Pradžioje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kasdienėje kalboje delspinigių ir palūkanų sąvokas dažniausiai sutapatinamos. Tačiau juridine prasme tai visiškai skirtingos kategorijos. Ir vien nuo jų pasirinkimo nemažai priklauso galimų teisminių ginčų baigtis. Finansinėje apskaitoje palūkanų ir delspinigių pajamų pripažinimą reglamentuoja 10-asis verslo apskaitos standartas (VAS) „Pajamos“. Šio standarto 35 punkte teigiama, kad baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus pripažįstami pajamomis, kai atsiranda įrodymų, kad jie bus gauti, ir tikimybė, kad jie nebus gauti, yra maža arba kai pinigai yra gauti. Palūkanų ir delspinigių sąnaudų pripažinimą reglamentuoja 11 VAS „Sąnaudos“. Šio standarto 31 punkte įrašyta panaši nuostata: baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus pripažįstami sąnaudomis tada, kai atsiranda prievolė juos mokėti ir tikimybė, kad jie nebus sumokėti, yra maža arba kai pinigai yra sumokėti. Kaip matyti, abiem atvejais pripažinimas siejamas su tikimybe gauti ar mokėti pinigus. Tad pagrindinis klausimas – kokių įrodymų reikia, kad galėtume pripažinti palūkanų ar delspinigių pajamas, ir kokių – kad pripažintume šios rūšies sąnaudas. Norint atsakyti į šiuos klausimus, būtina geriau suprasti nagrinėjamas kategorijas ir jų teisinį reglamentavimą.
Palūkanų esmė ir jų dydis
Pradėkime nuo Civilinio kodekso 6.260 straipsnio, kur nurodoma, kad skolininkas laikomas praleidusiu terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą. Kodekso 6.261 straipsnis nustato, kas laukia tokio asmens: praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs, kad yra ir kitų nuostolių, turi teisę ir į jų atlyginimą.
Analizuojant šią normą, labai svarbu pabrėžti, kad kodeksas palūkanas įvardija ne kaip tam tikrą sankciją (netesybas) skolininkui, bet kaip minimalius kreditoriaus patirtus nuostolius už pradelstą atsiskaitymo terminą. Kitaip tariant, skolininkas, sutartu laiku neatsiskaitęs su kreditoriumi, naudojasi pastarojo piniginėmis lėšomis, iš to turėdamos naudos sau ir pakenkdamas kreditoriui. Aplinkybė, kad palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais, teisiniu požiūriu svarbi todėl, kad, skirtingai nei netesybos, teismo sprendimu minimalūs kreditoriaus nuostoliai (mūsų atveju – palūkanos) neturėtų būti mažinami.
Pabrėžtina, kad Civilinis kodeksas aptaria ne tik bendrą skolininko prievolę, esant kreditoriaus reikalavimui mokėti palūkanas, tačiau įvardija ir palūkanų dydį. Kodekso 6.210 straipsnyje nurodyta: kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo atveju, kai abi ar viena iš sandorio šalių yra fizinis asmuo, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad kodekse numatyta ne tik skolininko pareiga mokėti palūkanas už praleistą terminą, bet ir nustatytas palūkanų dydis, galima teigti, kad šalys sutartyje neprivalo numatyti skolininko prievolės praleidus terminą mokėti palūkanas. Kitaip tariant, net ir tuo atveju, jei sudarydamos sutartį šalys nenumatė, kad skolininkas, praleidęs sutartą atsiskaitymo terminą, privalės mokėti palūkanas, kreditorius, vadovaudamasis Civilinio kodekso nuostatomis, įgis teisę iš skolininko reikalauti, kad šis sumokėtų kodekse nustatyto dydžio palūkanas. Taigi palūkanos tampa skolininko prievolės dalimi ir turi būti mokamos visais atvejais, kai jis delsia atsiskaityti, su sąlyga, jei kreditorius reikalauja, kad palūkanos būtų sumokėtos. Jei kreditorius palūkanų nereikalauja, skolininkas jų mokėti neprivalo. Tuo atveju, jei sutartyje šalys būtų aptarusios skolininko pareigą mokėti palūkanas už pradelstą atsiskaitymo terminą ir numačiusios didesnes ar mažesnes palūkanas nei nustato CK, skolininko pareiga sumokėti kreditoriui palūkanas kiltų vadovaujantis sutarties nuostatomis, t. y. jis turėtų mokėti sutartyje aptarto, bet ne CK nustatyto dydžio palūkanas.
Taigi, atrodo, viskas paprasta ir aišku: kreditorius, siekdamas, kad jam būtų kompensuoti dėl vėluojančio atsiskaitymo jo patiriami nuostoliai, vadovaudamasis CK, gali reikalauti, kad skolininkas jam ne tik grąžintų susidariusią skolą, bet ir sumokėtų palūkanas. Tačiau neaiškumų vis tik kyla. Be CK, yra dar vienas teisės aktas, numatantis skolininko pareigą už pradelstą atsiskaitymą kreditoriui mokėti palūkanas. Tai LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio tikslas – reglamentuoti palūkanas už pagal komercinius sandorius atliekamus pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai.
Įstatymas detaliau aptaria momentą, nuo kada palūkanos turi būti pradėtos skaičiuoti: palūkanos už pavėluotus mokėjimus skaičiuojamos nuo kitos dienos po sutartyje nustatytos apmokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos. Tuo atveju, jei sutartyje mokėjimo data arba terminas nenustatyti, palūkanos skaičiuojamos be atskiro pareikalavimo jas mokėti:
1) praėjus 30 dienų po datos, kai skolininkas gauna sąskaitą arba kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti, arba
2) jeigu sąskaitos ar kito lygiaverčio reikalavimo apmokėti gavimo data yra neaiški – praėjus 30 dienų po prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo, arba
3) jeigu skolininkas sąskaitą ar kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti gauna anksčiau nei prekes, paslaugas ar darbus – praėjus 30 dienų po prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo, arba
4) jeigu įstatymuose ar sutartyje yra nustatyta priėmimo ar patikrinimo tvarka, kuria turi būti patikrinta, ar prekės, paslaugos arba darbai atitinka sutarties sąlygas, ir jeigu skolininkas gauna sąskaitą arba kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti anksčiau arba prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dieną – praėjus 30 dienų po šios dienos.
Be to, Įstatymas patikslina, kad kreditorius turi teisę į palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jeigu jis įvykdė sutartyje ar įstatymuose jam nustatytas prievoles ir laiku negavo jam priklausančios sumos, išskyrus atvejus, kai apmokėti pavėluota ne dėl skolininko kaltės. Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad kreditorius įgijo teisę į palūkanas.
Dviprasmiškumų kyla dėl palūkanų dydžio, kuris iš esmės skiriasi nuo numatyto CK. Priminsime, kad CK numatytos 6 proc. metinės palūkanos, tačiau Įstatymas įvardija, kad, jei sutartyje nėra numatyta kitaip, skolininkas privalo mokėti palūkanas, apskaičiuojamas tokiu būdu: vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasirengę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų norma padidinama 7 procentiniais punktais.
Turint omenyje, kad Lietuvos bankas, pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio viduryje yra paskelbęs, kad vieno mėnesio VILIBOR yra 6,97 proc., ją padidinę dar 7 punktais, gausime dydį – 13,97 proc., kuris iš esmės skiriasi nuo CK 6.210 str. 2 dalyje nustatytų palūkanų (juridiniams asmenims – 6 proc. metinės palūkanos) dydžio. Kitaip tariant, kreditorius, žinodamas šią situaciją, turi teisę iš skolininko reikalauti Įstatymu nustatyto dydžio – 13,97 proc. metinių palūkanų. Pabrėžtina, kad tokiu atveju skolininkas, jei santykiai susiklosto tarp juridinių asmenų, beveik neturės galimybės išsiginti prievolės mokėti tokio dydžio palūkanas.
Analizuojant šią situaciją, galima padaryti išvadą, kad tai, kokio dydžio palūkanas skolininkas privalės sumokėti kreditoriui, priklauso tik nuo to, kokiu teisės aktu kreditorius vadovausis, pateikdamas reikalavimą skolininkui mokėti palūkanas – Įstatymu ar CK. Suprantama, kad tuo atveju, jei kreditorius žino apie galimybę iš skolininko išsireikalauti didesnes palūkanas, jis to ir sieks, t. y. jei jis žino, kad galima reikalauti palūkanų, šį reikalavimą grindžiant Įstatymu, jis taip ir pasielgs.
Delspinigiai – viena iš netesybų formų
CK 6.258 straipsnyje nurodyta, kad sutartyje šalys gali sutarti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas – baudą ar delspinigius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, galima teigti, kad asmenys, sudarantys sutartį, gali sutarti, jog įsipareigojimus pažeidusi šalis sumokės netesybas kitai šaliai. Kodekso 6.71 straipsnis detalizuoja, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma (bauda) arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Tuo atveju, kai kalbama apie prievolės įvykdymo termino praleidimą, šalys gali sutarti dėl netesybų, apskaičiuojamų už kiekvieną praleistą termino dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. Tokios netesybos vadinamos delspinigiais. Delspinigių apskaičiavimo mechanizmas nesiskiria nuo palūkanų – ir delspinigiai, ir palūkanos paprastai apskaičiuojami kaip tam tikra laiku nesumokėtos piniginės prievolės dalis, išreiškiama procentais nuo pradelstos sumokėti sumos, kuri skaičiuojama už kiekvieną praleistą nustatyto termino dieną. Tačiau nereikėtų painioti palūkanų su delspinigiais, nes skirtumų tarp jų yra.
Skirtingai nei palūkanų, delspinigių, taikomų plėtojant civilinius santykius, dydžio teisės aktai nenustato. Šalys yra laisvos savo nuožiūra aptarti ir sutartyje nustatyti delspinigių dydį. Praktikoje įprastais laikomi 0,05–0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, reikėtų žinoti ir tai, kad, skirtingai nei palūkanas, šalių sutarto dydžio netesybas teismas gali sumažinti, jeigu jos aiškiai per didelės, tačiau tik tiek, kad jos taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tačiau, jei netesybos jau sumokėtos, jos nemažinamos (CK 6.73 str. 2 d.). Dar viena delspinigių ypatybė – kreditorius gali reikalauti delspinigių tik už 6 mėnesius, o palūkanų – net už 5 metus.
Asmenims, nusprendusiems iš skolininko išsireikalauti palūkanas bei delspinigius per teismą, būtina žinoti, kad tokiu atveju delspinigiai bus įskaityti į palūkanas. Kitaip tariant, kreditoriui bus priteistos tik palūkanos. Laikomasi nuomonės, kad kreditoriaus patirti nuostoliai, kuriuos kompensuoja palūkanos, apima ir delspinigius. Žinant šią aplinkybę, tuo atveju, kai šalys sutartyje yra aptarusios skolininko prievolę už vėluojančius atsiskaitymus mokėti delspinigius, kreditorius turėti apsispręsti, ko jis sieks reikalauti – palūkanų ar delspinigių. Kad būtų lengviau apsispręsti, kreditorius turėtų atkreipti dėmesį į šias aplinkybes:
| Palūkanos | Delspinigiai |
|---|---|
| Pagal CK – 6 proc.Pagal Įstatymą – (VILIBOR + 7%) | Įprastinio dydžio – 0,05–0,1% už uždelstą dieną, nors teisės aktai komercinių sandorių atžvilgiu delspinigių dydžio nenustato. |
| Galima reikalauti už 5 metus. | Galima reikalauti tik už 6 mėn. |
| Teismas negali sumažinti palūkanų, nes jos yra neįrodinėtini minimalūs nuostoliai. | Teismas turi teisę sumažinti netesybas, nes jos turi tenkinti protingumo ir sąžiningumo bei proporcingumo kriterijus. |
Mokėjimų įskaitymo eiliškumas
Aptariant skolininko prievoles, kylančias dėl praleisto numatyto atsiskaitymo termino, bei su tuo susijusias kreditoriaus teises, reikėtų atsižvelgti į CK normas, nustatančias skolininko įmokų paskirstymo tvarką. CK 6.54 straipsnyje nurodoma, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos iš skolininko vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, atlyginti. Po to įmokos skiriamos palūkanoms mokėti pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Toliau įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Paskiausiai įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.
Pažymėtina, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą negu buvo nurodyta. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.
Taigi kodeksas pateikia aiškią tvarką, kaip kreditorius turi įskaityti iš skolininko gautas įmokas: pirmiausia dengiamos palūkanos, vėliau – netesybos (baudos, delspinigiai) ir galiausiai – skola. Skolininkui ši tvarka privaloma, o kreditorius gali spręsti, ar laikytis nurodytos tvarkos ar sutarti su skolininku dėl pastarajam palankesnės įmokos įskaitymo tvarkos.
Palūkanų ir delspinigių pajamų pripažinimas
Taigi pagal VAS delspinigių ir palūkanų pajamos turi būti pripažintos tuomet, kai įmonė įsitikina, kad pavyks juos gauti. Atitinkamos sąnaudos patiriamos, kai tampa aišku, kad juos reikės sumokėti. Nors abiem atvejais numatytos pripažinimo sąlygos panašios, tačiau praktikoje pajamų pripažinimo reikalavimai yra griežtesni negu sąnaudų. Svarbiausia delspinigių ar palūkanų pajamų pripažinimo sąlyga – įmonė turi reikalauti jas sumokėti. Jeigu palūkanų ar delspinigių įmonė nereikalauja ir neketina reikalauti, nors tokios sumos jai priklausytų (pvz., numatytos sutartyje), aišku, jokių pajamų pripažinti nereikia. Jeigu skolininkas savanoriškai jas sumokės, tuomet ir pripažinsime pajamas.
Antra svarbi pajamų pripažinimo sąlyga – įrodymai, leidžiantys teigti, kad šias sumas pavyks gauti net ir teismo keliu, jeigu skolininkas nesutiktų jų sumokėti gražiuoju. Sutartyje arba įstatymuose numatytų palūkanų ar delspinigių sąnaudų nepripažinti galima tik tuomet, jeigu įmonė turi svarių argumentų, kad šių sumų jai neteks mokėti net ir atsidūrus teisme. Todėl toliau nagrinėdami būtinus įrodymus, juos vertinsime remdamiesi teisminių procesų patirtimi. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad teismo sprendimas nemažai priklauso ne tik nuo ieškovo tinkamo pasirengimo ir ieškinio pagrįstumo, bet ir nuo visų sandorio sąlygų ir atsiskaitymo vėlavimo aplinkybių, galiausiai – nuo kaltininko (atsakovo) teisinio išprusimo. Todėl toliau pateiktus argumentus reikėtų vertinti tik kaip bendrus principus. Kiekvieną situaciją būtina nagrinėti individualiai.
Pradėkime nuo gautinų palūkanų pripažinimo. Pirmasis klausimas – kokio dydžio palūkanų reikalaujate. Jeigu reikalaujate Civilinio kodekso 6.210 straipsnyje numatytų 5 (kai skolininkas – fizinis asmuo) ar 6 proc. (kai skolininkas – juridinis asmuo) palūkanų arba Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo numatytų, su VILIBOR susietų palūkanų, svarbus tik vėluojančio atsiskaitymo faktas bei įrodymai, kad dėl to pardavėjas nekaltas (jis tinkamai įvykdė visas savo pareigas). Tokių palūkanų pajamas galima pripažinti net ir neturint rašytinės sutarties su pirkėju. Svarbu, kad PVM sąskaitoje faktūroje ar kitame dokumente būtų užfiksuotas atsiskaitymo terminas. Priešingu atveju palūkanų skaičiavimas bus pavėlintas. Aišku, šios, kaip ir visos kitos, pajamos turi būti dokumentuotos. Todėl apskaičiavus palūkanas, reikia išrašyti sąskaitą joms. Tokia sąskaita taptų papildomu įrodymu, kad įmonė reikalavo palūkanų.
Jeigu pardavėjas pretenduoja į didesnes palūkanas, jų išieškojimo tikimybė mažėja. Šiuo atveju būtinas dokumentas, patvirtinantis, kad kita sandorio šalis žinojo ir sutiko su didesnių (nei numatyta CK) palūkanų skaičiavimu. Geriausia, jeigu yra sudaryta rašytinė sutartis, kurioje aptartos palūkanos. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra nepakeičia sutarties net ir tuo atveju, kai faktūrą pasirašo abi sandorio pusės. Šiuo dokumentu pagrindžiamas prekių pardavimo ar paslaugų teikimo faktas ir iš to kylančios mokestinės prievolės, bet ne abiejų sandorio šalių susitarimas dėl sandorio sąlygų, o pirkėjo atstovų parašai ant PVM sąskaitos faktūros patvirtina tik šio dokumento bei atitinkamų prekių ar paslaugų gavimo faktą. Taigi, jeigu įmonė neturi išankstinį susitarimą dėl didesnių palūkanų patvirtinančių dokumentų, pajamomis pagrįstai pripažinti ji galėtų tik įstatymų nustatyto dydžio palūkanas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pripažįstant įstatymų numatytas ar didesnes palūkanas, būtina sąlyga – debitoriaus mokumas. Pajamas mes galime pripažinti tik tuomet, kai pagrįstai tikimės gauti pinigus ar kitokią ekonominę naudą. Todėl jeigu kita sandorio šalis neatsiskaito dėl savo prastos finansinės būklės, tikimybė atgauti ne tik pačią skolą, bet ir palūkanas smarkiai sumažėja. Tuomet pajamų pripažinimą reikėtų atidėti iki faktiško pinigų gavimo.
Jeigu netenkinamos minėtos sąlygos arba yra kitų aplinkybių (pvz., įmonė neketina išieškoti palūkanas teismo keliu), verčiančių abejoti galimybe gauti palūkanas, jų pajamų pripažinimą reikia atidėti iki faktiško pinigų gavimo momento. Pajamų pripažinimą galima sutapatinti su pinigų gavimu ir tais atvejais, kai numatytų palūkanų ar delspinigių suma įmonei nereikšminga. Jeigu susikaupusių palūkanų suma įmonei reikšminga, tačiau norint jas pripažinti pajamomis, dar trūksta įrodymų, jų suma, kaip neapibrėžtasis turtas, turėtų būti nurodyta aiškinamajame rašte.
Panašūs ir delspinigių pripažinimo reikalavimai, tik šiuo atveju CK nenumatyti jokie privalomi delspinigiai. Todėl norint juos pripažinti, būtina rašytinė sutartis ar kitas dokumentas, kuriame būtų aptarta delspinigių apskaičiavimo tvarka ir nurodyta, kad kita sandorio šalis sutinka su ta tvarka. To reikalauja CK 6.72 straipsnis. Neturint tokių dokumentų, pajamų pripažinimą reikėtų atidėti iki to laiko, kol pinigai bus faktiškai gauti.
Palūkanų ir delspinigių sąnaudų pripažinimas
Kaip minėjome, palūkanų ar delspinigių sąnaudų neturime pripažinti tik tuomet, jeigu galime įrodyti, kad jų mums nereikės mokėti. Tokie įrodymai pirmiausia gali būti dokumentuoti faktai, liudijantys, kad palūkanos ar delspinigiai apskaičiuoti neteisėtai (pvz., atsiskaitymai vėluoja ne dėl mūsų kaltės) arba kad kita sandorio šalis nereikalaus sumokėti jai priklausančių palūkanų ar delspinigių. Tai galėtų patvirtinti susirašinėjimo dokumentai ar skolų suderinimo aktai, kuriuose palūkanos neminimos.
Taip pat sąnaudų pripažinimą galėtume sutapatinti su palūkanų ar delspinigių sumokėjimu, jeigu jų suma įmonei nereikšminga. Dėl to dažniausiai iš anksto nepripažįstamos CK numatytos palūkanos. Jeigu neturime svarių įrodymų, kad palūkanų ar delspinigių neteks mokėti, 11 VAS reikalaujama jas pripažinti nelaukiant faktiško sumokėjimo. Jeigu ginčijame palūkanas ar delspinigius, tačiau išlieka tikimybė, kad jas (ar bent dalį) teks sumokėti, prognozuojama mokėtina suma, kaip neapibrėžtasis įsipareigojimas, turi būti nurodyta aiškinamajame rašte kartu paaiškinant ir jų ginčytinumą.
Palūkanų ir delspinigių pajamos bei sąnaudos savo esme yra finansinės ir investicinės veiklos elementai, nes jų atsiradimą sąlygoja finansavimo tvarkos pažeidimai. Apskaičiavus palūkanas ar delspinigius, susidariusios skolos (įsipareigojimai) turėtų būti apskaitomos tose pačiose sąskaitų grupėse kaip ir atitinkamos skolos, už kurias jie yra apskaičiuoti.
„Apskaitos ir mokesčių apžvalgoje“ Nr. 5 taip pat skaitykite:
Turbūt sunkiai rastume PVM sąskaitą faktūrą ar paprastą sąskaitą, kurioje nebūtų grėsmingo tokio (ar panašaus) įrašo: „Sąskaitos neapmokėjus per 30 dienų, už kiekvieną pradelstą dieną mokamos 0,05 proc. palūkanos.“ Tačiau tenka pripažinti, kad tokie įrašai išgąsdina tikrai ne visus pirkėjus. Vėluojantys atsiskaitymai yra gan dažnas reiškinys. Nėra statistinių duomenų, kaip dažnai yra mokamos palūkanos, kiek jų pavyksta išsireikalauti gražiuoju, kiek – per teismą. Tais atvejais, kai kreditorius ryžtasi reikalauti jam priklausančių palūkanų, kyla dilema – kada pripažinti palūkanų pajamas? Vienas iš bendrųjų apskaitos principų – kaupimo – reikalauja pajamų pripažinimo nesieti su pinigų įplaukomis. Tad straipsnyje VĖLUOJANTYS ATSISKAITYMAI IR JŲ PASEKMĖS pabandysime atsakyti į klausimą, kokie dokumentai ir aplinkybės yra būtini, norint pripažinti palūkanų ar delspinigių pajamas bei palūkanų sąnaudas.
Kylant ekonomikos lygiui, daugelis įmonių investuoja į jiems nuosavybės teise priklausančių ar nuomojamų patalpų, pastatų remontus, atnaujinimus, rekonstrukcijas. Tokiais atvejais įmonių buhalteriai turi ne tik teisingai įvertinti, ar atliktų darbų išlaidos kapitalizuojamos ar pripažįstamos sąnaudomis pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, bet ir nepasiklysti PVM prievolių labirintuose. Straipsnyje PASTATO ESMINIO PAGERINIMO APMOKESTINIMAS PVM pateikiama pagrindinė informacija, susijusi su PVM prievolėmis: ko turi nepamiršti įmonių buhalteriai, apskaitydami pastatų remontų ar rekonstrukcijų išlaidas.
Kiekviena įmonė kalkuliuoja savo produktų (tiek gaminamos produkcijos, tiek teikiamų paslaugų) savikainą tam tikru jai tinkamiausiu būdu. Kokius savikainos kalkuliavimo būdus įmonėms taikyti, neaptarta nei VAS, nei kokiuose nors kituose reglamentuose. Tai logiška, nes finansinės atskaitomybės parengimo aspektu konkreti produktų savikainos kalkuliavimo metodika nėra svarbi. Šia prasme svarbu tik tai, kad atitinkamos išlaidos apskritai būtų įskaičiuotos į per ataskaitinius metus pagamintų produktų (suteiktų paslaugų) savikainą. Tačiau įmonės vidiniais (vadybos) tikslais būtina gan tiksliai žinoti ne šiaip per metus pagamintų prekių savikainą, bet kiekvieno konkretaus produkto (ar suteiktos paslaugos) savikainą, todėl ją ir būtina kalkuliuoti taikant tam tikrus metodus. Konkretaus savikainos kalkuliavimo būdo pasirinkimą lemia gan daug veiksnių, o labiausiai – gamybos proceso organizavimas. Kiekviena įmonė, įvertinusi savikainos kalkuliavimui įtakos turinčius veiksnius, turi pasirinkti jai tinkamiausią būdą. Plačiau – straipsnyje PRODUKTŲ SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS (1) Užsakyminio metodo taikymas.
Straipsnio PALŪKANŲ APMOKESTINIMO YPATUMAI 3 dalyje skaitykite:
· palūkanų pajamų apmokestinimas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas;
· Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, taikomos palūkanoms už paimtą kreditą būstui statyti arba jam įsigyti.
Tai, kaip įmonės pateiks informaciją finansinėse ataskaitose ir auditoriai parengs įmonės atlikto audito reikiamus dokumentus, gali lemti bendrovės vertybinių popierių kainą ir investuotojų apsisprendimą pirkti ar parduoti turimus vertybinius popierius. Į ką auditoriai ir įmonių buhalteriai, rengdami minėtus dokumentus, turėtų atkreipti dėmesį, skaitykite publikacijoje AUDITORIAMS TEKS DAUGIAU BENDRADARBIAUTI SU VERTYBINIŲ POPIERIŲ KOMISIJA.
Įmonėms neretai tenka skolintis lėšų. Skolintos lėšos sukuria finansinį svertą, kuris parodo, kiek kartų padidėja mūsų nuosavo kapitalo poveikis naudojant paskolas, sėkmingu periodu padidina akcijų grąžą, tačiau sunkiuoju ją ištirpdo. Kapitalo struktūros rodikliai skirti įmonės finansinio sverto dydžiui ir finansinei naštai bei rizikai įvertinti. Plačiau – straipsnyje KAPITALO STRUKTŪROS IR LIKVIDUMO RODIKLIAI.
Jau ne vienerius metus žurnalo „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ publikacijose, paklausimuose Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, oficialiuose raštuose LR Seimui, viešose diskusijoje spaudoje keliame klausimą dėl buhalterinės apskaitos terminų vartojimo teisės aktuose ir kituose dokumentuose, tačiau kaskart skaudžiai atsitrenkiame į demagogijos, nenoro išgirsti, suprasti ir apskritai diskutuoti sieną. Visuose mums pateikiamuose atsakymuose kartojamos tos pačios dogmos, kurios, deja, neatitinka šiandieninio sparčiai besikeičiančio gyvenimo. Todėl vis garsiau pasigirsta griežti kritikos žodžiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atžvilgiu. Apie ydingą Kalbos komisijos darbą viešai prabilo net patys kalbininkai, labai nusipelnę kalbos mokslui ir padėję daug pastangų norminant kalbą, rašytojai, pedagogai, net lituanistai, informacinių technologijų specialistai, pagaliau – buhalteriai. Vadinasi, ne mums vieniems netinkami Kalbos komisijos nutarimai. Galbūt tik mes pirmieji išdrįsome „ledus laužti“. Ilgainiui tie nepatenkinti balsai vis garsės, jeigu nebus atsižvelgta į svarbiausius specialistų pageidavimus. Plačiau – straipsnyje FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ KEIČIAMA FINANSINIŲ ATASKAITŲ RINKINIU arba Viešas atsakymas Seimui, „stebinčiam“ Kalbos komisijos darbą.
Mažai kas žino, kad žmogus, atkasęs Homero apdainuotąją Troją, buvo įgijęs buhalterio profesiją ir visą gyvenimą turėjęs reikalų su sąskaitomis, finansiniais planais ir mokesčiais. Idealistas jame sugyveno su pragmatiku, svajojantis apie ramią šeimyninę laimę biurgeris – su garbėtroškiška verslininku. Plačiau – straipsnyje HENRICHO ŠLIMANO ODISĖJA.