Indrė prisipažino labai nemėgstanti slogos, kuri jai bene pati baisiausia liga: “Nors sako, kad ji gydoma praeina per septynias dienas, o negydoma per savaitę, vis tiek lekiu į vaistinę ir perku pačius veiksmingiausius vaistus. Taip elgiuosi, matyt, dėl to, kad kažkur giliai atmintyje išlikęs prisiminimas apie dvejų metukų pyplei išoperuotus polipus... Užtat dabar, tfu tfu tfu - per kurį čia petį spjaudytis - ligos manęs nepuola ir esu sveika. O ir artimieji retai negaluoja”.
“Kalbant apie ligas mane tik stebina susirgusiųjų noras viešai apie tai kalbėti, jų dalyvavimas pokalbių šou ir kitoks viešinimasis. Manau, kad liga kažkas itin intymaus ir asmeniško, ir net nebūtinai neigiamo, nes pakilus iš patalo po ligos dažnai labiau įvertini įvairius mažmožius. Neveltui sako, kad sveikata toks jau dalykas - kol turi - nepastebi. Ir aš ne išimtis. Kai norėjau praleisti pamokas ir neiti į mokyklą, kelis kartus pavyko apsimesti ligone:draugai pamokė pastuksenti termometrą į kelį ir taip “pakelti” temperatūrą, - nusikvatojusi patikino, kad dabar taip tikrai nebesielgtų. - Tapau “geriete”: per visą gyvenimą nesurūkiusia nei vienos cigaretės, o alkoholį vartoju saikingai, labai retai, nes nesu jam atspari. Be to, vadovaujuosi taisykle, kad geriant reikia žinoti ir kur, ir su kuo, ir kokia proga”.
...saldėsiai
“Sutinku, kad mityba yra vienas svarbiausių dalykų, pripažįstu sveiko maisto galią, tačiau pati valgau kur papuola, pernelyg mėgstu saldumynus ir vis planuoju, kad kuomet suvienodės gyvenimo ritmas imsiu atsakingiau žiūrėti ką valgau, - bėrė Indrė, pasiguosdama, kad labai mėgsta namų maistą, tačiau pati moka iškepti tik obuolių pyragą ir žino kelis makaronų receptus. - Taip jau yra, kad dažnai maitinuosi mieste, kartais ką nors paruošia mama, draugai. O užkandžiauju saldėsiais, kurie kol kas neina į kūną... Ir gerai, - nusišypsojo. - Nes nemėgstu sporto. Gėda prisipažinti, bet nemoku plaukti... Gal dar kada nors išmoksiu...”
...akistata
“Kai būna sunku, padeda artimieji ir namų aplinka, - atviravo Indrė. - O kartais geriausia išlaukti, nes nieko kito ir nebelieka. Atrodo, norėtum, kad žemė imtų ir prasivertų, bet ji neprasiveria. Turi gyventi toliau. Tuomet prisimenu Nyčę: “Kas mūsų nenužudo, daro mus stipresnius”. Tiesiog manau, kad kartais labai sveika pabūti vienam, susirūšiuoti savo minteles, pabūti tyloje. Beje, kūrybai kartais reikia vienumos. Kartais eilės būna baikščios kaip balandžiai...”
“Prisipažinsiu, kad tik vieną kartą “Maximoje” pastebėjau itin smalsų greta stovėjusios moters žvilgsnį, - sako Indrė, kad net ir pradėjus kas savaitgalį šmėžuoti televizijos ekrane nesijaučia nužiūrinėjama ar pastebima. - Tiesa, mano regėjimas gana prastas, o aš vis nenešioju akinių ar kontaktinių lęšių, tad ir su padidėjusiu aplinkinių dėmesiu netenka stoti akistaton...”
