Dieta yra vienintelė rimta ir absoliučiai būtina viršsvorio šalinimo priemonė. Be dietos neapsieisite susirgę praktiškai bet kokia liga – ne tik priaugę svorio. Dietos reikia ir esant skrandžio opai, ir hipertonijai, ir cukriniam diabetui, ir, žinoma, nutukimui. Kitas dalykas – kokia ji turi būti? Dabar aišku, kad dietai keliami reikalavimai itin dideli. Kokie jie, analizuoja portalas cooking.ru.
Iškrovos dietoje turi būti minimaliai riebalų ir angliavandenių, nes kol organizmas nesudegins šių maisto elementų, jis nesiims savo sukauptų riebalų.
Dieta turi sudaryti energetinio deficito būseną, nes kol energijos, gaunamos su maistu, pakanka dienos energijos sąnaudoms, organizmas nesiims naikinti savo vidinių resursų, tai yra riebalų.
Dietoje turi būti pakankamai baltymų. Kai baltymų trūksta, organizmas nedelsdamas imasi savų audinių – riebalų, kepenų, imuninių ląstelių.
Dietoje turi būti pakankamas vitaminų ir mikroelementų kiekis, nes kai jų nėra, sutrinka medžiagų apykaita.
Dietoje turi būti užtektinai skaidulų, nes nesant pakankamo jų kiekio, sutriks žarnyno darbas.
Dieta turi būti nors sąlygiškai nesunkiai pakeliama pacientams – juk svorio metimo procesas užtrunka ilgai. Nebus jokios prasmės, jei pacientas kankindamasis numes keletą kilogramų, o paskui nutrauks dietą.
Laikantis dietos, reikia įgyti tokių įgūdžių, kurie vėliau padės žmogui išlaikyti gautuosius rezultatus: jei po dietos bus grįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo, numesti kilogramai greitai sugrįš.
Iškrovos dieta turi būti lengvai paskiriama gydytojo ir lengvai perimama paciento. Kitais žodžiais, dietai skirti ir gydytojas, ir pacientas neturi būti dietologijos specialistai, įsigilinę į šią sritį.
Na, ir žinoma, tai, dėl ko visos tos kančios ištveriamos – dieta turi garantuoti svorio mažėjimą tokiu greičiu, kuriam neprieštarauja medicina ir kuris tenkina pacientą. Ir štai čia kyla labai svarbus klausimas – o kokiu greičiu reikia lieknėti?
Dauguma pacientų norėtų numesti savo taip nekenčiamus kilogramus kaip galima greičiau. Tai akcentuojama ir daugumoje reklaminių bukletų, kuriuose rašoma apie „stebuklingas“ priemones ir būdus. Galiausiai dauguma mano, kad 10-12 kilogramų per mėnesį yra vidutiniškas kiekis, o apskritai reikia numesti 15-20 kilogramų. Visų pirma prisiminkime, kad riebalai ne išgaruoja, o sudeginami. Ir sudeginami siekiant padengti mūsų organizmo energijos sąnaudas. Ir tik tuo atveju, jei baigėsi arba artėja į pabaigą prieinamesnės maistinės medžiagos.
O dabar paskaičiuokime. Oksiduojantis vienam gramui riebalų, išlaisvinamos 9,3 kilokalorijos energijos. Žmogui per dieną reikia 2500-3500 kilokalorijų. Badavimo sąlygomis galima sudeginti maždaug 250-350 riebalų, taigi per mėnesį visiško badavimo žmogus numes ne daugiau 7,5-10,5 kilogramų riebalų. Su papildomais audiniais susidarytų 10-12 kilogramų.
Daugiau numesti neįmanoma. Apie tai kalba ir antrasis termodinamikos dėsnis, kurį savo laiku atrado Izaokas Niutonas. Be to, net ir badaujant nepasiseka numesti nė septynių kilogramų riebalų – jau nuo trečios-ketvirtos dienos energijos sąnaudos mažėja ir jau po savaitės organizmas praranda ne 2500 kilokalorijų, o tik 1500, o į antros savaitės pabaigą – tik 1000.
Kas nors gali paprieštarauti: aš per dvi savaites numečiau 11 kilogramų, o jūs kalbate, kad per mėnesį galima numesti ne daugiau dešimties. Sutinku, badaujant arba laikantis labai griežtų dietų galima numesti daugiau nei 10 kilogramų svorio per mėnesį, bet svorio, o ne riebalų. Juk be riebalų, organizmas neteks dar ir baltymų audinių bei vandens.
Šiuolaikinės medicinos požiūriu, per mėnesį vidutiniškai galima numesti 2-4 kilogramus. Lėčiau – neįdomu, greičiau – gan skausminga, o ir kenkia. Nepamirškite, itin greitai lieknėjant organizmas su riebalais gali netekti ir raumenų audinių. O raumenų masės mažėjimas, tai yra, to audinio, kuris labiausiai susijęs su riebalų deginimu – tai paties organizmo galimybių apkarpymas. Kitaip tariant, kuo daugiau raumenų masės neteksite, tuo vėliau tikėtinas svorio padidėjimas ir tuo daugiau pastangų prisireiks norint išlaikyti norimą svorį.
Net skaičius 2-4 reikėtų vertinti atsargiai. Pirmiausia, viskas priklauso nuo to, kaip lengvai tas rezultatas pasiektas. Antra, svorio sumažėjimas – visada yra stresas. Organizmas įsitempia, jam tenka kęsti netektį, nuolat save sulaikyti. Net sveikam sunku. O jei žmogus serga? Pavyzdžiui, jei jam hipertonija? O lieknėti jam reikia... Per didelis kraujospūdis neretai ir būna susijęs su per dideliu svoriu. Tačiau stresas, susijęs su dietoterapija, gali sukelti hipertoninės ligos paaštrėjimą ir arterinio spaudimo padidėjimą. Kaip sakoma – norėjome kaip geriau, o tik pakenkėme.
Iš šių išdėstytų principų matyti, kad nėra didesnės prasmės analizuoti konkrečiai vieną ar kitą mėgėjišką dietą. Bendros šių dietų klaidos aiškios. Dažniausiai galima pastebėti šiuos dalykus.
Dauguma mėgėjiškų dietų nėra saugios, jose mažai baltymų ar kitų būtinų maistinių elementų (vitaminų, mineralų, skaidulų ir pan.).
Praktiškai nė į vieną mėgėjišką dietą kaip jos sudedamoji dalis neįtrauktas režimas, padedantis palaikyti gautą rezultatą. Bet kokią tokią dietą pacientas mato kaip kažką, turintį ne tik pradžią, bet ir pabaigą. O medicinos požiūriu dieta esant nutukimui – nuolatinė. Tokia nuolatinė, koks ir pats gyvenimas. Tik tokiu atveju dieta gali būti vadinama sėkminga.
Priešingu atveju, jei po svorio numetimo žmogus grįš prie savo ankstesnio gyvenimo būdo, tikimybė, kad numestas svoris sugrįš, labai artima šimtui procentų. Deja, svorio sugrįžimas po dietos – tai taisyklė, o sėkmingas norimo svorio palaikymas – išimtis iš taisyklės.
Todėl išvada – jei laikotės dietos ir norite išsaugoti jus tenkinantį svorį, nenustokite jos laikytis. Kitas reikalas, kad ši dieta privalo turėti du etapus arba du režimus – iškrovos ir palaikomąjį. Protingo šių dviejų režimų derinimo principas medicinoje pasirodė ganėtinai neseniai. Jis labai perspektyvus ir reikalauja atskiros rimtos analizės.
Vis dėlto tęskime. Daugumą mėgėjiškų dietų sunku ištverti – labai neskanus, vienodas, nesotus maistas. Žiūrint iš banalios logikos pusės - viskas teisinga. Jei persivalgymas skatina svorio augimą, tai jo metimą turėtų sąlygoti nepakankamas valgymas. Taigi kuo labiau kankinanti dieta, tuo geriau. Jei viena ar kita dieta nepakankamai kankinanti, tai ji ir ne kažin kiek efektyvi. Tačiau kokia gydymo prasmė, kad ir koks jis būtų efektyvus, jei dauguma tiesiog negali jo pakelti arba jo bijo?
Ir dar. Dauguma mėgėjiškų dietų neefektyvios, nors jų esmėje lyg ir esama racionalaus grūdo. Pavyzdžiui, dieta, kai galima valgyti viską, ką ir valgėte, tik mažais kiekiais, po pusę porcijos arba iš mažiausių indų. Deja, organizmas prie tokių dietų labai greitai prisitaiko ir lieknėjimas nutrūksta. Arba dar paprasčiau – maisto kiekis vieno valgymo metu sumažinamas, bet valgymų skaičius padidinamas.
