Proceso dalyvių (nuteistųjų, išteisintųjų, asmenų, kuriems byla nutraukta, nukentėjusiųjų, privačių kaltintojų, civilinių ieškovų ir civilinių atsakovų, jų atstovų, prokurorų, užstatų davėjų, asmenų, kurių turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuota, jų atstovų) apeliaciniai skundai dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties nagrinėjami apeliacinės instancijos teismuose (apygardų teismuose arba Lietuvos apeliaciniame teisme).
Baudžiamojo proceso įstatymai suteikia teisę prokurorui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, privačiam kaltintojui, nuteistajam, asmeniui, kuriam byla nutraukta, jų gynėjui ir atstovui pagal įstatymą skųsti priimtą nuosprendį bet kokiais pagrindais ir motyvais (pagrindai išvardinti Baudžiamojo proceso kodekso 327-329 straipsniuose). Kitų proceso dalyvių teisė skųsti teismo sprendimą yra žymiai siauresnė. Pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali paduoti apeliacinį skundą tik dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu.
Kadangi iš klausimo neaišku, kokia klausiančiojo procesinė padėtis bei kokias baudžiamosios bylos aplinkybes jis prašė teismo tirti iš naujo, vienareikšmiškai sunku atsakyti, ar atmesdamas asmens prašymą teismas pasielgė teisėtai, ar vis tik verta tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą skųsti.
Įstatymai reikalauja labai kruopščiai ištirti apeliaciniuose skunduose nurodytas ginčijamas bylos aplinkybes bei motyvuoti aukštesnės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo. Jei bent dėl dalies apeliacinio skundo motyvų nėra išdėstytų motyvuotų teismo išvadų, tai laikoma baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, kuris neleido teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį skundą teisėjas teismo posėdyje privalo paklausti, ar dalyvaujantys posėdyje asmenys turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas paklausia proceso dalyvių (taip pat ir prokuroro) nuomonės. Teismas, tiek patenkindamas, tiek atmesdamas pareikštus prašymus, priima motyvuotą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tiriami gali būti tiek visiškai naujai teismui pateikti įrodymai, tiek ir įrodymai, kurie jau buvo tirti pirmosios instancijos teisme, tačiau tai buvo padaryta nepilnai ir neišsamiai. Teismas nutartyje ar nuosprendyje privalo motyvuoti savo išvadas, kodėl atsisako tirti vienus ar kitus įrodymus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo visapusiškai ištirtos.
Jeigu skundą padavęs asmuo motyvuotai reikalauja iš naujo išnagrinėti tam tikras bylos aplinkybes, prašo į teismo posėdį kviesti liudytojus, kuriems yra žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, ir jie nebuvo apklausti, arba buvo tik paviršutiniškai apklausti teisme, motyvuotai reikalauja skirti ekspertizę ar prašo atlikti kitus veiksmus, teismas privalo prašymą tenkinti ir nurodytas bylos aplinkybes tirti.
Tik teismas sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, todėl teisėjo jokiu būdu nesaisto teismo posėdyje išsakyta prokuroro nuomonė, kad reikia atmesti skundą padavusio asmens prašymą.
Suprantama, kad siekiant neužvilkinti proceso arba neapsunkinti teismo nereikalingų ar neįgyvendinamų prašymų vykdymu, prokuroras gana dažnai nesutinka su apeliantų pareikštais prašymais ir prašo jų netenkinti. Pavyzdžiui, susiduriama su atvejais, kai nuteistasis ar nukentėjusysis prašo iškviesti į posėdį liudytojais asmenis, kurių nei pavardžių, nei gyvenamosios vietos jis negali nurodyti bei nežino asmenų, kurie galėtų nustatyti jų tapatybę (tvirtina, kad įvykio metu buvo pašalinių asmenų, bet kas jie tokie, nežino) arba reikalauja iškviesti į posėdį konkrečius Vyriausybės, Seimo narius, Lietuvos Respublikos Prezidentą, nors prašomi apklausti asmenys nebuvo įvykių, kurių aplinkybės tiriamos, dalyviai.
Pavyzdžiui, vienoje byloje nuteistasis reikalavo pateikti nukentėjusiojo asmens bylą ir jo kario ambulatorinę kortelę, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šio prašymo netenkino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, pasisakė, kad bylą nagrinėjančiam teismui neprivalu išreikalauti visų gynybos prašomų įrodymų. Nagrinėjant bylą svarbu tai, kad teismas užtikrintų visišką šalių lygybę liudytojų apklausos (taip pat kitų įrodymų tyrimo) požiūriu.
Nusikaltimą padariusiam asmeniui turi būti suteikiama tinkama galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kad jis neatsidurtų nepalankioje padėtyje palyginus su kaltinimu. Šioje byloje teismas pripažino, kad gynyba turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises, pateikdama nukentėjusiajam klausimų, ginčydama jo parodymų patikimumą, paduodama su minėtų teisių įgyvendinimu susijusius prašymus.
Jeigu proceso dalyvis turi rimtų motyvų skųsti priimtą sprendimą, per tris mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos jis gali paduoti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Prokurorui perdavus bylos medžiagą su kaltinamuoju aktu į teismą, jokie skundai dėl prokuroro teismo posėdyje išsakytų prašymų, pastabų, pasakytos baigiamosios kalbos turinio aukštesniajam prokurorui nepaduodami.
Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą bylose, sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs, nepaisant asmens socialinės ir šeimyninės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo.