Įstatyme numatoma, kad mediacija galės būti taikoma sprendžiant civilinius (šeimos ir kitus) ginčus. Šalys šiuo ginčo sprendimo būdu galės pasinaudoti, kai ginčas dar nebus nagrinėjamas teisme, taip pat, kai bylą jau nagrinės teismas. Tačiau, reikia pastebėti, šis būdas nebus taikomas ginčams dėl tokių civilinių teisių ir pareigų, dėl kurių sudarytas taikos sutartis įstatymas laiko negaliojančiomis medituoti.

Mediacija bus vykdoma ginčo šalių rašytiniu susitarimu. Šalys turės susitarti ir skirti mediatorių, kurio pagrindinė užduotis – padėti ginčą išspręsti taikiai. Mediatoriumi galės būti bet kuris asmuo, kuriam keliami nešališkumo, profesionalumo ir atsakomybės už savo veiksmus reikalavimui. Jei ginčo šalims pavyks susitarti, bus sudaryta taikos sutartis. Nepavykus to padaryti, bet kuri iš ginčo šalių, žinoma, galės savo pažeistas teises ginti teisme.

Tikimasi, kad įsigaliojus įstatymui turėtų sumažėti teismų darbo krūviai, privatūs ginčai bus sprendžiami greičiau nei teisme, šalys patirs mažiau ginčo sprendimo išlaidų, padidės tikimybė konkretaus ginčo atveju tarp šalių atkurti ne tik teisinę, bet ir socialinę taiką, t.y. išsaugoti įvairius jų santykius, o tai labai svarbu šeimos ginčuose.

Civilinių ginčų taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) – tai civilinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli tretieji nešališki fiziniai asmenys (mediatoriai) padeda civilinio ginčo šalims taikiai spręsti ginčą.

Dėl įstatymo galutinio piėmimo Seimas dar turi apsispręsti vėliau.