Pirmieji Nijolės žiedai – mamai
Aktorė Nijolė Narmontaitė žibučių ieškodavo kiekvieną pavasarį. Žinojo tokią vietą Telšiuose, kur kasmet jų rasdavo. Priskindavo ir sveikindavo mamą su švente: "Vienais metais buvo taip šalta ir aš žibučių neradau. Visą dieną išbraidžiojau visus miškus. Nebuvo. Vėliau, kai paaugau, prisimindama žibuokliavimus mamai dainuodavau: "Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai". Ir dabar kartais padainuoju."
Aktorės mama Valerija gyvena Kaune, jai 77 metai. Po spektaklių, kai Nijolei gerbėjai pridovanoja gražiausių gėlių puokščių, ji dažnai ją aplanko. Visos gėlės - mamai. Taip galima pavadinti šiuos dukters vizitus. Nors, kaip dažnai nutinka mergaitėms, Nijolė buvo tėčio dukra.
"Viskas labai pasikeitė, kai netekome tėčio. Dabar be mamos nė diena nepraeina. Jai visuomet paskambinu. Kai susitinkame, abi stengiamės išsikalbėti, aptarti, kokie buvo mūsų santykiai, ką mes dar turime. Buvimas kartu šiltas ir jaukus. Ir kai nuvežu jai gėlių, gautų po spektaklių, man būna gera. Juk tai mama man padovanojo sceną - ji mane pagimdė", - kalba Nijolė.
Nors tuomet, kai ji nusprendė tapti aktore, mama neapsidžiaugė. Tik tėvai žinojo, kad dukters charakteris neperkalbamas, tad labai stipriai nesipriešino.
"Pasakiau faktą, kad įstojau. Jiems reikėjo laiko priprasti. Ir suprasti, kad man šito labai reikia. Gyvenime nebuvo dienos, kad pasigailėčiau pasirinkusi aktorės profesiją", - sako aktorė.
Ašaros, vaidinant Gražiną
Televizijos serialo "Nekviesta meilė" herojė Gražina, kurią vaidina Nijolė - savotiška motina. Žiūrovai dažniausiai gaili suklupusių ir nelaimingų personažų, tad ir Gražina jiems neatrodo pabaisa. O Nijolei?
"Ta moteris tiek daug išgyvenusi! Palikusi savo vaiką. Neįsivaizduoju tokio fakto, kad galėčiau savo kūdikį palikti vaikų namuose. Vėliau tas gėrimas. Man sunku suprasti tą moterį. Atsakomybės jausmas prieš vaiką neleistų panašiai elgtis.
Man atrodo, kad motina turi daryti viską, kad būtų geriau, iškęsti visus nepriteklius. Gyvenime manęs niekas negali tapatinti su heroje Gražina. Esu kitokia," – patikino.
Daug artimesnė Nijolei buvusi viena spektaklio herojė - sena moteris, kurią veža į Sibirą ir ji šiene paslepia savo vaiką. Liūdnas, sunkus vaidmuo. Bet aktorei buvo paprasta vaidinti, nes ji suprato, ką reiškia gelbėti vaiką ir jį palikti.
"Man labai patinka vaidinti "Nekviestoje meilėje", bet tai tik vaidmuo. Nors jį atlikdama daug ką supratau. Kaip sunku toms mamoms, kurių dukros pradeda gerti. Kai įsijaučiu, verkiu, nes atrodo, kad tai savam vaikui atsitiko.
Po to pagalvoju: kokia laimė, kad taip nėra. Tačiau vaidinant ašaros man natūraliai rieda, nereikia jokių efektų", - prisipažįsta Nijolė.
Simas kviečia į Londoną
Nijolės sūnus jau suaugęs, išvykęs studijuoti turizmo į Londoną.
"Šiuo metu jis padarė pertrauką - turi labai gerą darbą ir nori pakeliauti po pasaulį. Kaip gera žinoti, kad jis tiek daug šalių pamato, tiek daug sužino. Kiekvieną savaitgalį kur nors išvyksta.
O per mano gimtadienį kokią dovaną man suruošė! Pakvietė į Londoną, nupirko bilietus į pačius nuostabiausius miuziklus. Šis jo rūpestis ir noras pradžiuginti mamą - man labai mielas", - pasakoja Nijolė.
O gėlės? Ar eidavo Simas ieškoti žibučių? Nijolė lengvai nusijuokia: "Jis be gėlių neįsivaizduodavo nė vienos šventės. Bet kokia proga, ar po spektaklių nuolat dovanodavo gėlių. Kai buvo mažesnis, prikišdavo gėlių į knygas, džiovindavo. Nes šaltu metų laiku jų ne visada rasi.
Dovanodavo sudžiovintas. Padarydavo atvirukus iš jų. Dar to nebuvo, kad Simas užmirštų mane pasveikinti Motinos dienos proga. Tai keista. Jaunimas juk dabar daug ko neprisimena."
Pats jautriausias atvejis iš judviejų bendravimo buvęs seniai seniai. Kaip Simui tebuvo dveji. Jis stebuklingai greitai išmoko rašyti raides, iš jų sudėdavo žodžius. Kartą Nijolė nusipirko labai dailų odinį pakabuką - tai buvo mažytė užrašų knygelė. Į ją ji rengėsi surašyti visų svarbių žmonių telefonus ir turėti visuomet ant kaklo.
"Pasiimu tą savo brangenybę, tuomet tokių papuošalų nebuvo, sunkiai jį gavau. Atsiverčiu ir matau - prikeverzota gėlių, pripiešta, o kitame lape Simo užrašyta: "Miliu mamite". Aš vos neapsiverkiau", - pamena Nijolė savo miniatiūrinės odinės knygutės istoriją. Ją išsaugojo iki šiandien.
Valerija, Nijolės mama, saugo ką kita. Ji ieško ir iškerpa iš laikraščių, žurnalų viską, kas parašyta apie dukrą. Jos namuose yra daugybė segtuvų su iškarpomis. Tai dukros archyvas, kurio ji pati nesurinktų, nes apie tai nesuspėja pagalvoti ir pražiūri. Kas kitas, jeigu ne mama, pastebės ir parodys, kokia puiki užaugo jos dukra. Visiems ir jai pačiai.
Blynais kvepianti Vaivos vaikystė
Ką veikė aktorės Vaivos Mainelytės mama Irena jos vaikystėje? Buvo pati tikriausia mama. Tokia, apie kurią skaitome gražiausiuose kūriniuose apie tobulą namų dvasią.
"Mama net nedirbo, kol mes, trys vaikai, nepradėjome lankyti mokyklos. Ji atidavė mums visą savo jaunystę, žinojo visus mūsų rūpesčius, svajones. Nuo pat ryto, kai atmerkdavome akis, uosdavome mamytės skanius blynus ar dar kokį jos paruoštą patiekalą. Ji supindavo mums kasas, išlydėdavo ir ilgai stovėdavo už vartelių. Mes atsisukdavome, ji mojuodavo. Kai grįždavome iš mokyklos, namuose jau garuodavo karšti pietūs. Ji visada mus lepindavo ir stengdavosi duoti tai, ko mes norime.
Ji norėjo, kad aš tapčiau gydytoja, turėčiau gerą profesiją. Bet kai sužinojo, kad taip stipriai trokštu būti aktore, buvo pagrindinė sąjungininkė ir mes kartu vykome į stojamuosius egzaminus. Mamytei esu labai dėkinga už viską: pasaulėjautą, santykį su žmonėmis, už meilę artimiesiems žmonėms, kuri buvo įskiepyta nuo pat vaikystės", - pasakoja aktorė V. Mainelytė.
Kai tėvai sulaukė auksinių vestuvių jubiliejaus, Vaiva su seserimi Rita ir broliu Algirdu surengė jiems mielą šventę. Sukvietė tėvų klasės draugus, gimines ir surengė pokylį. Tai buvo džiaugsmingas susitikimas su jaunystės draugais, nors jų nebuvo tiek daug.
Dabar tėvelis jau nebepakyla iš lovos, sunkiai serga. Kai tėtis ligoninėje, Vaiva lanko jį ir važiuoja pas Žirmūnuose gyvenančią mamą, kuriai šią liepą sukaks 80 metų. Tik po to skuba į darbus.
"Gal aš netradicinė moteris, tačiau nuo pat vaikystės iki dabar mes labai artimos su mama. Aš dar ir šiandien nesu nusipirkusi nė vieno daikto, nepasitarusi su mama," – pasakojo ji.
Dovilė keliavo kartu
Garsioji Jurga iš Arūno Žebriūno "Velnio nuotakos" šiandien gyvena kartu su savo dukros Dovilės šeima. Du anūkai - Jokūbas ir Motiejus - tai jos silpnybė, prieš kurią nublanksta visos pasaulio grožybės. Vaiva anūkus myli taip stipriai, kad apie tai parašyti turbūt nebūtų lengva. Jie močiutei atsidėkoja jaudinančiu dėmesiu.
Jeigu ji grįžta po spektaklio vėliau, Motiejus būna paklojęs Vaivutei (taip vadina abu anūkai močiutę) lovą, sudėjęs pagalvėles taip, kaip ji mėgsta, ir Mikis paguldytas - žaislas, kurį padovanojo močiutei. Jokūbui jau penkiolika metų. Jis sako, kad eitų su močiute į senamiestį, į kavinukę, kur jie mėgdavo, kai buvo mažas, valgyti ledus.
Bet kad su močiute kas antras žmogus sveikinasi ir klausia: "Tai čia tavo anūkas? O, koks anūkas!" Ką daryti tuomet vaikinui? Šypsotis kaip anūkėliui? Bet jis jau gerokai ūgtelėjęs vyriokas.
"Visą laiką jutau didžiulę nuoskaudą, kad neturėjau tiek laiko dukrai, kiek man skirdavo mamytė. Pasąmoningai tai kompensuoju anūkams. Nors aš stengiausi būti su dukra, veždavausi ją į Feodosiją, Peterburgą, kur filmuodavausi, kad ji būtų šalia.
Tėvams nepatiko, kad tampau vaiką, laiku jo nemigdau, nemaitinu taip, kaip būtų taisyklinga. Bet Dovilė sako, kad turėjo nuostabią vaikystę, nes tiek įdomių žmonių pažino, ir miestų, ir muziejų vaikas pamatė", - prisimena aktorė.
Kai dukrai buvo ketveri, tuomet vienerius metus ji gyveno kartu su seneliais. Tai buvo laikas, kurį Vaiva šiandien vadina sužydėjimu - ji nuolat vykdavo filmuotis, buvo viena garsiausių aktorių. Darbas atimdavo visą laiką. Tačiau atostogos buvo jų abiejų.
Dabar, kaip niekad, Vaiva turi daug motinos vaidmenų. Motinas ji vaidina spektakliuose "Vieno tėvo vaikai", "Paskendusi vasara", "Juodoji našlė".
"Na, tik "Žaldokynėje" vaidinsiu merginą, norinčią ištekėti, - Magdaleną Paukštytę", - patikslina Vaiva.
Visgi svarbiausias vaidmuo jai yra ir liks šeimoje. Aktorė gerai žino, kad jau gimusi mergaitė pradeda save suvokti kaip mamą. Paaugusi ji ima lėlę, supa, migdo - įsivaizduoja save esant motina.
"Kiekviena moteris svajoja būti mama. Retas reiškinys, kai nenori vaikų. Moteris, kuri neturi vaikų, truputį jaučia nevisavertiškumo kompleksą. Didžiausia laimė ir stebuklas - būti mama", - gyvenanti motinystės džiaugsmais patyrė aktorė Vaiva.
Adrija: "Mama yra gražiausia"
Ar paprasta vaidinti karaliaus Mindaugo motiną? Aktorė Adrija Čepaitė į šį savo vaidmenį žiūri kaip į dar vieną, eilinį teatre. "Vaidinu motinas, kurioms ne vienas šimtas metų. Spektakliuose "Mindaugas", "Europiečiai". Bet tai archetipinės motinos, tam tikro amžiaus motinų simboliai", - sako Adrija, mananti, kad kiekviena moteris turi įgimtą motinystės instinktą.
Su mama Almone, kuri gyvena Vilniuje kartu su tėveliu, aktorė bendrauja labai artimai. "Dabar mama rašo romanus. Pradėjo, išėjusi į pensiją ir labai gerai sekasi. Nors ji biologė, daug metų dirbo laboratorijoje. Romanų rašymas mamai - savotiškas išsigelbėjimas. Nes ji serga nemiga. Kai ateina naktis, sėda prie stalo ir kuria."
Adrija visuomet žinojo, kad gali daryti tai, ką nori ir supranta. Mama nedrausdavo. Net tuomet, kai įstojo į universitetą, vėliau apsigalvojusi metė ir įstojo į Muzikos akademiją, nei mama, nei tėtis neprieštaravo. Apsisprendimo laisvė - tai vienas iš svarbesnių dalykų, kuriuos Adrija gavo iš motinos.
Kartą viename interviu ji pasakė: "Niekas geriau manęs negalėtų apibūdinti kaip mama." Ji ir dabar tvirtina, kad taip iš tiesų yra, nes žmogus yra drovus ir labai gerai apie save kalbėti nedrįsta. O motinos - jos dažniausiai apie savo vaikus kalba tik gerai: "Mamos savo vaikais didžiuojasi, kokie jie bebūtų. Ir stengiasi, kad vaikui sektųsi. Jeigu mama tavimi netiki, tai kas kitas tavimi tikės?
Kiekvienai mamai savas pelėdžiukas gražiausias, kitaip ji nebūtų mama. Mama netelpa į jokius rėmus, jos trumpai neapibūdinsi. Nei į grožio, nei į proto standartus jos neįgrūsi. Mama yra viena vienintelė, nepakartojama.
Pamenu, kaip vienas vaikas kartą man parodė piešinuką. Tokį baisų makalą prikeverzotą. "Kas čia?" - klausiu jo. O jis: "Čia gi mano mamytė, argi tu nematai, kokia ji graži!" Ten tokia košė pritepliota. Mama vaikui visada yra gražiausia ir protingiausia. O kaip kitaip."
Gyvybę lydi skausmas ir meilė
Aktorės sūnui Vyčiui dvidešimt vieneri, dukrai Monikai šešiolika metų. Berniukas ir mergaitė, kurių laukia skirtingi vaidmenys, Adrija tai žinojo, todėl juos auklėjo šiek tiek skirtingai. Vyčiui visuomet buvo skirtas savarankiško ir labai atsakingo vaiko vaidmuo. Dukrai šiek tiek švelnesni reikalavimai.
"Aš sūnui daugiau laisvės duodu. Kad jis pats spręstų, rinktųsi. Manu, kad vyras gana anksti gyvenime turi išmokti priimti sprendimus. Teisingus ar ne - čia jau kitas klausimas. Vaikinus mamos turi anksčiau atrišti nuo savęs, paleisti. Vien todėl, kad jie užaugtų vyrais, o ne mamyčių sūneliais. O dukra? Norėčiau ją užauginti pakankamai išmintingą, bet gal ne tokią stiprią, kaip sūnų", - sako mama.
Ir tuoj pat prisimena, kad vaikystėje Vytis labai mėgo su vaikučiais žaisti. Monika - ne. Ji tarsi tuomet jau žinojo, kad užaugusi taps motina. Ir todėl nereikia skubėti, vaikai tavęs laukia ateityje.
Motinystė iš tiesų stebuklingiausia iš visų stebuklų. Tačiau pamiršti sunkumus - kokia kaina į šį pasaulį atkeliauja gyvybė, prilygtų šiek tiek romantiniam vaizdui. Adrija niekada negalėtų pamiršti, kad motina tampama per skausmus. Reikia daug iškentėti, kol pasaulį išvysta tavo vaikas.
"Labai gerai atsimenu tą pojūtį, kai supratau, koks visgi baisus gimdymo skausmas. Siaubingai. Kai pagimdžiau, pasakiau savo mamai: "Dabar, mama, supratau, kiek aš tau kainavau."
Baisus skausmas yra gyvybės kaina. Nors visa tai galima iškęst. Ypač tuomet, kai žinai, kaip stipriai tave myli mama," – sakė ji.
Tai Adrijos ir daugybės kitų motinų stiprybės ištakos. Jausdama motinos meilę, dar vaikystėje žinai, kaip stipriai mylėsi savo vaikus.
