Neilgai trukus ir būsimasis dizaineris užsikrėtė aistra madai ir grožiui, pats pradėjo skaityti ir kolekcionuoti šiuos žurnalus. Kiek vėliau, pasipriešinęs tėvų valiai ir metęs literatūros studijas, Kenzo Takada persikėlė į Tokiją, kur dieną dažė namus, o vakarais traukdavo į vakarines meno paskaitas.
Septintojo dešimtmečio pradžioje gavęs prestižinį Japonijos mados apdovanojimą, „Soen“ prizą, pradėjo dirbti dizaineriu vienoje Tokijo drabužių parduotuvėje. Tačiau jaunojo Japonijos dizainerio mintyse brendo permainos.
Ir štai, galbūt pavargęs nuo serijinės gamybos (minėtoje parduotuvėje jam tekdavo sukurti apie keturiasdešimt drabužių modelių per savaitę), galbūt ištroškęs pokyčių ir „platesnių vandenynų“, po ilgų kelionių jis 1964 metais persikėlė į mados sostine tituluojamą Paryžių.
Debiutas Paryžiuje
Kenzo Takadai prireikė šiek tiek laiko apsiprasti šiame Europos mieste, tačiau netrukus jis adaptavosi ir pradėjo kurti Paryžiaus drabužių parduotuvėms. 1970 metais jaunasis mados korifėjus supažindino paryžiečius su savo kūryba – „Vivienne“ galerijoje pristatė pirmąją savo kolekciją.
Talentingojo japono kūryba sudomino ir mados žurnalus. Neilgai trukus „Elle“ viršelyje buvo galima išvysti Kenzo Takados kurtą modelį. Tai, be jokios abejonės, reiškė artėjantį pripažinimą. Tais pačiais metais, atkakliai siekdamas užsibrėžtų tikslų, kūrėjas perpirko vieną boutique.
Prisiminęs dažymo įgūdžius, įgytus Tokijuje, kai dar mokėsi vakarinėje meno mokykloje, pats išdažė parduotuvę. Su didžiausiu malonumu atidžiai rinko ir derino dekoro detales. Galiausiai atvėrė pirmojo savo boutique „Jungle Jap“ duris.
Dizaineris dar nesiryžo šio boutique pavadinti savo vardu, bet viskam ateina laikas. Neprabėgus nė metams, Kenzo kolekcijos pristatomos Niujorke ir Tokijuje, dizainerio darbai sutinkami aplodismentais ir panegirika, o vėliau įvertinami Japonijos mados redaktorių įsteigtu prizu.
Tuometinei Kenzo Takados kūrybai būdingi laisvi kasdieniniai drabužiai, plačios, palapinės formos suknelės ir didžiuliai dryžuoti kombinezonai. Mados analitikai teigia, kad šio Japonijos dizainerio „aukso amžius“ prasidėjo būtent tais metais, kai Paryžiuje buvo atidarytas pirmasis jo boutique. Sakoma, kad Kenzo Takados sėkmės paslaptis buvo jo kruopštumas ir darbštumas.
Kenzo Takados kūrybos braižas
Kenzo Takada mados pasaulyje paliko nepamirštamų pėdsakų. Jo kūryboje atsispindėjo įvairių kultūrų elementai. Be savaime suprantamos Azijos kultūros įtakos, japonų dizainerio kurtuose drabužiuose buvo juntami ir kitų kultūrų motyvai, įkvėpti ispanų bolero, indų kelnių, kinų tunikos, austrų švarkų ir beduinų antklodžių.
Dizaineris padidino rankoves, drabužiams suteikė ligi tol neįprastą pečių formą ir daugumą drabužių siuvo iš šimtaprocentinės medvilnės. Daugeliui Kenzo Takados kūryba asocijuojasi su balta spalva, tačiau dizainerio rūbuose žaidė ir daugybė kitų spalvų.
Drąsūs jų deriniai ir gamtos motyvai – gyvūnų ir augalų raštai suteikė drabužiams unikalų Kenzo braižą. Dizaineris nevengė škotiškų audinių, tai suteikė jo kurtiems drabužiams jaukumo. Jis kūrė drabužius, kurių linijos – švelnios ir minkštos.
Kolekcijos neapsieidavo be megztų liemenių ir suknelių, šortų, siekiančių kelius, mažučių švarkelių ir kimono kirpimo rankovių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje atsirado rimtų pasikeitimų, ir „Kenzo“ mados namai sudomino mados gigantą „Louis Vuitton“.
Permainos
1993-aisiais pasaulio spaudoje pasirodo pranešimai, jog „Kenzo“ mados imperiją nupirko vienas galingiausių mados industrijos koncernų „LVMH“, labiau žinomas kaip „Louis Vuitton“.
Jau tuomet žurnalistai spėliojo, kur slypi tokio sandėrio priežastis, o straipsniai, skelbiantys, jog Kenzo Takada visam laikui išsikėlė iš Paryžiaus į Japoniją, buvo kone kasdieniai. Tačiau dizaineris kūrė ir susijungus šioms dviem kompanijoms.
1999 metais jis sukūrė paskutinę drabužių kolekciją, ir mados namų vairą perdavė Gilesui Rossierui. Šio dizainerio kūryboje taip pat dominavo gamtos motyvai. Egzotiškais tropikų raštais buvo marginamos baltos ir pilkos palaidinės.
Kiek vėliau pristatytose kolekcijose taip pat buvo juntama etninių kultūrų įtaka ir jau minėti gamtos motyvų elementai. Gilesas Rossieras kūrė „Kenzo“ mados namams iki tol, kol 2003 metais jį pakeitė italų dizaineris Antonijus Marrasas.
Naujausias „Kenzo“ šeimininkas
Antonijus Marrasas, į „Kenzo“ atėjęs prieš penkerius metus, kuria moterims, mylinčioms laisvę, autentiškumą ir mėgstančioms originalumą. Gimęs Sardinijos saloje ir augęs tekstilės parduotuvėlės savininko šeimoje, mažasis Antonijus nuo vaikystės domėjosi mada.
1988 metais, neturėdamas jokio dizaineriui reikalingo išsilavinimo, jis įtikino Romoje gyvenantį verslininką turįs nepaprastų gabumų kurti drabužius ir pristatė pirmąją kolekciją. Debiutas, rodos, buvo ne tik novatoriškas, bet ir perspektyvus, todėl prabėgus keletui metų Antonijus sukūrė dar vieną, šį kartą – aukštosios mados kolekciją.
Po jos dienos šviesą išvydo pirmoji drabužių linija moterims, pavadinta „Antonio Marras“ vardu. 2002-aisiais italas mados pasaulyje pasirodė su nauja vyrų drabužių kolekcija, kuri galutinai privertė patikėti Antonijaus Marraso talentu, ir netrukus jis pradėjo bendradarbiauti su „Kenzo“.
Anot mados kritikų, Antonijaus atsiradimas vienuose žymiausių mados namų atnešė daug teigiamų permainų: „Kenzo“ kuriamas įvaizdis tapo įvairialypis ir unikalus skirtingų stilių darna.
Antonijus Marrasas gyvena ir kuria gimtojoje Sardinijoje. Tai, be jokios abejonės, stipriai veikia jo kūrybą, kurioje vyrauja prabangus vikrumas, vintage elementai ir juose slypinčios įvairių laikmečių istorijos.
Pats italų dizaineris darbą su pastaraisiais mados namais vadina iššūkiu ir tikina, kad labiausiai jį žavi unikalus būdas maišyti akivaizdžiai skirtingus žanrus ir išgauti poetišką darną.
Bus daugiau
Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
Suknelių aukso amžius
Aukštosios mados romantika
Ramunė Piekautaitė - racionali romantikė
Reveransas romantikai
Meilė gamtai ir korsetams
