XIX ir XX amžių sandūroje S.Bernhardt, būdama jau senyvo amžiaus, ne tik teatro scenoje, bet ir asmeniniame gyvenime sukūrė paslaptingos ir ekstravagantiškos moters įvaizdį. Apsivilkusi Paulo Poireto glamūrą, skęstanti žvilgančiuose šilkuose ir plunksnose, apsupta lelijų ir orchidėjų aromato. Pavargusi nuo grimo ir aplodismentų.
Naktimis jai lovą atstojo prabangiai dekoruotas karstas. Nes jos gyvenimas – tai žavingas mirimas – vardan didžiosios scenos ir godžios minios. Taip, ji apsupta gerbėjų minios, tačiau taip pat pasmerkta vienatvei. Ir ne todėl, kad ją užmiršo. Priešingai – visi ją dievino. Paprasčiausiai nėra jai lygių – ji juk Deivė!..
S. Bernhardt įvaizdis pavirto pagrindiniu prototipu ir daugelio pamėgdžiojimų ikona. Ir netgi tų laikų mada, įkūnyta dekadanso moderno stiliaus, visam laikui tapo Divos įvaizdžio uniforma. Per daugelį dešimtmečių visų kitų divų kartos sąmoningai ar nesąmoningai naudojo didžiosios S. Bernhardt kostiumus ir manieras, priversdamos amžininkus kankintis ieškant atsakymo į klausimą: kurgi yra riba tarp teatro scenos ir realaus gyvenimo?
Savitą ir labai ironišką atsakymo į šitą klausimą versiją pasiūlė anglų rašytojas Somersetas Moemas savo romane „Teatras“. Pagrindinė romano veikėja Džiulija Lambert – sudėtinis stereotipinis Divos paveikslas: didi, kenčianti, vieniša...
Tačiau su viena išlyga: D. Lambert priversta atlikti šitą vaidmenį tik todėl, kad to iš jos laukia ją dievinanti publika. Iš tikrųjų ji yra žemiška moteris, mėgstanti keptas bulves, alų ir stačiokiškus paprastos liaudies posakius. Įsikūnydama į Divą, realų gyvenimą jį paverčia teatru, o likti savimi gali tik scenoje.
Ar rašytojas turėjo omenyje S. Bernhardt ir daugumą jos pamėgdžiotojų? Tegul tai lieka paslaptis. Juk esmė ne tai. Moemas atskleidė svarbiausią ir paradoksaliausią Divos įvaizdžio paslaptį: šitas paveikslas yra kuriamas ne teatro scenoje ir netgi realiame gyvenime, o tviskančiame fotografų blyksčių iliuzijų pasaulyje. Didžioji aktorė pasmerkta Divos įvaizdžiui. Arba jai teks pavirsti Sene Bambekle. Trečio varianto nėra.
Tačiau grįžkime prie istorijos. Atsiradus kinui, estafetę iš teatro aktorių rankų pagriebia ekrano žvaigždės. Pola Negri, Alla Nazimova, Gloria Swanson ir, žinoma, Marlene Dietrich – kiekviena save gerbiančių antrojo–ketvirtojo dešimtmečių kino aktorių nors retkarčiais įsikūnydavo į bohemiškąją Divą: pasipuošdavo boa, plunksnomis ir ilgais moderno stiliaus karoliais, paslėpdavo po utriruotu grimu jausmų banalumą ir jauną savo amžių.
Juk Diva negali būti dvidešimtmetė mergiūkštė. Šitas įvaizdis turi atspindėti praeities šešėlį – nuovargį žvilgsnyje, randus širdyje ir pasmerkimą vienatvei, o juk tai gali atsirasti tik metams bėgant.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai kino pasaulis pradėjo linkti į romantizmą, Divos įvaizdis nublanko ir neteko pirmykščio žavesio. Veiklios sekretorės, aistringos sportininkės, stiprios valstietės užvaldė ekraną ir karo laikotarpio kartos širdis. Diva išėjo iš mados, bet ne visiems laikams.
Šeštasis dešimtmetis. Pokario metai
Pasaulis, pavargęs nuo karo sunkumų, geidžia spindesio. Paryžiuje viešpatauja buržuazinė Dioro prabanga, o Holivude kelia puotą jaunos romantiškos naujosios kartos gražuolės. Ir lyg šešėliai iš praeities grįžta užmirštų ikikarinio kino žvaigždžių veidai. Jie vėl ateina į ekranus, tačiau ne tam, kad vaidintų motinas. Režisieriai ir scenaristai siūlo joms vaidinti save – vienišas, nusivylusias ir svaiginamai ekstravagantiškas Divas.
Pokario kino susidomėjimas šiuo įvaizdžiu visiškai pateisinamas: atsirado pirmoji „Holivudo pensininkių“ karta ir kažkada aktores dievinusi publika geidė pasimėgauti jų karališko vytimo reginiu. Ir, kaip D. Lambert, joms teko pateisinti minios lūkesčius. Joms nebuvo suteikta teisė pavirsti senelėmis, auklėjančiomis vaikaičius.
Pats ryškiausias šio žanro pavyzdys – režisieriaus Billy’o Wildero filmas „Saulėlydžio bulvaras“ (angl. „Sunset Boulevard“), pasirodęs 1950 metais. Pagrindiniam vaidmeniui atlikti buvo pakviesta užmiršta nebyliojo kino žvaigždė Gloria Swanson.
Efektas buvo neįtikėtinas. Skirtumas tarp jos ir garsinio filmo buvo toks stebinantis! Jos vaidyboje buvo tiek nesaikingumo, siautėjimo ir beprotybės! Kartu su utriruotu grimu ir fantastiškais apdarais šis paveikslas ilgam laikui tapo naująja XX amžiaus Divos ikona.
Beje, skirtingai nei jos herojei, pačiai G. Swanson užteko sveiko proto netapatinti savęs su šituo pavojingu įvaizdžiu, realybėje likti pakankamai racionaliai ir praktiškai moterai. Tačiau to negalima pasakyti apie Marlene Dietrich.
Buvusi labai populiari ketvirtajame dešimtmetyje, pokario metais Marlene buvo mažai kviečiama filmuotis. Nesugebėdama atlikti charakteringų vaidmenų, tačiau trokšdama garbės ir nusilenkimų, ji pasirinko vienintelį jai pasiekiamą kelią – tapti aukščiausio lygio Diva, nutrinti ribas tarp aukštojo stiliaus ir karikatūros. Ji išeina į sceną pasipuošusi iš kojų verčiančiais apdarais ir žemu prarūkytu balsu atlieka senamadiškus kupletus. Publika plūsta į jos koncertus, o laikraščiai mirga pavadinimais: „Didžioji Diva!“, „Tikroji Diva!“ „Paskutinioji Diva!“...
1950 metais Alfredas Hitchcockas pakviečia Marlene atlikti senstančios varjetė žvaigždės vaidmens trileryje „Scenos baimė“ (angl. „Stage Fright“). Kuriant šį personažą, režisieriui nereikėjo nieko išgalvoti: jis su dokumentiniu tikslumu atkuria pačios Marlene paveikslą – keistą kokteilį iš vienatvės, nuovargio, šalto pasipūtimo ir dekadansinio ekstravagantiškumo. Herojės apdarams kurti buvo pakviestas Christianas Dioras, kuris leido aktorei skęsti glamūriškoje prabangoje ir moderno stiliuje.
Akivaizdus dėsningumas: aktorių pavirtimas bohemiškosiomis Divomis visiškai nėra jų aktorinio meistriškumo ar talento patvirtinimas. Tai – vienintelė jų galimybė pasipriešinti užmarščiai, kai visi vaidmenys jau atlikti, o naujų niekas nesiūlo. Divos įvaizdis – paskutinis vaidmuo. Divomis negimstama – Divomis mirštama.
Divos įvaizdis nėra ir aktorinio amplua tęsinys. Kad taptum Diva, visiškai nebūtina praeityje atlikti tragiškų vaidmenų. Geriausias pavyzdys – sovietmečio aktorės Liudmilos Gurčenko virtimo bohemiškąja Diva istorija. Apdovanota ryškiu aktoriniu talentu, ji per tris dešimtmečius atliko daug charakteringų vaidmenų: prasčiokių, bufetininkių, motinų ir namų šeimininkių.
Tačiau atėjus užtarnauto poilsio laikui, L. Gurčenko kaip ir S. Bernhardt bei M. Dietrich pasipuošė plunksnomis, turbanais, šleifais, boa, karoliais ir sukūrė pačią ekstremaliausią visų laikų ir tautų Divos įvaizdžio versiją. Ir tikriausiai paskutinę. Daugiau tokių pavyzdžių nerastume. Paskutinė sudužusio triumo skeveldra...
O, ne! Žodis „diva“, kaip ir anksčiau, gyvas. Tačiau jis įgijo naują prasmę ir dabar reiškia ne įvaizdį, o moters, pasiekusios sėkmę šou versle, profesionalumo statusą. Popmuzikos divos, kino divos ir televizijos divos ant raudonųjų kilimų demonstruoja brangias dizainerių sukneles ir plastinės chirurgijos pasiekimus.
Jos – jaunos, elegantiškos, seksualios ir, svarbiausia, – lydimos sėkmės. Karališkas vytimas išėjo iš mados.
Žurnale "Express Mada" taip pat skaitykite:
Nenorėjęs išgarsėti - Jeanas Paulas Gaultieras
Kinas madai - mada kinui. Kino filmį įtaka podiumui
Nepataisomi Holivudo stileivos
Interjeras kino filmuose
Raudonasis Kanų kilimas
