Tikrieji jogai – atsidavę žmonės – turėjo ugdyti tauriausius jausmus: gyvenimo džiaugsmą, visišką pasiaukojimą ir meilę Dievui. Joga – tai gyvenimo pasirinkimas ir visiško dvasinio atsidavimo ir pasiaukojimo kelias.



  • Kodėl nevertiname to, kas sava?



    Kas yra tikrasis jogas?

    “Ar tu esi tikras jogas?“, – paklausė vienas lietuvis jogos mokytojo iš Indijos neseniai viename iš „Gyvenimo meno“ suorganizuotų seminarų Vilniuje.

    „O ar tu abejoji tuo? – atsakė jogas iš Indijos. – Aš tikrai nesu akrobatas. Aš nestoviu ant galvos, negaliu užsikelti kojos ant galvos. Visai neseniai prisiverčiau paliesti delnais žemę, nesulenkęs kojų..., bet aš esu jogas. Aš siekiu šviesos ir dalinuosi ja su kitais...“ Taip norėjosi lietuviui pasakyti, kad indų jogas tolygus krikščionių vienuoliui, kunigui, šventajam piligrimui, kurie maldomis, garbinimu ir ritualais bando priartėti arčiau Dievo ir skleisti šviesą tiems, kas jo ieško, ir tiems, kurio jiems taip trūksta.

    Kiek iš mūsų vadinome savo jogais, atsidavusiais jogos mokslui? Manau, kad daugelis... Tikroji joga nėra vien fiziniai ir mentaliniai pratimai. Tikroji joga – tai žmogaus dorybių ugdymas ir žmogaus dvasios vaisių – meilės, gyvenimo džiaugsmo ir absoliutaus kantrumo – siekimas.

    Šypsena: tikra ar netikra

    Žinių bei susiliejimo su panašiais kaip aš (ieškančiais dvasingumo) troškimas nuvedė mane į vieną iš jogos seminarų, vykusių Vilniuje. Jogas visas penkias dienas akcentavo šypsenos svarbą ir stebėjo mūsų pastangas šypsotis kiekvieną minutę.

    Visi stengėmės, šiepėmės, lavinome žandikaulius, o pamiršę ir jogo priminti vėl šypsojomės. Ne visiems sekėsi. Ne visi lietuviai mėgsta šypsotis, ne visi lietuviai norėjo šypsotis. Ne visi žmonės gali prisiversti šypsotis...

    Ar nepastebėjote, kad kai sunkūs gyvenimo rūpesčiai užgula pečius, šypsenos išnyksta iš mūsų veidų? O lietuviams gyvenimo rūpesčiai yra sunki kasdienybė. Šypsotis niekas nemokė mokykloje, šeimose nepabrėžė šypsenos svarbos.

    Jei būtume amerikiečiai, šypsotumėmės iš įpročio. Jungtinėse Amerikos Valstijose šypsena yra viena iš socialinių kaukių aksesuarų. Be šypsenos nevalia užeiti į parduotuvę, kalbinti draugą, bendrauti su klientu. Smerkiame mes, lietuviai, tuos amerikiečius, tyčiojamės iš jų kaukių ir vaidybos, bet deja, deja...

    Gal ir mums reikėtų pasimokyti tos vaidybos. Jau geriau pradėti nuo netikros, išspaustos ir liūdnos ar net sunkios šypsenos. Jau geriau save treniruoti ir būti mandagiais artistais, nei apsigaubti liūdna ir agresyvia veido išraiška.

    Tą ir patvirtino mūsų seminaro jogas. Jo manymu, šypsena (tikra ar netikra) yra viena iš depresijos gydymo terapijų. Vienas iš būdų būti geram, sveikam ir laimingam. Tai yra moksliškai pagrįstos tiesos. Vienuolis Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad „biosrovės eina per šypseną, per glamonę, per žvilgsnį, per balsą, per bučinį. Tegul sieloje būna mandagu, švaru ir ramu..“

    Kodėl negalėtume būti mandagesni, švelnesni, šypsotis, glamonėti kitus savo šypsena? Gal tada nebūtų santūraus aršumo ir pykčio... O viena moteriškė pareiškė per jogos seminarą: „Man nepatinka šypsotis, man sunku šypsotis, aš negaliu susikoncentruoti...“ O kam tu, žmogau, nori susikoncentruoti? Pykčiui, agresijai ar gėriui ir džiaugsmui?

    Joga ir meditacija

    Jogos mokslas senas ir gilus, rašytiniai šaltiniai prieš 5 tūkst. metų apibendrino šios filosofijos prasmę ir tikslus. Tuo tarpu modernioji joga naudojama dėl fizinės ir mentalinės sveikatos ir yra gana nutolusi nuo senųjų raštų jogos mokymų. Senojoje Indijoje joga buvo labiau dvasinis kelias ir religinis atsidavimas. Karma joga (veiksmo joga), Bhakti joga (atsidavimo joga) ir Jnana joga (žinojimo joga) yra klasikinių jogos tekstų dvasiniai tobulėjimo būdai.

    Ir mes visi susidomėję joga kalbame apie meditaciją. Siekiame įvairiausių „vartotojiškų“ meditacijos siekimo formų. Kokia to siekimo ir troškimo prasmė?... Gal tai tik noras išgyventi vis kitokias nepatirtas patirtis, kokių net neįsivaizdavai esant... Šis troškimas yra didelis ir viliojantis.

    Mūsų katalikų vienuoliai ir kunigai ilgai keliauja dvasiniu keliu, kad pasiektų meditacijos ir maldos viršūnę ir galėtų padėkoti Dievui už pasauliui suteiktą šviesą... O modernus meditacijos siekiantis žmogus yra tik geras vartotojas, mėgstantis malonumus ar jų besivaikantis avantiūristas.

    Kodėl visiems taip reikia meditacijos? Kodėl neužtenka nueiti į bažnyčia, pasimelsti? O kodėl netinka meditacija kartu su gamta žuvaujant ar iškylaujant? Ar tie, kurie nori meditacijos, žino tikrąjį meditacijos prasmę? Be prasmės, be reikšmingos prasmės nėra priemonių sustabdyti magišką vilionės ir troškimo ratą...

    Ir vėl ausyse skamba vienuolio Tėvo Stanislovo žodžiai: „Vakarą, kai rūpesčiai pradės tave nepakenčiamai griaužti ir, rodos, neatlaikys širdis, pasinaudok senu senu metodu: atsiklaupk prie lovos ar stalo, suspausk delnais galvą ir melskis. Jei žodžiai strigs gerklėje – išsiverk, išsikūkčiok. O jei verksmas, rauda nepadės – tada tylėk. Tylėk, medituok, ir štai jau pajunti, kad drumzlės leidžiasi į dugną...“

    Modernioji joga ir globalizacija

    Joga yra tikras ir atsidavimo, išsamių studijų reikalaujantis mokslas, kurio sunkūs darbo vaisiai gali pakeisti mūsų psichinę ir fizinę sveikatą. Europoje ir Amerikoje praktikuojama joga yra daugiau fizinių, kvėpavimo ir mentalinių pratimų bei technikų visuma, kuri susideda iš asanų (pratimų kūnui), pranajamos (kvėpavimo pratimų), atsipalaidavimo ir įvairių organizmo valymų ir atsinaujinimo technikų.

    Globalizacija per paskutinius kelis dešimtmečius įsibrovė ir į jogos filosofijos plotmes, jogą pavertė preke ir verslu. Pasivadinę įvairiais vardais (Radža joga, Hatha joga, Ashtanga Joga, Kundalini Jogam Iengar Joga) mokytojai moko daugiau fizinių, mentalinių ir kvėpavimo pratimų.

    Šiandien jogos verslininkai džiaugiasi greitai augančiomis verslo perspektyvomis ir susidomėjusių rato išsiplėtimu. Amerikos jogos asociacijos leidžiamo jogos žurnalo statistika nurodo, kad 2005 m. vasario mėn. 16,5 mln. amerikiečių išleido apie 3 bilijonus JAV dolerių per metus jogos kursams, knygoms ir kitiems produktams.

    Europos šalys nuo to neatsilieka. Lietuva irgi paveikta šių pasaulinių globalizacijos tendencijų. Nepatyrę jogos mokytojai, kad sukeltų publikos susidomėjimą, turi sužadinti troškimą, o tam jie turi sugundyti būsimus vartotojus ir nuvilioti juos nuo konkurentų. Kapitalistinis verslas yra žiaurus ir konkurencingas.

    Aišku galima diskutuoti, kad joga reikalinga šiuolaikiniam žmogui, kad harmonija, sveikata ir balansas yra labai reikalingi atributai skubioje ir streso pilnoje visuomenėje. Troškimas gyventi harmonijoje yra labai svarbus ir reikalingas visiems žmonėms. Deja, lankydamasi jogos seminaruose ir užsiėmimuose, stebėjau lietuvių nekantrumą, norą peršokti pasirengimo fizinei ir mentalinei praktikai pratimus ir bandyti stovėti ant galvos po kelių užsiėmimų ar svajoti apie teleportaciją, aukščiausias meditacijos formas, susiliejimą su Dievu...

    Nekantrus troškimas atima saldųjį laukimą

    Vienas žinomas lenkų sociologas Zygmundas Baumanas yra pasakęs apie šiuolaikinio globalizacijos paveikto žmogaus mąstyseną: „Kai iš troškimo atimamas laukimas, tada iš laukimo atimamas troškimas.“

    Tiems, kurie trokšta gyventi harmonijoje ir atsiduoti jogos mokslui, turėtų būti pasiruošę laukti fizinio ir dvasinio pakilimo. Žingsnelis po žingsnelio galima užlipti ant didžiausio kalno ir nugalėti fizinius ir dvasinius sunkumus. Tačiau nekantrumas tapo viena iš daugelio šiuolaikinių lietuvių ligų, o be laukimo nebus ir troškimo tobulėti…

    Jogos „vartotojai“ nori būti patenkinti akimirksniu: nekantrūs, ūmūs, aikštingi ir, svarbiausia, lengvai susižavintys naujomis dvasingumo idėjomis ir lygiai taip pat lengvai nustojantys jomis domėtis...

    Taigi jogos verslas gyvuoja ir klesti, o joga įgyja vis įdomesnių ir intriguojančių atmainų. Ar nesate matę reklamos internete apie nuogo kūno jogą, jogą ant kėdžių, akrobatinę Jogą, hiphopo Jogą. Anandos jogos studijos mokytojas Edgaras pasakė: „Tegul tie žmonės eina į aerobiką, bėgioja parkuose ir lanko baseinus…“ Joga yra tiems, kurie yra pasirengę kantriam keliui.

    Kodėl nevertiname to, kas sava?

    O gal geriau pasirinkti lietuvišką kelią dvasiniam tobulėjimui? Kunigas, vienuolis Tėvas Stanislovas buvo vienas iš daugelio Lietuvos šviesuolių, Lietuvos intelektualumo ir dvasingumo puoselėtojų. Jis, kaip ir Indijos jogai, guru ar kiti šviesuoliai, traukė visus – tikinčiuosius ir netikinčius, atstumtus ir narkomanus, filosofus ir intelektualus, miestiečius ir paprastus kaimo žmones ir skleidė jiems dvasingumo šviesą.

    Jis mokė: „Ak, tas liaupsinimas visko, kas svetima, ir atsainumas, net panieka viskam, kas sava! O juk reikėtų saugoti savąsias šaknis ir gerti iš savųjų versmių… Ten, tolimuose kalnuose, ten tykiuose kambariuose – mūsų išmintingųjų ir sumaniųjų, o ir visų mūsų pradžia, mūsų gyvybingoji gelmė.“

    Balandžio mėnesio „Kelionių ir pramogų“ žurnale skaitykite:

    V.V. Lansbergis „Kas svarbiausia kelionėje“

    A.Čaikovskis. „Balsas iš bažnyčios rūsių“

    Romas Norkūnas. „Musteikos karuselė“

    Karališkas nuotykis Birštone

    Vygantas Vareikis „Oksfordas“.

    Lina Bubnytė „Apie nacionalinio šveicarų charakterio ypatumus“

    Šveicarijos įspūdingiausios vietos keliaujant traukiniu ir automobiliu

    Vytautas Bukauskas „Akistata su kalnų gorilomis“

    Įspūdinga kelionė per Balkanus automobiliu

    Vilnijos dvaro, kainuojančio 5 mln. paieškos.

    Pro kitokio traukinio langą

    Vilniaus nepaliestos gamtos takais

    Mindaugas Gudas. Poliarinio Jenisiejaus dienoraštis