Krekenavos M.Antanaičio gimnazijos socialinė pedagogė V.Martuzevičienė likimui galėtų padėkoti bent už tai, kad netylantis mokyklinis šurmulys ir mokinių bėdos jai neleidžia panirti į būseną, kai gyvenime prošvaisčių nebematyti.
V.Martuzevičienė atiduotų viską, ką turinti, ir, kaip toje pasakoje, pažadėtų viską, ko neturinti, kad tik laikrodžio rodyklės sugrįžtų devyniais mėnesiais atgal.
Tiek laiko mama iš savo 39-erių dukters Violetos nebegirdi nė žodžio. Rugpjūtį bus metai, kai jauna moteris guli prikaustyta prie lovos vienuose Liverpulio (Anglija) medicininės priežiūros namuose. Violetos gyvybę palaiko į plaučius įvestas ventiliuojantis zondas, praverti lūpų neišgalinti moteris maitinama taip pat tik pro vamzdelį, įkištą į skrandį.
V.Martuzevičienė džiaugiasi bent tuo, kad svetur geresnio gyvenimo ir didesnio uždarbio ieškojusi dukra jau sugeba pramerkti akis.
Kad Violeta suvokia, kokia rykšte jai kirto likimas, mama supranta iš dukters akyse nedžiūstančių ašarų.
„Kol Violeta buvo ištikta komos, sėdėdama prie jos lovos labai daug pasakodavau. Apie Krekenavą, namus, buvusį jos darbą, pažįstamus – viską. Kalbėdavau ir kalbėdavau. Kasdien tą patį. Tikėjau, kad tai padės dukrai pabusti iš komos. Dabar nebegaliu kalbėti, nes vos tik išgirdusi mano balsą ji pradeda verkti. Ašarų prie jos lovos nebesulaikau ir aš“, – pasakojo V.Martuzevičienė.
Tai vienintelis ženklas, išduodantis, kad Violeta vis dar šiame pasaulyje.
Nukrito nuo laiptų
V.Martuzevičienė praėjusių metų rugpjūčio 23-iąją kalendoriuje užbrauktų juodu brūkšniu. Tą dieną moteris iš Anglijos sulaukė skambučio, jos šeimos gyvenimą apvertusio taip, kaip negalėjo susapnuoti net košmariškiausiame sapne.
„Kai pasakė, kad Vilė ligoninėje, pirma šovusi mintis buvo, jog sumaišė numerius – juk mano dukra Liverpulyje“, – pamena krekenavietė.
O paskui viena po kitos atėjo mamos širdį vis skaudžiau žeidžiančios žinios.
Pasak V.Martuzevičienės, jos dukrą ryte sukniubusią prie laiptų surado tame pačiame name gyvenantys kiti lietuviai emigrantai. Gydytojai konstatavo, kad nuo laiptų nukritusi moteris be sąmonės taip ir išgulėjo visą naktį.
„Kiek be deguonies gali išgyventi smegenys? Jei būtų anksčiau aptikę, jei greičiau būtų sulaukusi pagalbos, gal dabar būtų viskas kitaip?“ – svarsto nelaimės prislėgta motina.
Statūs kilimine danga užtiesti laiptai, pašnekovės teigimu, seniai pranašavo nelaimę. Pati Violeta pas ją paviešėti atvykusią mamą ne kartą buvo perspėjusi, kad būtų atsargi ir nenukristų.
Anot V.Martuzevičienės, kai Violeta buvo atvežta į ligoninę, iš penkiolikos organizmą palaikančių gyvybinių funkcijų bebuvo likusios tik trys.
Lietuvė buvo skubiai operuojama. Gydytojai tvirtino, kad ant smegenų susidariusių krešulį pašalinti pavyko, tačiau daugiau nieko negalėjo pažadėti.
„Taip ir pasakė: mes – ne dievai. Viskas jo valioje“, – nepaliaudama šluostyti ašarų kalba V.Martuzevičienė.
Reaguoja tik į šviesą
Violeta ligoninėje išgulėjo trejetą mėnesių, du iš jų – ištikta komos. Jau pusmetis, kai moteris gyvena Liverpulio medicininės priežiūros namuose. Bene 20 kvadratinių metrų jaukiame kambaryje, nė iš tolo neprimenančiame lietuviškų slaugos ligoninių palatų, lietuvė guli viena. Kas porą valandų jos paversti užsuka trys medicinos darbuotojai. Kartą per mėnesį Violetą aplanko gydytojas.
Prie lovos prikaustytai moteriai ant sienos pakabinta šviečianti girlianda. Pasak V.Martuzevičienės, jos dukra tik į šviesą ir balsą tereaguoja: išgirdusi kalbančią mamą vargiai vargiai sugeba į ją pasukti galvą.
Pacientės kambaryje – visos sąlygos, kad ne tik ji, bet ir lankytojai pasijustų tarsi namuose. Kas antrą mėnesį pas dukrą skrendanti V.Martuzevičienė jame praleidžia visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio, kai lankytojams užveriamos įstaigos durys.
Gegužė, birželis, rugpjūtis, spalis – vardija jau suplanuotus skrydžius krekenavietė. Suplanuotų ji ir daugiau, jei tik rastų į pigių lėktuvo bilietų.
Kiekvienas dukters aplankymas pedagogei atsieina kelis šimtus litų. Pašnekovė pamena: kai tik sužinojo apie ištikusią nelaimę, už skrydį į vieną pusę paklojusi 1200 litų. Tačiau, anot jos, gyvenimas išmokė būti gudresnę – dabar jau susirandanti ir kainuojančiųjų kelis šimtus. Švaistytis pinigais viena gyvenanti krekenavietė negali – socialinės pedagogės atlyginimo jai privalo užtekti ne tik dukrai lankyti, bet ir paskolai už butą susimokėti.
V.Martuzevičienė džiaugiasi, kad atnaujino tiesioginius skrydžius į Liverpulį iš Kauno oro uosto ir jai nebereikės kraustytis iki Rygos.
Vilčių neturi
Kol kas nėra prošvaisčių, kad nuolatiniais tapę skrydžiai liautųsi: Violetos būklė tokia sunki, kad pargabenti ją į Lietuvą medikai nemato jokių galimybių.
Be to, pasak V.Martuzevičienės, dar nežinia, kur jos dukrai būtų geriau. „Visi žinome, kokia tvarka mūsiškėse slaugos ligoninėse: pacientų daugybė, o jų prižiūrėti pasilieka vos du slaugytojai. Ir palatose guli ne po vieną. Nežinau, ką reikėtų daryti, jei tokios būklės dukrą po keturių mėnesių tektų pasiimti namo. Aš net fiziškai nebūčiau pajėgi viena jos prižiūrėti“, – svarsto moteris.
Nors ir kaip motinos širdį traukia pas visiškos negalios dukrą, Vitalija suvokia, kad savo buvimu šalia jai niekuo negalėtų padėti.
„Be to, negaliu mesti darbo. Kaip tik man dabar reikia dar labiau dirbti. Ir ne tik dėl pinigų. Kai aiškinuosi kitų problemas, savoji nors kiek nutolsta. Nors kartais pagalvoju – duok Dieve, man jų rūpesčius“, – kalba socialinė pedagogė. Pasak ligonės mamos, Liverpulio gydytojai padarė viską, kas jiems priklausė, dabar belieka laukti, kiek atsigaus Violetos smegenys.
V.Martuzevičienė teigia esanti realistė: jos dukrą naujam gyvenimui prikelti galėtų tik stebuklas. „Aš esu motina ir matau, kaip iš tikrųjų yra“, – žarstomais paguodos žodžiais netiki krekenavietė.
Viltis siejo su Anglija
Sunkią naštą nešdama V.Martuzevičienė nekeikia jos dukrai kritusios emigrantės dalios. Moteris įsitikinusi: likimo neišvengsi ir nežinia, kas galėjo įvykti, jei Violeta būtų pasilikusi Lietuvoje.
Jauna moteris į Liverpulį išvyko lygiai prieš porą metų. Pasak jos mamos, dukra kitos išeities nematė. Maisto pramonės studijas Kaune baigusi Violeta kurį laiką darbavosi vienoje Panevėžio kavinėje, tačiau dėl etatų mažinimo buvo atleista. Vėliau gamino valgyti mokyklos valgykloje, kol Anglijoje įsitvirtinusi draugė įkalbėjo nebevargti gimtinėje už minimalų atlygį.
„Išvažiavusi įsidarbino Liverpulio logistikos centre. Sunku ten jai buvo, uždarbis nedidelis. Bet kai po metų parvažiavusi ir pamatė, kiek per tą laiką čia pakilo kainos, pasakė: aš į Lietuvą gyventi nebegrįšiu“, – prisiminė V.Martuzevičienė. Violeta visas savo viltis siejo su Anglija: užsirašė į anglų kalbos kursus, svajojo rasti nuolatinį virėjos darbą restorane.
„Ji ne tik mėgo suktis apie puodus, bet ir nuostabiai skaniai gamindavo. Lietuvoje net pobūvius aukštiems asmenims ruošdavo“, – pasakojo V.Martuzevičienė.
Anot jos, gerai, kad Violeta Anglijoje iki nelaimės išdirbo šiek tiek daugiau nei metus, todėl įgijo socialines garantijas ir bent jau jos gydymas mamai nekainuoja.
Nelaimė viena nevaikšto
Krekenavietė nebando ieškoti atsakymo, už ką jai visą gyvenimą vienas po kito krenta vis sunkesni išbandymai. Moteris prieš devyniolika metų neteko sutuoktinio, o dabar slaugo ne tik dukrą Anglijoje, bet ir sunkiai sergantį sūnų – prieš keletą dienų jis paguldytas į Panevėžio ligoninę. „Aš pati sau atrodau stipri. Tik penkiolika kilogramų per tuos devynis mėnesius netekau. Kol kas vien raminamuosius vaistus geriu, bet bijau, kad ir aš nepalūžčiau, kad nesusirgčiau depresija“, – išduoda savo nerimą V.Martuzevičienė.
Ir vis dėlto moteris nelinkusi dejuoti ir ieškoti užuojautos. Netgi prašyti rajono Savivaldybės vienkartinės pašalpos ją turėjo įkalbėti Krekenavos socialinės darbuotojos.
„Savo kryžių, kad ir koks jis būtų sunku, turiu pati nešti. Gal mane kas prakeikė, nors, atrodo, niekam blogo nesu padariusi“, – atsidūsta moteris.