaliojo. Tėra: „Niekas niekam nieko niekada”. Džiunglių įstatymai. Bet kai pačią ištinka bėda, kai reikia paguodos ar gero žodžio, esi pažeidžiama tarsi sraigė be kiaukuto, norėtųsi, kad viskas būtų kiek senamadiškai.
Nemalonu, jei kas pasilieka iš pareigos. Bet verčiau jis nebūtų toks sąžiningas. Verčiau apgautų save ir kitus, nerodytų, kad viskas dzin. Pasiliktų iš pareigos. Tik būtų su manimi. Antraip tegul jį visą gyvenimą kankina sąžinė. Trys postulatai
Tiesiog priminsime, ką ir pati galbūt jau žinai iš patirties.
• Su žmonėmis elkis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Tai padės savęs pernelyg negailėti, jei ką gera padarysi kitam nors ir iš pareigos jausmo.
• Jei ką nuskriaudei, gausi to paties pagalio kitu galu. Jei pamynei vieno meilę, kitas pamins tavo. Jei nerodei dėmesio tėvams, tavo vaikas ims pavyzdį iš tavęs.
• Jei ką nors atlieki iš pareigos, nėra jau taip blogai. Pastebėjai, koks malonus jausmas tada užplūsta? Tai geriausias būdas mėgautis savimi.
