Kontraversiškai vertinamas pašnekovas dabar dirba projektų vadovu ir yra Lietuvių gyvenusių Amerikoje visuomeninės organizacijos valdybos narys, o jo žmona Gerimanta dirba „Sampo“ banke.
Jau metai kaip grįžę?
Taip, grįžome praėjusių metų gegužę.
Nenusivylėte? Optimizmas neišgaravo?
Ne. Viskas labai gerai. Galvojome kažkurį etapą pabūti Amerikoje ir grįžti į Lietuvą. Ryšiai su Tėvyne niekada nenutrūko. Vis parvažiuodavome, vaikus parveždavome. Kai ten gyvendavome, vaikai labai norėdavo į Lietuvą. Dabar, kai jos čia gyvena, mūsų trys mergaitės gimusios ten, ima lyginti dvi šalis ir lyg sako, kad visgi joms Amerikoje buvo geriau. Juk Kalifornijoje nuolat šviečia saulė.
Nesakyčiau, kad labai skiriasi, bet visgi mokykloje čia ir ten atmosfera skirtinga. Čia vis dar išlenda tokie nelabai sveiki reliktai. Mergaitės pasakojo, kad berniukai ir pastumia, ir paspardo. Vyriausioji sako, kad jei taip būtų nutikę Amerikoje, visiems sukeltų šoką ir nusikaltęs mokinys būtų metams iš mokyklos. O čia reikia apsiprasti.
Keista, juk čia visi baltieji, ne „meksikonai“, ne „juodžiai“ ir išlenda tokie džiungliniai dalykai. Nesakau, kad Amerikoje to nėra. Ten yra tokių rajonų, kur ne tik spardo, bet ir šaudosi. Dukroms sakau, kad reikia išmokti gyventi tarp visokių vaikų. Jau nebėra to – „Tėvynė Amerika“ ar „Tėvynė Lietuva“.
Ta Tėvynė seniau buvo baisiai jautri tema, nes buvome okupuoti. Skaitydavome poeziją, susitikdavome su žmonėmis, kurie degdavo Tėvynės idealu ir mums tai buvo viskas. Ir taip buvo visoms tautoms. Man patiko vieno rusų siurealisto pasakymas: Kai mirsiu, ten nusinešiu save ir Tėvynę. Dabar kai viskas išlaisvėjo, atsirado gan drąsus šūkis: Ten gerai, kur man gerai. Ypač jis pamėgtas jaunosios kartos emigrantų. Jie sako: Kas man ta Lietuva? Kas man ta Tėvynė? Ten kur gerai uždirbu, ten kur gyvenu, ten ir yra mano Tėvynė.
Matau, kad yra dar likę tų žmonių, kurie jautriai reaguoja į tuos senuosius simbolius ir yra kita kategorija – tų, kurie jų nesureikšmina. Pastarieji labai gerai įsikuria Vakaruose ir, manau, daugelis jų negrįš, o jų vaikai ir vaikaičiai jau tikrai negrįš.
Jau nebėra okupacijos, priespaudos, gali būti komunistas, gali nebūt, gali eit į bažnyčią, gali neit, tad Tėvynė dabar yra gyvenimas. Visiems dabar pagrindinis rūpestis – normalesnis gyvenimas, toks gyvenimo tvarkymosi periodas. Ir nesvarbu kur tas gyvenimas yra, čia, ar užjūryje, ar vienam šeimos nariui būnant Lietuvoje, o kitam dirbant svetur.
Manau, kad tas kosmopolitizmas, kuris yra daromas sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, bet tarsi koks verslo paleistas kamuolys, reguliuoja mūsų visas nuostatas. Verslas žaidžia viskuo: ir Tėvynės jausmais, ir ligomis, ir kosmetika, ir grožiu, ir nemirtingumu. Bet jauti, kad visko pagrindas dabar yra kuo geriau gyventi, siekiama piniginės nepriklausomybės.
Arba sugalvoja rengti kokią paramos akciją vėžininkams, padaro tokį šou. Bet tame nėra tikrumo, tik siekiama padaryti „pompą“. Nors ir taip Lietuvoje dar galima pajausti nuoširdumą. Nežinau kas iš to užaugs. Visgi matome kokie dalykai kartais kyla iš to įgimto nacionalizmo, kas dedasi Rytų kraštuose. O Amerika ir Europos Sąjunga traukia juos iš to fanatizmo. Ir jie keičiasi, nebesidengia skaromis, nebesimeldžia. Nors su krikščioniškuoju fundamentalizmu tokie dalykai irgi vyko dar visai neseniai. Juk dar visai neseniai buvo žudoma dėl to, kad esi arba katalikas, arba protestantas. Bet ekonomika iš to ištraukė – jei nedirbsi, neturėsi.
O nuo ko nepriklausomas norėjote būti jūs išvažiuodamas į Ameriką?
Tiesiog norėjosi išvažiuoti, kad pajaustum laisvę. Pirmą sykį išvykau į Kanadą, tada dar buvau kunigas ir vedžiau rekolekcijas. Išvažiavęs labai nuo daug ko atsikvepi. Gali eiti gatve rankoje laikydamas arbatos puodelį, gali gatvėje žegnotis, gali drąsiai užeiti į bažnyčią ir drąsiai išeiti, nes niekas neseka, gali iškelti lietuvišką vėliavą...
Atsikvepi ir pamatai, kad esi laisvas. Ta pradinė laisvė žavėjo. Žinoma, paskui, po 12 metų gyvenimo kapitalizme suvoki, kad žmonės ten turi, bet tik todėl, kad labai save suvaržo. Jei ten turi namus ar pinigų sąskaitoje, ar nori, kad tavo vaikai turėtų, tai privalai labai daug dirbti ir siaubingai taupyti. Tada pradedi galvoti, koks galėtų būti modelis vietoj to kapitalizmo. Gal tinkamas skandinaviškas socializmo ir kapitalizmo modelis, kad nebūtų tas žmogus taip įvarytas į tokį tempą, nes tada jau vėl gyvenimo nebėra. Ten negali būti laisvas, nes laisvė kapitalizme reiškia, kad atsiduri gatvėje. Tave išlaiko, bet atsiduri gatvėje, Kalifornijoje miega sau žmonės pajūry... gerai, kad šilta. Tiesiog žmonės nebepajėgia.
Prieš mirtį teko kalbėtis su ponia Leokadija Diržinskaite. Tarybiniais metais ji buvo užsienio reikalų ministre, labai išsilavinusi moteris. Žinoma, dabar jau buvo palikta nuošaly, ji pasakojo, kad buvo tik sraigtelis to viso aparato, bet sakė jau tuomet mačiusi, kas ten yra. Jei mus visus tada būtų ten išleidę ir leidę ten pagyventi, manyčiau, kad daug kas būtų grįžęs ir nenorėjęs tos sistemos griauti, o norėtų koreguoti ir išlaikyti kapitalizmą apjungtą su socializmu. Žinoma, tai, kas pas mus vyko, buvo chuliganiškai brutalu, tai nebuvo nei komunizmas, nei kapitalizmas, o tiesiog chuliganizmas. Bet principą reikėjo išlaikyti. O dabar tie, kurie anuomet mosavo su kūju ir pjautuvu tapo puikiais kapitalistais ir apie komunizmą net neprisimena. O liaudis tokia ir liko kaip plaukiojanti sala.
Ta senoji emigrantų karta sako, kad jau negrįš, nors visada buvo su Lietuva, bet jau yra seni, o ir Lietuva nebe tokia. O mes dirbam dirbam, atstumai dideli, suvažiuojam savaitgalį į tą parapiją ir vis kartojam: kur mes papuolėm? Viena paguoda, kad sugebėjai įsitvirtinti, legalizuotis, toks tad laimėjimas. Paskui bandai sukurti filosofinio gyvenimo terpę, kurią turėjom Lietuvoje tada, kai negalėjome daug uždirbti, kai negalėjome daug ko daryti.
Mūsų karta yra tokia pereinamoji, o vaikai jau gimę kapitalizme, jie jau viską perpranta, jie gyvena tą paviršutinį gyvenimą, nelabai ir gilinasi į viską, poreikio skaityti kokį Milašių ar Mačernį jie jau neturi. Jie baigia mokslus, dirba, perka butus, gimdo vaikus ir paprastai, lengvai eina per gyvenimą. Kartais susimąstau ar verta jiems apskritai pasakoti apie lagerius, tremtį, partizanus, ką aš jiems tuo duosiu? Jie gi darbe su kolegomis apie tai nekalbės...
O senoji inteligentija nori tą atmintį išlaikyti, perduoti tą patirtį, tam, kad būtų suvokiama kas praeityje buvo. Ir aš nežinau ar gerai, ar blogai tai. Pats viską žinojau, patyriau ir tai man nieko nedavė, tik gadino, kompleksavo, nervus gadino. Tas siaubingas žinojimas. Kita vertus, sakoma, kad be tokios patirties sužinotos ar iškentėtos negali turėti pilnos pasaulėžiūros.
Gyvendamas Amerikoje sutikau viena iš tų nedaugelio besišviečiančių žmonių – paštininką, kuriam sovietinis režimas buvo perkąstas riešutas ir žinomas. Jis sakė perskaitęs visą tarybinę literatūrą ir pats rašo apie tai knygas, jis puikiai žinojo, kas buvo Stalinas, Leninas, KGB. Tas paštininkas man patvirtino, kad daugelis amerikiečių to nesuvokia, jis sakė, kad jie nemato, kad ta banga atsirita ir iki jų, o nežinodami, jie neapsisaugos. Tad jei Maskvos struktūros turi intenciją plėstis, tai ta laisvė ir demokratija tėra falšas ir kažkas nori užvaldyti tą Ameriką.
Santa Monikoje parduotuvėje aptikau pardavinėjant marškinėlius su kūju ir pjautuvu, su raudona žvaigžde, su užrašu CCCP... Ir jiems tai nesukelia jokių blogio asociacijų. Pardavėjos paklausiau, ar įmanomas dalykas, kad atsirastų jos parduotuvėje marškinėliai su Hitleriu ir svastika, ji griežtai atkirto, kad tai neįmanoma. Tad viena vertus gal ir nereikia nieko žinoti, bet kita vertus, gal ir verta žinoti, kas buvo, kad tai nepasikartotų. Reikia žinoti, ar visa tai dar veikia. Juk neaišku, kas ištikro slypi už terorizmo, kas tai užsako. Pats terorizmas iš savęs nesusigalvoja ir nesprogdina. Jam kažkas gerai užmoka. O Lietuva apskritai yra tarp Rytų ir Vakarų. Ir nežinia, ar tie Rytai ir Vakarai tarpusavyje nesikalba. Pasakys, kad nebūtų tos Lietuvos ir nebus jos.
Viename iš jūsų interviu skaičiau, kad kunigas šiais laikais tapęs vadybininku ir apskritai bažnyčia sumaterialėjusi.
Be abejo.
Bet juk pats išvažiavote į Ameriką, kuri bent jau stereotipiškai laikoma labiausiai materialistine šalimi.
Mes apie tai nežinojome. Išvažiavome su visai kitomis intencijomis. Jautėme, kad ir vaikams, ir mums čia nebus psichologinės ramybės. Vien dėl to, kad ten ramiai gimtų vaikai ir žmona jaustųsi gerai.
Ta materializacija dabar daro įtaką visiems, visi tai suvokia, visi supranta, kad negali dalinti bet kam. Nuolat turi duoti ataskaitas. Nes arba pats uždirbi arba gauni iš tų, kurie uždirbo. Teko kalbėt su vienu dvasininku, jie jau nebeduoda tiems, kurie geria, naudoja narkotikus arba gauna ir parduoda. Žiūrima, kam duoti arba kviečiama ateiti užsidirbti. Seniau būdavo, kad jei duosi vadinamam ubagui, tai Dievas tau atlygins. Dabar to jau nėra. Negali bet kam duot, negali kiek nori duot, viskas struktūrizuota.
Lietuvos bažnyčios kunigai nebuvo ruošti tam, kad suprastų, kas yra ekonomika, buhalterija ir pan. O tenka tuo užsiimti. Bažnyčia gavo didžiulį sugriautą paveldą, vyksta restauracijos. Atvažiuoja turistai, kunigas turi gebėti jiems papasakoti apie savo bažnyčią.
Kalbant apie dvasingumą, aš pastebiu apskritai visų žmonių dvasinį nuosmukį, ne tik kunigų. Visos TV laidos ir bendra atmosfera veikia visus.
Tiesa, dvasingumo modeliai ir interpretacijos yra labai įvairios. Žmonės dabar pasimetę, lekia į Indiją. Kiti važiuoja dar kur nors. Pavyzdžiui į Taize. Žmonės ieško. Renkasi į klubus.
Lietuvoje ateini į bažnyčią, atlieki viską formaliai. Kartais suranda žmonės kokią bažnyčią, kur viskas vyksta kažkaip protingiau, gal atmosfera jų supratimu ten dvasingesnė ir vaikšto ten.
Kas tas dvasingumas ir kas tas kunigas jau nebeaišku. Gal tai askezė. Kai nieko neturi, kuo mažiau sąlyčio su technika, su aplinkiniu pasauliu, tik rožančius, malda, brevijorius, mišios, pasnikas ir viskas. Toks buvo formuojamas dvasingumo modelis. Bet dabar viskas kitaip. Dabar jau reikalaujama kitko. Ir nemanau, kad tas pirmas modelis buvo geras. Juk geriau, kai kunigas visapusiškas, mokantis gydyti ne tik dvasines, bet ir fizines žaizdas. Galbūt žinojimas ir išprusimas ir yra tikrasis dvasingumas.
Kita vertus, tas šiuolaikinis kunigas žmones kartais šokiruoja. Bet visgi kunigas turi būti plataus akiračio. Jei taip nėra, bažnyčios tuštėja. Tuštėja jos ir Amerikoje.
Juk ten uždaromos ir tų pačių lietuvių bažnyčios.
Žmonės nebegali klausyti pamokslų apie tai, kaip Šv. Antanas sakė pamokslą žuvims. Ir išeina. Bažnyčia nebeatitinka to, kas žmogui aktualu šiandien. Reikia mokėti kažkaip tas stygas paliesti. Apskritai, manau, kad vien katalikybė to neišspręs. Reikia visos žmonijos patirties: indų religijų, ir Havajų religijos, ir jogos, ir sąlyčio su gamta... Būtina rasti konjunkcijas. Dvasingumas – tai gerumas, dalijimasis. Bet taip pat gebėjimas surasti ryšį su savim, su savo vidumi ir Dievu. Gebėjimas keistis, jei to reikalauja moksliniai faktai... Dabar žmonės turi galimybę viską lyginti ir rinktis. Visų dvasininkų vadovybių reikalas suderinti bendras tezes ir pateikti jas žmonėms, ypatingai jaunimui.
O nemanote, kad tarp skirtingų religijų, konfesijų vyrauja konkurencija? Jos tarsi skirtingos parduotuvės parduodančios savo produkciją?
Žinoma, konkurencija ryški. Kita vertus, visos religinės konfesijos dalyvauja politiniuose ir ekonominiuose žaidimuose. Ir patys verslininkai turi savo atstovus bet kokiose konfesijose. Ir tą labai primityviai darė „tėvelis“ Stalinas. Besdavo pirštu į kokį KGB darbuotoją ir įsakydavo tapti popu. Tada tas KGB popas per pamokslą ir aukštindavo Staliną. Ir dabar tai vyksta.
Po Rugsėjo 11-osios man irgi akys atsivėrė. Ta amerikietiška televizija, kuri deklaruoja religijų laisvę, sukvietė visų konfesijų dvasininkus ir visi jie aiškino, kad čia niekas nekaltas, kaltas tik velnias ir kad tokia Dievo valia. Jei šiek tiek susigaudai politikoje ir turi sąžinės, tai tą pačią dieną reikėjo palikti visas konfesijas ir išeiti į tikrą santykį su Dievu. Nes nei Dievas, nei velnias čia nekaltas, kalti mes patys. Gal nekalti - gal esame tik evoliuciniame rate, kurio kitaip pasukti nenori kai kas... Juk buvo žmonių, kurie žinojo kas įvyks ir jie tuo metu bėgo iš Amerikos, tiek musulmonai, tiek žydai. Kaip paaiškinti tai, kad keli tūstančiai nekaltų žmonių žuvo? Arba žūva kariai, žūva Rytų liaudis. Kiek gali kaltinti tą velnią? Jis gali iš tikrųjų supykti.
Išgirstate pasakymą, kad kunigystę iškeitėte į Ameriką ir moterį?
Bet aš savęs nelaikau buvusiu, ekskunigu.
Tačiau dažnai esate taip vadinamas.
Kiti taip vadina, bet pats savęs tokiu nelaikau. Pagal jų struktūras, jei išeini, tampi „eks“. Bet aš išėjau iš visų konfesijų, tačiau ne iš kunigystės. Po persitvarkymo, po bažnyčios pažinimo jos širdyje, studijuojant Romoje, meilės mieste, nuo sustingimo tik liturginėse formose, mane išgelbėjo meilė ir atvirumas sau, įvykiams, pažinimui... Žinojau, kad prarasiu, tam tikra prasme, materialinį komfortą... Bet pritariau V. Solovjovui – „jei kam nors pavyksta tavo sieloje nužudyti meilę, tai pragaras užima jos vietą.“ Meilę artimui, gyvenimui, Dievui - manyje norėjo nužudyti, pasirodo, ne tik ateizmas, bet ir pati bažnytinė biurokratija... Kunigystė duodama su gimimu.
Kunigystė – nuolatinis dialogas su tuo, kas viską pradėjo, nuolatinis Dievo ieškojimas. Dievas savo kūrinio neekskomunikuoja... Religiniai lyderiai, kaip Kristus, būtent, apie tai ir aiškino. Ne dėl to tu dvasininkas, kad atsistosi, ar atsiklaupsi, ar atsigulsi, ir nuo to priklausys tavo kunigystė. Kunigystė priklauso nuo santykio su Dievu, ir tikslas, kad tai peraugtų į susivokimą - Dievas ir tu - viena.
Aš esu kunigas. Tik tas žodis „kunigas“, turėtų būti restauruojamas, atitinkantis pažinimą, patirtį, išvadas. Gal - religinės kultūros vadovas... O vadinantiems mane ekskunigu, siūlau pasižiūrėti į savo gyvenimus. Buvimas su atitinkamais rūbais, atitinkamų kanonų laikymasis dar nereiškia, kad esi kunigas. Daugeliu atvejų katalikų formalizmas padarė daug žalos žmonėms. Lygiai taip pat ir budizmas, judaizmas, islamas, nacizmas.... Kaip sakė Maceina, jei forma kenkia tau ir tavo artimui, turi ją keisti.
Pavyzdžiui katalikiškas celibatas priimtas prieš žmogišką prigimtį. Ir teiginiai, kad tai yra tūkstantmetė tradicija tik įrodo, kad jau tūkstantį metų yra žalojama žmogaus prigimtis.
Ir yra pažeidinėjama.
Būtent. Nėra jokia paslaptis, kad dalis kunigų visais laikais kunigavo ir slėpė savo vaikus. Jie taip sugebėjo, o aš ne. Aš nieko į nieką neiškeičiau, tebesu kunigas. Juk visą pirmą tūkstantmetį kunigai, vyskupai, popiežiai buvo vedę ir su šeimomis padėjo pagrindus katalikų bažnyčiai. Bet neteisinga celibato interpretacija 1074 metais, romėniškos vyrų meilės įtakoje bei metodų, nėra vienintelė bažnyčios problema. Bažnyčia nebeatsako žmogui į klausimą kas esi tu ir kas yra Dievas. Tiesa, bando. Bet, regisi, pačiam Dievui jau nuo to ima žiovulys...
Bet buvo laikas, kai norėjote grįžti?
Ne ta prasme, kad grįžti, bet kaip atrasti formą, kad aš tą savo kunigystę galėčiau visuomeniškai išreikšti. Buvau ir vedusių kunigų parapijoje, kurią įkūrė vedę vyskupai. Paskui pamačiau ir ten, kad tai nėra tai, ko man reikia, viskas susiaurinama, bandoma Dievą įsprausti į rėmus.
Ir dabar yra tas ieškojimas, kaip suburti žmones taip, kad nekišant Dievo į formą, galėtume būti kartu, nesistebint, kad vienas gėjus, kitas lesbietė, trečias vedęs, o ketvirtas išsiskyręs.
Aš vedžiau, susilaukiau vaikų ir visi katalikai sužiuro į mane, pamatė stebuklą. Aišku, stebuklas, jei Marija turi kūdikį, o vyro nėra – įkalta į galvą, kad tai baisiai gražu. O kunigas, žmona ir trys mergaitės – baisiai baisu. Iki šiol nė vienas vyskupas manęs nepasveikino davus pasauliui tris gyvybes.
Yra Judėjų knygoje įsakymas - „Nežudyk“. Bet Mozė interpretavo savo fantazijų, kultūrines aplinkos dievą. Tikras Dievas, kuris iki dabar tik tolimesnių ieškojimų sferoje, berods omeny turi ne - nežudyk, o gimdyk, kurk gyvenimą, skleiskis pozityviai, produktyviai... Tai, kad nežudai dar nieko nereiškia, jei nieko nepadovanoji.
Klausdama apie grįžimą į katalikų bažnyčią, turėjau omenyje tą laišką, kurį jūs rašėte, Los Andželo kardinolui Rogeriui Machony, sakydamas, jog esate ne pedofilas, ne gėjus, vedęs tik kartą, tad galėtumėte būti puikus kunigas.
Kunigų trūkumas yra. Lietuviškos parapijos užsidaro. Gėjai, pedofilai dirbo, kurie demaskuoti atnešė milijonus nuostolius bažnyčiai, kodėl normalus žmogus sugebantis dirbti negalėtų toje sferoje darbuotis? Aš dirbčiau. Bet ar bažnyčia mane toleruotų? Nes aš su daug kuom, ne tik su celibatu nebesutinku.
Nekomentuosiu ir nemoralizuosiu - pedofilija, homoseksualizmas, kiti dalykai... Jie yra. Tai medicinos, psichologijos ir pačių žmonių savianalizės dalykai. Bet kaip su vyskupais ir kunigais, kurie dirbo KGB? Kurie klausėsi žmonių išpažinčių ir teikdavo apie jas ataskaitas. Sąrašai jų yra. Jie slepiami, jie toliau liko dirbti. Jų elgesys toks pat kaip pedofilija. Juk per juos žmonės buvo metami iš darbo, suimami ir pan. Ir kai kurie lietuviai kunigai, kolaboravę su KGB, staiga atsidūrė Vakaruose, dirba lietuviškose parapijose. Kodėl jie slepiami?
Iš kur jūs tai žinote? Iš kur žinote, kad lietuviškose parapijose dirbantys kunigai yra kolaboravę su KGB?
Nes mačiau jų sąrašus. Tie sąrašai mums buvo parodyti ir staigiai vyskupas juos liepė sunaikinti. Buvo nuomonė, kad tai falsifikacija, arba, kad tai kiekvieno asmeninis dalykas, buvo manoma, kad dabar, kai yra politinė, religinė laisvė, jie susipras... atsiprašys... ar tyliai pasikeis... Nors tie, kuriems buvo įsakyta sekti mane - neatsiprašė... Sakykim, priimam savaime suprantamą dalyką, taip reikėjo... O dabar atleisk... Bet daug kas nestojo į seminariją, nors norėjo būti kunigais, nesutiko su kompromisu ir visą gyvenimą dirbo kur gamyklose, įstaigose, bet švietė tiesa...
Daug kas įstoję nepalūžo ir nesitaikė su ateistinės valdžios reikalavimais... Pavyzdžiui, vyskupai J. Steponavičius, V. Sladkevičius šlavė savo kiemą tremtyje, bet neskirstė kunigų į parapijų darbą pagal KGB nuorodas... Pavyzdžiui, kunigas Rokas Puzinas, po šventimų viešai prisipažino iš sakyklos ir atsiprašė, kad labai norėjęs būti kunigu, bet pabūgęs KGB grasinimų, jog nebus priimtas, pasirašė bendradarbiavimui. Visus penkerius metus jam buvo skiriamos užduotys, bet jis to neatlikinėjęs, visaip išsisukinėjęs... Tokiu būdu, jam pavyko išvengti blogio kito atžvilgiu.
Po tokios savo išpažinties ir atsiprašymo jis pajuto didelį palengvėjimą ir laisvę širdyje. Verbuodamas mane, Kretingos kariniame komisariate, KGB agentas siūlė įstojimo į seminariją garantijas. Atsisakiau bet kokio sąlyčio su jų struktūra. Sakiau, kad mokysiuos pogrindyje. Buvo galima nepalūžti. Rodos, tik tokie dalykai saugo, gydo ir ištiesina sielą...
Pavyzdžiui, koks užsienio lietuvių sielovadininkas buvo KGB bendradarbis?
Nesakysiu. Saugumo archyvuose galima tą informaciją rasti.
Bet juk sakėte, kad tuos sąrašus sunaikino.
Buvo atsiųstos kopijos. Jis turėjo gavęs tas kopijas ir atlikus tyrimą iškart tuos kunigus suspenduoti. Bet taip neįvyko. O mane suspendavo, nes aš normaliai pamilau moterį ir su ja norėjau susilaukti vaikų. Bet juk tai absoliučiai normalus gamtos modelis. Kiekvienas žmogus turi pačios gamtos įdiegtą Dievo sąvoką ir sveiko gyvenimo orientyrą.
Tačiau įvairios mažumos rėkia, kad kitaip yra geriau. Pavyzdžiui, Amerikoje mokyklose yra mokinių gėjų klubai. Aišku, pedofilija jau laikoma nusikaltimu, nes tai vaikų išnaudojimas. Bet nepaisant to, tai egzistuoja, kaip ir narkomanija. FTB atskleidė tokius faktus apie Amerikos kunigus, kad visi buvo „apšalę“. Bet apie Lietuvos kunigus niekas nekalba, Lietuva tokia mažytė, visi kunigai čia tobuli. Bet net aš pats galiu paliudyti apie mirusį kunigą, kuris man ne per išpažintį prisipažino, kad berniukai yra jo „meilės“ objektai. Nežinau, kuo tie berniukai vėliau tapo, kunigais ar gėjais.