Viešai kalbėti apie viengungystę išdrįsusi saujelė meno pasaulyje besisukančių Panevėžio įžymybių išduoda: didžiausias vienišių privalumas – visuomenė jiems suteikė teisę likti nepakaltinamiems.
„Mano požiūris į viengungystę labai „berazumiškas“, – pareiškė ekscentriškoji poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Anot pašnekovės, viengungės dalia jai kritusi dėl pernelyg didelių jaunystės ambicijų, kai šeima atrodė niekinis ir primityvus gyvenimo įprasminimas, o svarbiausiu siekiu buvusi karjera.
„Buvo laikas, kai mama norėjo, kad būčiau tradicinė dukra ir jai pagimdyčiau anūkų. Bet dabar, matant, kaip gyvena šeimos, mamos požiūris persitvarkė“, – šypsojosi E.Pažemeckaitė.
O stipriosios lyties dėmesio žaviai ir žodžio kišenėje neieškančiai moteriškei niekada netrūko. Tačiau ji įsitikinusi: vyras – šventės žmogus ir visiška nesąmonė, jei jis tampa gyvenimo kasdienybe. Tokia pora, menininkės nuomone, pasmerkta žlugti arba nykiai vegetuoti.
„Galėčiau ir aš turėti vyrą, bet su sąlyga, kad jis gyventų kitame Lietuvos pakrašty“, – pareiškė ponia Elvyra.
Aukšto rango nepasiekė
E.Pažemeckaitei gyvenimas be poros tolygus triumfuojančiai laisvei, kai niekam neprivaloma pateikti ataskaitos, nepuolama į kito vergystę.
Tačiau poetė pripažįsta: viengungiui tekusi laisvė – ne tik likimo dovana, bet ir didžiulis išbandymas.
„Turėjau daug draugių, kurios, kaip ir aš, liko vienišės. Bet jos tapo rašytojomis, mokslų daktarėmis, apkeliavo pasaulį, pagyveno ne vienoje šalyje. Jos mokėjo savo laisvę pabalnoti, o tai – jau talentas. Aš to nesugebėjau“, – mano E.Pažemeckaitė.
Šokiruodama stereotipais gyvenančią visuomenę menininkė pabrėžia: ji – ne viengungė, o sena merga. Pastarosios idealu poetė laikanti garsiąją žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę.
„Ji buvo aukštai besikotiruojanti sena merga. Kadangi netapau nei docente, nei rašytoja, likau tik senmerge, bet, deja, ne aukšto rango“, – dėsto E.Pažemeckaitė. Vos dėlto poetė atvira: kiekviena viengungė moteris anksčiau ar vėliau išgyvena nostalgiją savo nepagimdytiems vaikams.
„Gimdyti palikuonis – moteriai duota Dievo privilegija. Tokios kaip aš ir numirsime su mįsle, kokius galėjome turėti vaikus. O gal Dievas kaip tik mane apsaugojo, kad nepagimdžiau baisaus sūnaus ar dukros?“ – mąsto pašnekovė.
Užmiršo, dėl ko gimė
Viengungystę ne trūkumu ar privalumu, o likimu laiko birželį šešiasdešimtmetį švęsiantis J.Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas. O kaip kitaip nei likimo ironija pavadintum viengungystę, jei jaunystėje net pareiškimai vedyboms jau buvo paduoti.
Bet Mendelsono maršas jauniesiems taip ir nebuvo sugrotas, mat išrinktosios giminaitė nusprendė, kad įsimylėję balandėliai dar neverti šeimyninio gyvenimo.
„Nutarė, kad materialiai dar nesame pasirengę kurti šeimos. Gal bijojo, kad jai pačiai reikės mus išlaikyti? O gal tarp mudviejų iš tiesų tikros meilės nebuvo, jei dėl to pareiškimus atsiėmėme? Juk meilės jokie giminės niekada nesustabdytų“, – svarstė E.Kačinskas.
Pasak jo, jaunystėje galva buvo pramušta gausybe dalykų – domino ir joga, ir filosofija, ir menininku žadėta būti, tad žmonai vietos tarp jų ir nebeliko.
Juo labiau kad su draugais buvę taip smagu – ir eilėraščių skaitymai, ir raudonasis vynas... Taigi ir užsimiršti, dėl ko esi gimęs.
Ištekėjo už blogiausių
Menininkas juokauja: augęs tarp keturių seserų per gyvenimą tiek moteriškių prisižiūrėjęs, kad dar ir žmoną šalia nuolatos matyti jam turbūt jau būtų buvę per daug.
„Be to, pavasarį iš žydinčių obelų tik dešimtoji žiedų dalis užmezga vaisius. Todėl ir aš nesijaučiu nuskriaustas likimo, kad nepalieku tų obuoliukų ir neturiu šalia savęs tos žydinčios obels“, – sakė E.Kačinskas.
Klausydamasis draugų ar artimųjų šeimyninio gyvenimo istorijų aktorius negali atsistebėti: ir kaip jie visi sugebėjo ne tik išsirinkti pačius blogiausius žmones, bet dargi už jų ir ištekėti.
„O kai sode už tvoros girdžiu ant savo senuko klykiančią močiutę, esu be galo laimingas, kad likau viengungis. Kai ji nutyla, galvoju, gal susirgo. Bet kai garsas pradeda vėl stiprėti, aišku – jau sveiksta“, – šypsojosi E.Kačinskas.
Aktorius svarsto: o gal likęs vienišiumi jis apsaugojo kitus nuo skaudžių išgyvenimų. Juk menininkams įgimta būti neištikimiems – jie per daug jautrūs, kad atsispirtų maloniam žvilgsniui iš šalies.
Vienišiai – nepakaltinami
Karti ar saldi ta vienišiaus dalia, E.Kačinsko nuomone, lemia ne visuomenės sudėlioti stereotipai, o paties požiūris į savo likimo vingius.
„Jei gyveni vienas su protingu žmogumi – neblogai, o jei pats kvailas esi – tragedija. Aš – tikras išminčius“, – gyvenimą be poros įvertino šmaikštumo nestokojantis aktorius.
Jis teigė matąs vienintelį, tačiau labai didelį viengungystės privalumą: vienišius gali išlikti savimi, jo niekas neverčia būti kitokiu. Ir atsakyti už nieką nereikia, net ir už didžiausią kvailystę ar nesąmonę. Taigi, anot E.Kačinsko, viengungis – tiesiog nepakaltinamas.
Daugiau, pasak pašnekovo, vienišiaus gyvenimas – ištisa virtinė trūkumų. „Visada vienas, tarsi dykumoje. Gerai, jei su savimi sutari, o jei ne? Be to, moteris yra namų židinys. O aš ir gyvenu be jo, sušalęs, sustiręs. Baigiu sulaukėt, kaip tas sąvartyno gyventojas“, – viengungystės tamsiąją pusę praskleidė aktorius.
Be to, panevėžiečio nuomone, daugelio vyrų baimė: o kas gi pagamins sočius pietus, jei šalia nebus moteriškės – visiška „glupstvo“, palyginti su tuo, kokiomis sąlygomis gyvena viengungiai.
„Mano namuose visada netvarka. Apsikuopiu tik prieš didžiąsias metų šventes, bet – tik vienai dienai“, – šelmiškai šypsojosi E.Kačinskas.
Stereotipai stebina
Stereotipus, kad vienišiai – nelaimingi ir kenčiantys, laužo G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje daugelį metų besidarbuojanti Albina Saladūnaitė. Dėl neištekėjusios moters statuso ji ne kartą buvo išvadinta ir nenormalia, ir vienuole.
„Pasakysiu patį baisiausią dalyką – esu laiminga. Nors dabar taip madinga būti nelaimingais – dejuoti, kad trūksta to ar ano, skųstis, kad viskas blogai“, – tvirtina A.Saladūnaitė, aplinkinius tiesiog užkrečianti gera nuotaika.
Priimti save tokią, kokia yra, pažvelgti į gyvenimą džiaugsmo ir meilės kupinomis akimis A.Saladūnaitė tikina išmokusi dalyvaudama rekolekcijose vienuolynuose.
Europoje pasauliečiai jau seniai įprato į juos važiuoti semtis stiprybės, tik pas mus, kaip pastebi pašnekovė, į tokią savianalizę žvelgiama skeptiškai.
„Perskaitę žmonės sakys: neištekėjusi ir tikra davatka. Iš tiesų davatkiškumo bijau kaip velnias kryžiaus“, – teigė bibliotekininkė.
Pasak jos, sunku suvokti, kodėl vienišius taip negailestingai plakanti visuomenė ne tik toleruoja, bet dargi ir pateisina iškreiptą šeimos modelį.
„Šeima – tai Dievo stebuklas, dviejų lygiaverčių, mylinčių viens kitą ir einančių tuo pačiu žingsniu žmonių sąjunga. Tai ar ne keista, kad septynis kartus išsiskyrusi ar savo vaikelio nemylinti moteris visuomenės labiau pateisinama nei vienišė? Liūdna, bet šeima tampa tarsi privalomoji programa: pagyvenai metus ir išsiskyrei – kas čia per amžinos meilės neradimas?“ – stebėjosi A.Saladūnaitė.
Pasigenda džentelmenų
Sutikdama, kad moters pirminė paskirtis – pratęsti giminę, o motinystė – aukščiausia vertybė, A.Saladūnaitė tikina visiškai nejaučianti savigraužos ir skausmo, kad ši jai Dievo suteikta priedermė liko neįgyvendinta.
Anot jos, yra daugybė būdų kitaip realizuoti moterišką meilę ir globą, o viengungystė tam tik atriša rankas.
„Juk net knygą skaitytojui gali paduoti su meile, o ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Galų gale, jei nebūtų mūsų, vienišių, kas tuomet išklausytų nelaimingų šeimų dejones?“ – tikina pašnekovė.
Pasak jos, keista, kad mūsų tautiečiai, nors jau laksto visomis kryptimis po Europą, tačiau sutikę viengungį nesulaiko replikos: kaip tu čia – vienas?
A.Saladūnaitė tvirtina, kad jos viengungiškas gyvenimas kupinas pilnatvės lygiai tiek pat, kiek jaunystėje, kada spalvų jam suteikė žygeivystė. Tokios pagarbos moteriai, kokią tuomet jausdavusi iš vyrų žygiuose, bibliotekininkė jau seniai pasigendanti dabartinėje visuomenėje.
„Apie kokį džentelmeniškumą dabar galima kalbėti, jei savo merginą praleidęs vyras iš paskos einančiai kitai, gal ne tokiai gražiai ir geidžiamai, prieš nosį užtrenkia duris? Manyčiau, tokio dėmesio sulaukusi mergina turėtų dar labai gerai pagalvoti“, – patarė A.Saladūnaitė.
Bibliotekininkė svarsto, kad ir viengungė galbūt liko todėl, kad niekada nemokėjusi meluoti.
„Nesakau, kad nebūdavo pasiūlymų ar progų, bet po kiek laiko galvodavau: kam man to reikia? Daug buvo kultūrinės veiklos, žygeivystės. Mano gyvenime niekada nebuvo tuščių terpių. Nesuprantu moterų, kurios po skyrybų guodžiasi, kad užgriuvo tuštuma“, – sakė A.Saladūnaitė.
Pašnekovė šypsosi: keistuole ji galinti pasirodyti ne tik dėl savo šeiminės padėties. Kai prieš aštuonerius metus iš miesto persikraustė gyventi į, kaip pati sako, trobelę Naujamiestyje, net draugai nustebo: gal reikėtų, kad tave daktaras apžiūrėtų?
Iki šiol moteris negali atsidžiaugti kaskart iš naujo atrandamais stebuklais – dygstančia žole, besiskleidžiančiais žiedais ar paslaptingai šalia namų ošiančiu mišku, ir nepaliauja kartoti: esu labai laiminga.
