Kalba nuo metų
Vilnietė Olga Malaškevičienė augina dvi žavias mergytes – birželio mėnesį ketverių sulauksiančią Juliją ir mažąją Mariją, kuriai šiuo metu – vos daugiau nei metai. Ką tik iš kūdikystės išaugusi Marija rišliai ir prasmingai taria žodžius „mama“, „ačiū“, „tiotia“ (teta – rusų k.), „miau“ ir daugelį kitų.
Vyresnioji sesuo kalbėti pradėjo taip pat būdama panašaus amžiaus. „Ji kalbėdavo tyliai, tik su manimi ir aukle. Prie svetimų žmonių išvis nepraverdavo burnos. Tik žiūrėdavo ir tylėdavo“, – pasakojo mergaičių mama. Ji prisiminė, kad atostogaudamos Latvijos kurorte, kai Julijai buvo dar tik metai ir du mėnesiai, su dukra jau plepėdavo apie savus reikalus. Mergaitė kalbėjo rišliais sakiniais, o ne pavieniais žodžiais, kaip dauguma jos bendraamžių. Šiandien Julija yra puikiai įvaldžiusi dvi kalbas – lietuvių ir rusų. Beje, rusiškus žodžius ji taria nuo dvejų metų.
Vaiko raidos specialistų teigimu, talentingi vaikai savo gabumus pirmiausia parodo pradėdami itin anksti ir rišliai šnekėti. Taigi taikant psichologų apibrėžimus, Malaškevičių šeimoje auga dvi gabios mergaitės.
Rusiškai moko auklė
Nors O.Malaškevičienės gimtoji kalba – rusų, su vyru ir vaikais ji kalba tik lietuviškai. Jaunoji mama įsitikinusi, kad vienas žmogus su mažu vaiku turi kalbėti viena kalba. O kad mergaitės gerai išmoktų ir gimtąją savo mamos kalbą, Olga joms pasamdė rusakalbę auklę.
„Pati esu filologė, todėl labai kruopščiai ieškojau mergaitėms auklės, kuri kalbėtų gražia, turtinga rusų kalba. Taip pas mus atsirado Liusia, kuri su mano dukromis kalba tik rusiškai, nors moka ir lietuvių kalbą“, – pasakojo Olga.
Ugdyti mergaičių gabumus, matyt, padeda ir tai, kad nuo pat kūdikystės tėvai jas vežasi į keliones. Julija pirmąkart keliavo būdama vos 4 mėnesių. Jos sesė Marija į Rodo salą važiavo 2 mėnesių. „Keliauti su kūdikiu, kuris dar maitinamas krūtimi, visai paprasta. Juk jis mamai – kaip natūrali jos pačios kūno dalis, ranka ar koja. Negi paliksi tokią „galūnę“ namie“, – šmaikštavo gabių vaikų mama.
Julija jau kiek laiko lanko keramikos būrelį, lavina savo gebėjimus. Mergaitei čia patinka – ji noriai lipdo, mokosi kruopštumo, daro gražius darbelius. Tačiau didelio krūvio savo gabiai dukrai tėvai neužkrauna. Olgos įsitikinimu, nors ir gabus, vaikas privalo turėti vaikystę – žaisti, lakstyti, būti savimi. „Jeigu ateityje matysime, kad ji kam nors itin imli, žinoma, ugdysime gabumus. Tačiau kol kas mergaitė dar maža, jai reikia pabūti vaiku, o ne bandomuoju triušeliu“, – įsitikinusi moteris.
Nepaleisdavo konstruktoriaus
Šiais metais mokyklą baigsiančio kauniečio Vainiaus Indilos laimėjimų bagaže – fizikos ir chemijos olimpiadų laureato titulai. Vaikinas svajoja studijuoti kokiame nors garsiame užsienio universitete. Ir šios svajonės – visai realios.
„Mama sakė, kad būdamas mažas berniukas elgiausi lyg koks moksliukas“, – kukliai šyptelėjo Vainius. „Taip ir buvo, – linktelėjo Aušrinė Indilienė, savo sūnaus gabumus tiksliesiems mokslams pastebėjusi jam esant dar visai mažam. – Vainius iš rankų nepaleisdavo konstruktoriaus. Jau tada pamačiau, kad sūnaus loginis mąstymas kitoks nei jo bendraamžių. Vėliau konstruktorių pakeitė kompiuteris, prie jo praleisdavo ištisas dienas.“ Kad kiurksojimas prie kompiuterio nevirstų tuščiu laiko leidimu, mama sūnui pasiūlė internetu parsisiųsti elektroninių knygų arba užduočių. Vaiką tai sudomino.
Pedagoginį išsilavinimą turinti Aušrinė prasitarė, kad auginti talentingą sūnų jai labiausiai padėjo Montessori pedagogikos sistema, motiniška nuojauta ir mokytojai, gabiam vaikui sudarę individualią mokymosi programą. „Aišku, didžiausi pagalbininkai yra tėvai, kurių akyse mažas žmogutis virsta subrendusiu žmogumi. Gaila, kad vis dar pasitaiko suaugusiųjų, kurie nesistengia atrasti vaiko gabumų, o bando juos sukurti patys. Tarkime, manoma, kad jei man patinka piešti, tai ir mano vaikas turi būti puikus dailininkas“, – ponia Aušrinė įsitikinusi, kad didžiausia tėvų klaida – vaiką tapatinti su susikurtu prototipu.
„Visi vaikai yra gabūs, tik reikia atrasti, kam“, – šyptelėjo Aušrinė. Augindama talentingą sūnų ji nesijaučia išskirtinė. Kaip ir Vainius, kuris apie talentus kalba kukliai: „Man tiesiog sekasi.“
Paniūniuodavo bet kokią melodiją
Lankydamas darželį klaipėdietis Sergejus Liachnovičius girdėdavo tik muziką ir norėdavo groti. Nors šeimoje muzikantų nebuvo, šiuo metu keturiolikos metų sulaukęs Sergejus nuo mažumės tikėjo stebuklinga šio meno galia.
Kalbėti dar nemokantis mažylis nesunkiai pakartodavo išgirstą melodiją. „Buvo keista ir neįprasta, kai kūdikis, žiūrėdamas televizorių imdavo niūniuoti melodiją iš „Santa Barbaros“ serialo“, – iki šiol negali atsistebėti Sergejaus mama Ana Liachnovič. Artimieji ir pedagogai taip pat pastebėjo šį neeilinį vaiko gebėjimą ir paskatino jį domėtis muzika.
Septynmetį berniuką į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją veždavo senelis. Anot Sergejaus mokytojos Valentinos Potejenko, vaikas nepraleisdavo nė vienos muzikos pamokos. „Nors Sergejus yra santūrus ir mažai kalba, skambindamas jis gali pasakyti labai daug, – teigė pedagogė. – Labai svarbus ir šeimos palaikymas.“ Dabar vaikinas mokosi pas visoje Europoje gerai žinomą pianistą, pedagogą, kompozitorių Michel Sogny.
„Groju tol, kol mano atliekamas kūrinys suskamba tobuliausiais garsais ir spalvomis“, – tikino Sergejus. Skambina jis kiekvieną dieną vidutiniškai 3–4 valandas. Labiausiai keturiolikmečiui patinka S.Rachmaninovo, S.Prokofjevo, F.Chopino kūriniai.
