„Iš kur visa tai pas tave?“ – klausiu stebėdamasi, kai susėdome studijoje prie kavos puodelio. Dizainerės atsakymas nustebina.
Kristina Kruopienytė prisipažįsta: tokia, kokia yra dabar, ji tapo tik studijų metais: „Mokykloje buvau tylenė. Bendravimas buvo mano didžiausias kompleksas. Pamenu, tėtis juokaudavo: „Tu neturi pilietinės drąsos“. Baimės bendrauti su aplinkiniais pamažu pradėjau atsikratyti studijuodama. Dar vėliau padėjo darbas skirtinguose projektuose“.
Dabar energingoji kūrėja mano turinti puikių ne tik bendravimo, bet ir psichologinių įgūdžių. Juos išsiugdyti, anot Kristinos, privertė darbas skirtingose srityse: „Vienoks bendravimas – pramonėje, kitoks – su klientais, dar kitoks – akademijoje. Daugiausia žmones pažinti padeda darbas su individualiais klientais“.
Negaliu atsistebėti, kaip menininkas gali būti toks organizuotas ir „panešti“ tiek daug veiklų.
„Dėl ko tiek daug visko darai?“ – smalsauju.
„Todėl, kad man patinka save išbandyti skirtingose veiklose, naujuose projektuose“, - atsako.
K.Kruopienytė labiausiai vertina tai, kad praleidusi dešimt darbo metų mados srityje, šiandien ji gali daryti tai, ką nori, rinktis tik jai pačiai malonius darbus: „Aišku, turėjo praeiti dešimt metų, kai rinkdavosi tave, o tu eidavai, nes neturėjai kitos išeities“.
Ir dėstytoja Kristina pasiryžo dirbti genama malonių pojūčių. Patyrusiai dizainerei malonu bendrauti su jaunais pradedančiais savo kūrybinį kelią žmonėmis.
„Dailės akademijoje mokiausi šešerius metus, įpratau prie tos aplinkos. Galėčiau būti amžina studentė, o dėstymas man tą poreikį kompensuoja. Akademijos aplinka, aura mane įkvepia. Matydama, kaip vystosi jauni žmonės, aš tobulėju kartu su jais. Mane verčia pasitempti“, - sakė dizainerė.
Sunku patikėti, kad ši jauna moteris kažkada buvo tylenė. Mes matėmės ir kalbėjome vos keletą kartų, o šis pokalbis mezgasi, lyg būtume pažįstamos daugybę metų. Kristinos nereikia tempti už liežuvio, priešingai, ji manęs vis klausinėja – „Ar ne per daug kalbu?“. Su įdomia asmenybe kalbėtis niekada nebūna per daug. Gal todėl ir interviu užtruko dvigubai ilgiau, nei planavome.
„Dabar kalbame apie tavo karjeros brandą, studijoje kabo jau kažkelinta kolekcija...“ – žvalgausi aplinkui ir pokalbį suku į dizainerės karjeros pradžią.
„Dizainere tapti buvo tavo svajonė ar atsitiktinumas?“ – klausiu. Pašnekovė sekundę mintimis nugrimzta į save ir po pauzės pradeda: „Manau, kad tai užkoduota genuose. Tai atėjo iš giminės, aplinkos, kurioje augau: seneliai buvo siuvėjai, prosenelė Peterburge turėjo siuvyklą. Gal anksčiau nebuvo dizainerio specialybės, tačiau tai neabejotinai atsinešta iš jų.
Turbūt todėl nebuvo taip, kad vieną dieną pamąsčiau ir nusprendžiau tapti dizainere. Siuvimas, matavimai man buvo kasdienybė – stebėdavau, kaip dirba seneliai, žaisdavau su popierinėmis lėlėmis. Vėliau pradėjau siūdintis drabužius sau. Tada, pamenu, buvo įdomesnių drabužių stoka, o norėjosi kažkaip kitaip atrodyti“.
Kita vertus, prisipažįsta dizainerė, tada dar negalvojusi, kad šis pomėgis taps pagrindine jos profesija ir pragyvenimo šaltiniu. Apsisprendimo laikas, kaip ir visiems, atėjo baigiant vidurinę. Būta dvejonių, tėvai dukterį ragino rinktis mediciną. Tačiau tuomet Kristiną labiau traukė ne rimti dalykai, o dailės, piešimo, rankdarbių pamokos.
„Stojant į Kauno institutą, reikėjo turėti tam tikrą pasiruošimą. Aš buvau iš provincijos ir galbūt dėl to pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas – priėmė šešis, buvau septinta. Teko pereiti į Stepo Žuko aukštesniąją mokyklą, kur pasirinkau kostiumo dizaino specialybę“, - pasakoja.
K.Kruopienytė prisimena, kad vos pradėjusi studijuoti suvokė pasukusi teisingu keliu ir atsidūrusi savoje aplinkoje. Paprašau prisiminti pirmąją sukurtą kolekciją: „Vyravo žemės spalvos – pilki, rusvi, smėliniai tonai. Kaip ir šių metų kolekcijoje dominavo konstruktyvizmas. Jau tada siekiau, kad drabužis būtų universalus: viena detalė atsisega, atsiverčia, pasimato dekoras. Pamenu, naudojau ir panašius audinius – lanksčius, kietus, standžius, kad būtų galima iš jų lengvai konstruoti“.
Dizainerė stebisi pirmųjų ir dabartinių kolekcijų panašumu: „Visada buvau konstruktyvistė – mane įkvepia konstrukcijos galimybės, o ne audinys. Man patinka kurti iš lygaus audinio“. Nepaisant vienos stilistikos dominavimo, dizainerei patinka ieškoti naujų kūrybinių sprendimų. „Aš dar ieškau savęs ir ateity, manau, ieškosiu“.
Tačiau taip pat patikina, kad niekada nemėgo blaškytis tarp skirtingų stilių ir juos jungti: „Jei romantika – tai romantika, jei minimalizmas – tai minimalizmas. Nesiblaškau. Kūryboje aš remiuosi logika“.
Dizainerei labai svarbi drabužio estetika – ir išorinė, ir vidinė.
„Galėčiau save pavadinti krapštuke: siekiu, kad daiktas būtų ne šiaip sau padarytas. Patinka tobulinti konstrukciją, siluetą, atskleisti geriausias audinio savybes“, - prisipažįsta.
Matau, dizainerė savikritiška, tad įdomu, kaip ji vertina šių metų „Mados infekcijoje“ kartu su Egidijumi Sidaru pristatytą kolekciją.
„Net pačiai keista, bet esu patenkinta. Dažniausiai taip nebūna. Jau prieš šou, pamačius modelius vilkint mūsų drabužiais, buvo ramu. Jaučiau, kad padarėme viską, ką norėjome – nė pridėti, nė atimti. Dabar labai sėkmingai parduodame tuos modelius. O tai yra pats geriausias įvertinimas – kai žmonėms patinka, ne tik tau pačiai“, – su džiugesiu veide pasakoja Kristina.
„Labiau patinka dirbti vienai ar duetu?“ – turiu omenyje dizainerės kolegą Egidijų Sidarą. Kristina viena mielai atlieka įvairius smulkius darbus, tačiau didelius projektus, sako, labiau mėgstanti įgyvendinti dviese.
„Nebūna, kaip aš vadinu, kūrybos trombų, kai nei į vieną, nei į kitą pusę neišeina pajudėti, nes nežinai, ar gerai darai, ar nelabai. Kai yra kolega, kuriuo pasitiki, daug lengviau. Kaip Egis (Egidijus Sidaras – aut. past.) sako, dvi galvos geriau negu viena“, - sako ji.
Šiemet su Egidijumi kartu pristatė jau trečią kolekciją. Tačiau dizainerė prisipažįsta, kad ir dirbdama individualiai ji visuomet klausdavusi kolegos nuomonės: „Aš esu tokia, kad kūrybos procesą galėčiau tęsti iki paskutinės minutės. O kai esame dviese, mažiau blaškausi. Egidijus mėgsta viską planuoti, o aš neturiu jokio plano. To iš jo mokausi. Pamenu, kažkada paskutinę minutę neišleidau ant podiumo modelio, nes man pasirodė, kad tie drabužiai netinka prie kolekcijos“.
Kristinos pasiteirauju, ar jau įsivaizduoja, kokia bus kita kolekcija. Tačiau ir dabar kūrybiniu keliu dizainerė eina be plano: „Kol kas negaliu pasakyti, kokia bus kita kolekcija. Galbūt pasinersiu į grafinius bandymus. Tikrai žinau, kad tai nebus šių metų kolekcijos tęsinys. Mane žavi kaita“.
Dizainerę kurti įkvepia kasdienės emocijos, potyriai ir pats kūrybos procesas: „Aš nelaukiu mūzos – dirbu, nors ir nėra įkvėpimo. Kūryba man kaip darbas – vieną dieną sekasi lengviau, kitą sunkiau“.
Kiekvieną įdomesnę mintį, įkvepiančią emociją dizainerė užsirašo aplanke, perteikia piešiniu ar spalvų formulėmis. Per daugybę metų ji teigia sukaupusi visą galybę aplankų: „Gilinuosi ir į socialines nuotaikas – kuo žmonės gyvena, kaip rengiasi, kokios muzikos klauso. Aš nenoriu įtikti masei, bet esu susijusi su ja, todėl turiu žinoti, kas jai rūpi“. Ji nemano, kad vienintelis būdas išsiskirti – šokiruoti ir maištauti. Jos nuomone, svarbu turėti individualų braižą, pagal kurį klientai pasirenka ir pamilsta.
„Gal ir negerai, bet manau, kad esu universali. Man viskas labai įdomu – ir moterų, ir vyrų, ir jaunimo mada. Kurti vyrams ne ką mažiau įdomu nei moterims. Man darbas vyrų mados namuose „Cantas“ – tokia pat maloni ir kūrybiška veikla kaip ir visa kita. Mano klientai vyrai ne ką mažiau rūpinasi savo stiliumi nei moterys, todėl ir jiems reikia skirti ypatingą dėmesį, išsiaiškinti jų gyvenimo būdą, žinoti, kokioje aplinkoje jie daugiausia būna ir kaip atrodydami geriausiai jaučiasi.
Pagal tai kruopščiai atrenku audinius, piešiu drabužių eskizus, dalyvauju matuojantis. Skirtumas tarp vyrų ir moterų galbūt būtų tai, kad jie labiau pasitiki dizaineriu, mažiau dalyvauja kūrybiniame procese. Tačiau kartą užsivilkę vienetinį, specialiai jiems pasiūtą drabužį, sugeba jį įvertinti – tiek drabužio patogumą, tiek laiko taupymą, kuomet nereikia lakstyti po parduotuves ir nusivilti nieko neradus.
Aš dirbu keliomis kryptimis, kurios visiškai skirtingos ir kiekviena savotiškai įdomi, su savo žaidimo taisyklėmis. Ir mano klientai labai skirtingi. Tačiau visi jie – elegantiški, subrendę, rafinuoti, kreipiantys dėmesį į detales, vertinantys išskirtinumą“, patikina dizainerė.
Ji prisipažįsta ir pati mielai dėvinti savo kurtus drabužius: „Neįsivaizduoju kito būdo, kaip atrodyti įdomiai, išskirtinai, negu su savo kurtais drabužiais. Kurdama kiekvieną kolekciją, pagalvoju, ko pati norėčiau šį sezoną. Iš to išsirutulioja visos mano kolekcijos. Dar nebuvo taip, kad įkvėptų kokia nors žymi asmenybė, aktorė. Mano norai, poreikiai įkvepia mane“.
Netikiu, kad dizainerė nesvajoja sukurti ypatingo apdaro visam pasauliui žinomai asmenybei – juk tai užtikrina dizaineriui populiarumą ir pripažinimą.
„Dar akademijoje gavau užduotį – sukurti mėgstamai žvaigždei drabužį. Tuomet pasirinkau Bjork. Man patiko jos išskirtinumas, gebėjimas būti visokia. Piešdama eskizus, supratau, kad labai norėčiau ir tikrovėje sukurti jai kostiumą. Pasiuvau – labai įdomius drabužius“, - sako ji.
Šio mėnesio „Express mados“ tema – kadras, todėl nekantrauju Kristinos pasiteirauti, galbūt ją įkvepia kinas, fotografija ar teatras.
„Įkvepia, tik ne vaizdiniais, o sukeltomis emocijomis. Baigiamąją bakalauro kolekciją įkvėpė filmas „Amelija iš Monmartro“ – spalvos, muzika – visa tai perkėliau į savo kolekciją. Įspūdingi ir rytietiški filmai – jų šokiai, muzika, kostiumai. Nemėgstu filmų, kurie atspindi baisią realybę. Aš per daug jaudinuosi. Esu per jautri“, - nusišypso.
Išlepusi nauja dizainerių karta
„Jau kelerius metus dėstai Dailės akademijos studentams. Turbūt jau spėjai pažinti bręstančią kartą, ir galbūt galėtum pasakyti, kokia ji, kuo skiriasi nuo jūsiškės studijų metais?“ – domiuosi.
„Prieš mano kartą buvo žymusis septynetukas. Todėl mes neatėjome į niekur. Pamenu, buvau pirmakursė ir bėgau paskui tuometinių ketvirtakursių kartą – Ruslano Rybokovo, Sonatos Bylaitės, Gabrielės Januškevičiūtės. Mačiau juos labai stiprius, degančius noru kurti kolekcijas ir organizuoti įvairius renginius. Jie, sukūrę kolekciją, nelaukdavo, kol kas nors pakvies ją pristatyti, o patys inicijuodavo tuos pristatymus.
O dabar jaunieji dizaineriai neturi tiek entuziazmo, laukia, kad viską paduotų ant lėkštutės. Kita vertus, gal mes nežinome, galbūt jie bando kaip nors prasimušti. Nedaugelis dabar baigę studijas sieja savo gyvenimą su kūryba, dauguma persiorientuoja į kitas sritis“, - aiškina K. Kruopienytė.
Dizainerė įžvelgia ir stilistinių skirtumų tarp dabartinės ir jos pačios kartos: „Kai aš pradėjau mokytis, nebuvo tiek daug informacijos iš užsienio, spaudimo, įtakos, kaip ką daryti, todėl buvo lengva pasinerti į individualią kūrybą. Jie buvo avargardinės pakraipos – madą suvokėme kaip meno kūrinį. Su užsienio žurnalais, internetu atėjo suvokimas, kad drabužiai turi būti dėvimi. Dabar labai retas pasirenka avangardinę kolekciją, visi nori, kad jų drabužiai gyventų gatvėje“.
Dizainerė neabejinga lietuvių mados situacijai, stengiasi perprasti mūsų dizainerius stabdančias problemas: „Lengva tiems, kuriuos pakviečia dirbti į didelius mados namus, kur suteiktos visos sąlygos kurti. Jei mūsų dizaineriai turėtų tokias galimybes, nebūtų niekuo prastesni. Lietuvoje trūksta mados verslo agentų, kurie pradėtų prasimušti. Čia ir yra ta nutrūkusi gitaros styga... Manau, mes esame kitokie ir tuo įdomūs. Kažkada buvo įdomi japonų kultūra, dabar – belgų. Gal ir lietuvių kažkada pasidarys įdomi pasauliui...“
Dizainerė nebijo prisipažinti, kad ją nuo pat kūrybos pradžios lydėjo sėkmė: „Man visada sekėsi, nes viską dariau ir darau nuoširdžiai. Visur norėjau dalyvauti. Ir pats pirmas konkursas buvo labai sėkmingas. Vieno modelio konkurse „Mada, menas ir muzika“ man atiteko pirmoji vieta. Tai man, studentei, buvo kaip sapnas, nes dalyvavo ir profesionalių dizainerių".
K. Kruopienytė per savo karjerą yra laimėjusi daugybę konkursų, tačiau tas pirmasis, įkvėpęs pasitikėjimo savo jėgomis, išliko svarbiausiu.
„Spinduliuoji pasitikėjimu savimi ir tikėjimu savo jėgomis. Tačiau, neabejoju, turi dar neįgyvendintų kūrybinių ambicijų,“ – bandau išprovokuoti pašnekovę, tačiau sulaukiu visiškai paprasto ir neprovokuojančio atsakymo: „Mano dabartinė svajonė – sukurti kostiumus teatrui. Tikiuosi, netolimoje ateityje ji išsipildys. Juk iki šiol visos mano svajonės pildėsi“.
Trumpa dosjė
Tavo nuomone, madingiausias pasaulio miestas yra: Paryžius, gal todėl, kad jame daugiausia esu buvusi.
Mėgstamiausi mados namai: „Prada“, „Marni“, dizaineriai Marcas Jacobsas, Stella McCartney.
Žavingiausia mados epocha: XX a. pradžia, Coco Chanel revoliucija, išlaisvinusi moterį.
Didžiausia mados klaida: lipnus užsegimas, vadinamas „lipuške“. Gadina audinį, skleidžia keistus garsus.
Mėgstamiausias filmas: „Amelija iš Monmartro“, „Šokoladas“, „Geišos išpažintis“.
Geriausias poilsis: be žmonių, be garso, gamtoje.
Šiame žurnalo "Express Mada" numeryje taip pat skaitykite:
Nenorėjęs išgarsėti - Jeanas Paulas Gaultieras
Kinas madai - mada kinui. Kino filmį įtaka podiumui
Nepataisomi Holivudo stileivos
Interjeras kino filmuose
Raudonasis Kanų kilimas
