Reikia lyrikos
„Nenoriu penkiolikos minučių populiarumo“, – pradėdamas solinę karjerą (ne)norais dalijosi Andrius Mamontovas. Nuo debiutinių legendinės „Foje“ koncertų prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai, o Andrius ir toliau užima tvirtą (ir, reikia manyti, saugią) vietą tarp populiariausiųjų. „Andriau, daryk, ką darai“, – po dviejų audringų koncertų ranką atlikėjui spaudė jo gerbėjai. „Kad nieko kito ir nemoku“, – kukliai šyptelėjo jis.
Andriaus ir jo kūrybos populiarumas bei gerbėjų ratas metams bėgant nemažėja. „Mano dabartinės dainos jau orientuotos į šiek tiek vyresnę publiką – mano kartos žmones“, – yra sakęs keturiasdešimtmetį atšventes atlikėjas, tačiau iš saujelės jaunų (maždaug 20-mečių) jo fanklubo narių, atlėkusių į Londoną specialiai dėl savo dievaičio, supranti, kad kūrybos orientavimas gerbėjų amžiui įtakos neturi.
„Mes mylime Andrių už tai, kad jis nuolatos stebina, sugalvoja ir pateikia kažką netikėto, – paklausti nuomonės apie naujausią A. Mamontovo ir grupės (Eimantas Belickas – smuikas, balsas), Arnoldas Lukošius – klavišiniai, Tomas Andrijauskas – boso gitara, Meinardas Brazaitis – būgnai) albumą „Geltona. Žalia. Raudona“ tauškėjo prie scenos ant žemės susėdę jaunuoliai. – Taip, šį albumą daug kas vadina politišku, pilietišku, tačiau jis, kaip ir visa Andriaus kūryba, yra apie mūsų visuomenės ydas: veidmainystę, melą, netikrumą“.
Gerbėjai yra gerbėjai. Naujausias A. Mamontovo albumas pasirodė tik prieš mėnesį, o jie dainų tekstus jau moka mintinai ir nestygo vietoje nuo pirmųjų akordų. Kiek kitaip į juos reagavo „Laužo šviesos“ laikų (jau dabar pagyvenęs) jaunimas. „Reikia priprasti, – sakė. – Mums, lietuviams, reikia lyrikos, o naujose dainose jos trūksta“.
Patikrino reakciją
Užtat skambant seniesiems Andriaus kūriniams – „Kitoks pasaulis“, „Liūdesys“, „Krantas“, „Paveikslas“ – imi abejoti, ar tikrai, mes lietuviai, tokie santūrūs. „Andriau, seną! Andrius valdo! Andriau, mes tave mylim!“ – šūkaliojo tautiečiai. Kai kurie susigraudinę braukė ašarą.
Klasika tapusią „Laužo šviesą“ grupė pasiliko koncertų, kurie be jokios pertraukos truko po dvi valandas, pabaigai, tiesa, Andrius publiką prieš tai šiek tiek paerzino: ir pirmą, ir antrą vakarus su įsismaginusiais tautiečiais, kurie šios dainos prašė nuo koncerto pradžios, atsisveikino jos nepadainavęs. Ką jau ką, o švilpti ir baubti mes mokam – ypač pasijutę apgauti... Vargu, ar iš salės atlikėjas būtų išėjęs net ir apsaugos vyrų padedamas.
„Daugiau taip nejuokauk, – „barėsi“ atsitokėję po lengvo šoko.
Andrius į sceną grįžo su daug sentimentų ir prisiminimų keliančia „Laužo šviesa“. Niekas nepasikeitė: ilgas paskutinis „neišdrįs“ ir tas Andriaus gestas – kai ranka prispaudžia ausies būgnelį.
Gera juoko dozė
Kadangi A. Mamontovo dainų tekstai rimti, verčiantys pamąstyti, jis pats, ir kiti grupės nariai sudaro solidžių žmonių įvaizdį. „Daugelis mano, kad mes esame laba rimti, nors iš tikrųjų humoras yra pagrindinė mūsų grupės narių bendravimo dalis, ir aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau tai prasimušė į sceną“, – paklaustas apie per pauzes tarp dainų adresu Andrius–Arnoldas (Lukošius) bei atgal laidomas linksmas replikas kalbėjo A. Mamontovas.
„Su Arnoldu scenoje apsižodžiaujat dažnai?“ – klausiu Andriaus po koncerto. „Čia poros metų laikotarpiu atsiradęs numerėlis, – paaiškina. – Kažkada juokaudami scenoje apsižodžiavome spontaniškai ir jau dabar negalime nuo to pabėgti. Manau, kad mūsų pokalbiai, humoras yra gera geros nuotaikos dozė klausytojui“.
Asmeninis gyvenimas – tabu
„Esu pusiau lietuvis, akių spalva priklauso nuo metų laiko, zodiakas - sfinksas, žalingų įpročių neturiu, domiuosi kelionėmis, kino filmais, muzika, esu nuoširdaus, linksmo būdo, linkęs į rudeninę depresiją, – save yra pristatęs A. Mamontovas. – Vedęs ir turiu vaikų...“.
Tačiau visi puikiai žino, kad apie savo šeimą Andrius viešai niekada nekalba. Vienas pramogų verslo atstovas netgi yra pajuokavęs, kad A. Mamontovas žurnalistams – blogas pašnekovas, nes neviešina savo asmeninio gyvenimo detalių.
Į Londoną dainininkas atvyko su visa savo šeima. Penktadienio vakarą į koncertą Andrių didįjį lydėjo tik Andrius mažasis, kuris tvirtino nepraleidžiantis nė vieno tėčio pasirodymo, o šeštadienį „Platinum Lounge“ salėje galima buvo pamatyti ir dvi kultinio atlikėjo moteris: dukrą bei žmoną Ingą. Pastaroji visą šeštadienio koncertą klausėsi šalia scenos.
Jausmų savo šeimos nariams A. Mamontovas viešai nedemonstruoja, ir šis apsisprendimas kelia ne tik pagarbą, bet ir begalinį smalsumą: kokie gi vis dėlto Andriaus ir Ingos santykiai? Kelios pastebėtos detalės – kaip A. Mamontovas, dainuodamas „jei esi dabar ir čia, visas džiaugsmas – tavyje“, pasukęs galvą į žmoną Ingą, mirktelėjo jai akį ir nusišypsojo, o ji atsakė tuo pačiu; kaip po koncerto pavargęs Andrius (beje, nematydamas, kad yra stebimas pašalinių akių) į užkulisius paskui atlikėjus atėjusią Ingą apkabino (taip, lyg būtų labai pasiilgęs) – sufleruoja, kad jų santykiai šilti bei nuoširdūs.
Po koncerto
Šeštadienį, antram koncertui pasibaigus, kelias minutes pailsėję, Andrius ir Arnoldas sutiko atsakyti (visiškai rimtai) į kelis „L.Ž.“ klausimus.
L.Ž.: Norinčiųjų patekti į koncertą skambučiai vis dar netilo ir šiandien. Ar būtumėt pasirašę trečiam koncertui?
Andrius: Žinoma, mielai. Jeigu žmonėms mūsų dainų ir muzikos reikia, kodėl gi ne... Nuovargis yra, bet ta gera energija, kurią mes gauname iš publikos, yra labai daug. Man patiko, kad žiūrovai buvo labai arti scenos: juos matai, matai jų reakcijas, jie mato tave. Tas tiesioginis ryšys labai svarbus.
L.Ž. (Arnoldui): Sakėte, kad esate paruošęs numerį, kurio dėl vietos stokos publika taip ir nepamatė. Gal parodysite čia, užkulisiuose?
Arnoldas: Čia irgi mažai vietos (apsidairė). Be to, yra rizika. Susižaloti dabar, po koncerto, būtų netikslinga ir beprasmiška. Juk viską gyvenime skiriame į tuos tris pagrindinius dalykus: meilę, populiarumą ir honorarą. O kadangi viską mes jau gavome, taigi nėra dėl ko rizikuoti (juokiasi). Andrius: Humoras yra pagrindinė mūsų bendravimo dalis.
L.Ž.: O kaip žiūrite į emigraciją: su humoru ar rimtai?
Andrius: Negalima tokių dalykų vertinti bendrai. Tai individualu. Yra žmonės, kurie išvažiuoja bėgdami nuo problemų, bėgdami nuo savęs. Aišku, kad tokiu būdu problemų neišsprendžia. Tu svetimoje šalyje netapsi vietinis, visada būsi svečias. Manau, tikslinga emigruoti tiems, kuriems kitoje šalyje atsiveria galimybės realizuoti save, daugiau pasiekti profesinėje srityje. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie meta mylimą darbą Lietuvoje ir atvažiuoja dirbti nemylimą į Londoną.
Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas, kai daug tautiečių emigravo kažkur kitur, o ten kitur nusikalstamumas padidėjo. Nežinau, ar galima taip kalbėti, bet, pagalvojus, gal ir gerai, kad kriminaliniai elementai išvažiuoja iš Lietuvos į tą šalį, kur teisingumas galioja ir čia juos pagauna. Blogai, kad jie kuria nelabai simpatišką Lietuvos įvaizdį.
L.Ž.: Ko palinkėtumėt čia gyvenantiems tautiečiams?
Andrius: Norėčiau palinkėti... Yra labai bloga mada, atsiradusi tarp lietuvių, kalbėti blogai apie Lietuvą. Tai pats blogiausias dalykas. Jeigu tu maišai savo gimtą šalį su mėšlu, tu pats tampi mėšlu. Nesvarbu, dėl ko jūs išvažiavot, ar jūs liksti, ar grįšit, svarbu, kad nepamirštumėte, kad Lietuva yra šalis, iš kurios šaltinių mes gerdami vandenį užaugome. Ir ji nekalta, kad joje politikai kažką blogai daro. Mylėkite šalį, kurioje jūs gimėte, nepamirškite jos – tai labai svarbu. Linkiu, kad jums būtų gera ten, kur esate.
Arnoldas: Negalima blogai kalbėti apie Lietuvą, jos nemylėti. Tai iš principo tas pat, kaip nemylėti savo rankos. Tu negali būti ne patriotas, nes bandymas juo nebūti yra paties savęs nuvertinimas. Nereikia eiti ir skanduoti už Lietuvą, pradžiai reikia nustoti pilti mėšlą ant jos.
Juo labiau reikia pripažinti, kad mūsų šalies problemos yra mūsų pačių kaltė: ir tų, kurie emigravo, ir tų, kurie liko. Mūsų visų. Šalis pati savaime neatsiranda – šalį sukuria žmonės. Linkiu mylėti Lietuvą, jos nepamiršti.