Kūrinius įperka ne visi
Dešimtmečio Luko ir devyniolikamečio Tomo mama A. Žukovienė, dar sovietmečiu įgijusi prekių žinovės specialybę, buvo paskirta dirbti į antikvariatą. Pirmieji karjeros laipteliai moters nedžiugino, tačiau ilgainiui prekyba senovinėmis vertybėmis tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu, taip pat šeimos verslu.
Nuosavame antikvariate Aura kartu su vyru Aleksandru jau 15 metų prekiauja senienomis, ten pat ėmė pardavinėti ir lietuvių dailininkų sukurtus stiklo dirbinius. Galiausiai verslininkai nusprendė patys organizuoti stiklo dirbinių, kuriais prekiavo, gamybą.
„Lietuvos menininkų darbai neatsilieka nuo užsienietiškų. Jie su pasididžiavimu pristatomi parodose“, – tikino Aura, studijos „Stiklo paslaptis“ rinkodaros vadovė.
Pasak jos, kruopštaus rankų darbo reikalaujančius stiklo kūrinius tiek anksčiau, tiek dabar dažniausiai perka užsieniečiai. Įmonėje sukurtus dirbinius Žukovai eksportuoja į JAV, Norvegiją, Jordaniją, Portugaliją, Singapūrą, Latviją.
Darbai puošia tiek biuro, tiek namų interjerą, įsilieja ir į klasikinį, ir į modernų stilių. Tačiau tik vienas kitas pasiturintis lietuvis nusprendžia savo namus papuošti stiklo kūriniu, nes kaina jiems atrodo per didelė. Aura prisimena, kad vienas klientas įsigijo apie 120 litų kainuojančią delno dydžio vazą, kurią jis sakė naudosiąs kaip muilinę.
Studijai vadovaujantis šeimos galva Aleksandras kadaise įgytas statybos inžinieriaus žinias pritaikė perstatydamas pastatus tiek antikvariate Vilniuje, tiek stiklo dirbtuvėse Kaune. Pastarajai įstaigai buvo parinktas ir radikaliai pertvarkytas buvusios siuvyklos pastatas.
Pietauja ekspozicijų salėje
Kaunas pasirinktas neatsitiktinai. Stiklo dailininkai bei meistrai, su kuriais antikvariato savininkai anksčiau bendravo, gyveno Kaune. Tai paskatino verslininkus taikytis prie darbuotojų, o ne atvirkščiai.
Paaukštinto namo bendras plotas sudaro daugiau kaip 500 kv. metrų. Didžiąją dalį užima gamybinės, administracijos patalpos ir ekspozicijų salė. Kitoje pastato pusėje, antrame aukšte, įrengtas nedidelis miegamasis svečiams ir kiek didesnis gyvenamasis plotas šeimininkams.
Antrieji šeimos namai kol kas dar įrengiami. Arčiausiai finišo – virtuvė, o pietų stalas – jau ekspozicijų salėje. Sėdint tarp gausybės stiklo kūrinių iš viršaus galima stebėti ir stiklo dirbinių gamybos procesą pirmame aukšte.
Tiek antikvariate Vilniuje, tiek studijoje Kaune, Žukovai leidžia laiką tarp stiklo vazų, lėkščių ir skulptūrų. Tačiau ir savo namuose randa vietos vienam kitam stiklo kūriniui.
Gyvenimą dviejuose namuose šeima priima kaip neišvengiamybę. Romainiuose, tarp aukštaūgių pušų įkurtose dirbtuvėse, pasak šeimininkės Auros, gyventi gera. Vakarais ant sienų krenta pušų šešėliai, pro langus skverbiasi gaivus oras. Tokia aplinka, jos įsitikinimu, labai tinkama ir kūrybai.
Baimę nugali pasitikėjimas
Stiklo dirbtuvėje stovinčiose krosnyse karštis pasiekia 1,5 tūkst. laipsnių temperatūrą. Nors šaltuoju sezonu durys atvertos, patalpoje būna 30 laipsnių šilumos. Vasarą dirbtuvėje temperatūra pakyla iki 50 laipsnių, tada imamasi papildomų vėsinimo priemonių. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, nes skersvėjis gali pakenkti stiklui.
Krosnys dujomis kūrenamos nuolat, be pertraukų. Kuomet darbą baigia stiklo meistrai, prasideda kitas etapas – stiklo masės ruošimas ateinančiai dienai. Švenčių dienomis gamyba nevyksta, tačiau krosnis vis tiek kūrenasi budėjimo režimu. A. Žukovienė paaiškino, kad krosnį užgesinti ir vėl kurti – neekonomiška. Norint iš naujo pasiekti 1,5 tūkst. laipsnių temperatūrą, tektų kūrenti apie savaitę.
Ar nebaisu miegoti šalia tokių galingų veikiančių krosnių?
„Apie tai negalvojame. Gamybos procesą valdo gerai viską išmanantis mano vyras. Jei ne jis, gal ir būtų baisu“, – šypsojosi Aura.
Verslininkė pasakojo, kad neseniai, per ilgą šventinį savaitgalį, studijoje buvo nutrūkęs elektros tiekimas, tačiau nesklandumų išvengta. Visa gamybinė sistema sujungta su signalizacija – jei kas nutiktų, įspėtų signalas. Be to, gamybines ir gyvenamąsias patalpas skiria ugniasienė, kuri, kilus gaisrui, ugniai neleistų plisti.
Tiesa, veikiančios krosnys niekada nepaliekamos be priežiūros – visuomet sergsti bent vienas žmogus. Beje, šaltuoju metų laiku dirbtuvės krosnių šiluma naudojama likusiam namui šildyti. Jei šilumos nepakanka, papildomai įsijungia dujinis šildymas. Vasarą šilumos perteklius keliauja į lauką.
Paskatinimui – sriuba
Studijos kolektyve – 12 darbuotojų. Tiesiogiai su stiklu dirba du stiklo pūtimo meistrai, du pagalbiniai darbuotojai, du dailininkai-dizaineriai ir du šlifavimo specialistai.
A. Žukovienė prisipažino nesėkmingai mėginusi pati pavergti stiklą. Pasak jos, ši medžiaga tik žiūrint iš šalies atrodo labai paklusni. Stiklą suvaldyti sudėtinga. Kad tąsi stiklo masė nenulašėtų nuo vamzdelio galo, jį reikia nuolat sukti. Neįgudusiomis rankomis iš krosnies ištraukti gabalėlį stiklo masės yra sunkiai įveikiama užduotis. Išpūsti pirmą burbuliuką žmonės mokosi kelerius metus.
Aura teigė, kad darbuotojai, gaminantys stiklo kūrinius, galima sakyti, yra retenybė. Šios srities specialistai mūsų šalyje neruošiami. Tiesa, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete yra stiklo dizainerių specialybė, tačiau su karštu stiklu, A. Žukovienės žiniomis, studentai dirba labai mažai.
„Ateityje, manau, patys ruošime specialistus sau “, – teigė įmonės rinkodaros vadovė.
Studijos vadovas Aleksandras savaip skatina darbuotojus – kasdien verda sriubą ir ja vaišina per pietus.
