Kažkodėl režisieriams patinka, kai herojus paskutinio savo atodūsio metu kažką bučiuoja. Tai, beje, ne visada būna piktas, smurtinis momentas: pavyzdžiui, Arthuro Hillerio filme „Meilės istorija“, kur Ali MacGraw miršta ant Ryano O‘Nealo rankų.
Tai, su kokiu džiaugsmu režisieriai verčia personažus bučiuotis prieš mirtį, akivaizdu filme „Paštininkas visuomet skambina du kartus“ (1946 metų versijoje) – pasiglamonėjusi su meilužiu automobilyje, Lana Turner išeina ant kelio, kur ją mirtinai partrenkia.
Bet pats ryškiausias „mirties bučinys“ užfiksuotas filme „Krikštatėvis II“. Donas Maiklas Korleonė (Al Pacino) sužino, kad jo brolis Fredo (J. Cazale) – išdavikas. Maiklas griebia brolį už sprando, stipriai bučiuoja jį į lūpas ir sako: „Žinau, kad tai buvai tu, Fredo. Tu sudaužei mano širdį. Tu sudaužei mano širdį“.
Sukrečiantis bučinys
Jackas Nicholsonas ir Lia Beldam/Billie Gibson filme „Švytėjimas“
Kai Džekas Torensas (J. Nicholsonas) viešbučio 237 kambaryje pamato jo laukiančią gražią nuogą moterį (L. Beldam), žiūrovams jau būna akivaizdu, kad kažkas yra ne taip. Kaip bebūtų, nekantraujame, kai gražuolė pakyla iš vonios ir laukia, kol Džekas ją pabučiuos.
Jie glėbesčiuojasi ir Džekas per merginos petį pažvelgia į veidrodį. Atspindyje jis mato, kad gražuolė pavirto pusiau suirusiu lavonu (B. Gibson).
Bet jei Stanley Kubrickas šokiruoja gąsdindamas žiūrovą, tai Bernardo Bertolucci filme „Svajokliai“ apie 1968 m. neramumus šokiruoja savo vulgarumu. Po to, kai Izabelė (Eva Green) praranda savo nekaltybę, jos meilužis Metju (Michaelas Pittas) surenka kraują, juo tepa partnerės veidą ir pradeda mergaitę bučiuoti, stebint jos džiūgaujančiam broliui-dvyniui (Louis Garrelis).
Herojus, kuriam reikalingas bučinys
Scootas McNairy filme „Vidurnakčio bučinio beieškant“
Naujųjų metų išvakarėse Vilsonas (S.McNairy) iš Los Andželo yra vis dar vienišas. Jis jau pasirengęs pasilikti namie ir praleisti vakarą vienas, kai staiga nusprendžia prisijungti prie interneto ir paskirti pasimatymą, kad šių Naujųjų metų sutikimas neliktų be tradicinio bučinio.
Vilsonas yra pagrindinis pretendentas į garbingą titulą. Bet esmė ta, kad Vivjena (Sara Simmonds), panelė, su kuria jis susitikinėja, iš proto net ir šventąjį išvarytų. Ji įsivaizduoja esanti Jean Seberg filme „Išsikvėpęs“, tik kad negali pasigirti nei J. Seberg stiliaus pojūčiu, nei grakštumu.
Tačiau Vilsonas, kuris nerimsta labiau nei mokinukai iš devintojo dešimtmečio filmų (jam nusileidžia net Dakis iš filmo „Gražuolės rožiniais drabužiais“), visa tai pakenčia.
Geriausias fonas
Burtas Lancasteris ir Deborah Kerr filme „Nuo šiol ir per amžius“
Kartais visa bučinio esmė – tai vieta, vieta ir dar kartą vieta. Holivudas visuomet mokė, kad geriausia bučiuotis ant Empire State pastato. Ar bent jau lyjant lietui („Pusryčiai pas Tifani“, „Atminties dienoraštis“).
Kaip bebūtų, geriausias bučinio peizažas įamžintas kino juostoje – tai smėlėtas Havajų paplūdimys, kur ošiant bangoms bučiuojasi seržantas Vordenas (B. Lancasteris) ir neištikima žmona Karen Holms (D. Kerr).
Aktorių grožis puikiai papildo momento estetiką. Jų bučinys labiau nei bet kuri kita scena patvirtina, kad nuo šiol ir per amžius užsitarnauja vietos klasikinių filmų lentynoje. Yra ir kitų meilės scenų, kur fonas tiesiog hipnotizuoja žiūrovus – kai Grace Kelly gundo Cary Grantą filme „Pagauti vagį“, pro jos langus matomi fejerverkai.
Arba prisiminkite sceną iš Friedricho Murnau filmo „Saulėtekis“: George‘as O‘Brienas pradeda bučiuoti savo žmoną (Janet Gaynor) žmonių pilnoje miesto gatvėje, bet kol jie skęsta vienas kito glėbyje, fonas keičiasi ir už jų atsiranda gamta bei gėlės.
