Teigiama, kad slauga yra viena sričių, kurioje darbas yra itin alinantis, menkai apmokamas ir nėra perspektyvus. Tačiau joks darbas gėdos nedaro. Juo labiau lietuviui, pergyvenusiam okupacijas ir laikmečių kaitas. Tad nestebina, jog pasiūlymų darbo užsienyje gausa mirgantys laikraščiai mūsų žmogui atrodo kaip reali galimybė užsidirbti pinigų užjūriuose.
„Darbas slaugos namuose Anglijoje. Vienintelis reikalavimas – gera šnekamoji anglų kalba. Darbas nesunkus, patirtis nebūtina.“, - tokie ir panašūs skelbimai vilioja ne vieną į užsienį padirbėti išsirengusį tautietį.
Lietuvaitė Saulė Anglijoje gyvena beveik trejus metus. Jos kelias šioje šalyje prasidėjo nuo darbo padėjėja slaugos namuose. Baigusi humanitarinės pakraipos studijas vienoje iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, mergina nusprendė vykti padirbėti į Ūkanotojo Albiono šalį. „Myliu žmones, man patinka darbas su žmonėmis. Anglų kalba bendrauju laisvai, tad susirasti darbą slaugos namuose nebuvo sunku. Susitikau su didelės Anglijos slaugos kompanijos atstovais dar Lietuvoje, Vilniuje.
Tarpininkavusi įdarbinimo agentūra sakė, jog darbas slaugos namuose Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi kaip diena ir naktis – Anglijoje esą lengviau, čia daugiau darbo priemonių bei kitoks požiūris į žmogų“, - prisimena Saulė.
Merginos iliuzijos dėl būsimo darbo nesumažėjo atvykus į Jungtinę Karalystę. Atrinktų darbui Anglijoje tautiečių grupę Londono oro uoste pasitiko slaugos kompanijos atstovai. Lietuvaičiai buvo apgyvendinti jaukiame senovinio stiliaus viešbutyje-restorane Oksfordšyre, kelias dienas nemokamai maitinami, supažindinami su slaugos padėjėjo darbo ypatumais. Kiekvienam buvo atidaryta banko sąskaita, sutvarkytas socialinis draudimas ir kiti reikalingi dokumentai.
Tikrieji sunkumai Saulei prasidėjo jau tiesioginiame darbe. Ji pateko į intensyvios slaugos namus, kuriuose padėjėjai turėjo dirbti vieni: netgi sunkius ir vos lovose judančius senus pacientus jie turėdavo prausti, rengti, maitinti, kelti pacientus specialiais keltuvais, angliškai vadinamais „hoist“, vieni.
Pagal Anglijos įstatymus, su keltuvais slaugos namuose dirbti visuomet privalo du žmonės – nelaimės atveju šalia turi būti liudininkas. Tačiau smulki lietuvaitė su siaubu prisimena, kaip kone šimtą kilogramų sveriančią bekoję pacientę ne vieną kartą keltuvu kėlė ir stūmė viena. „Neduok Dieve, jeigu pacientė būtų išsprūdusi iš diržo ir atsidūrusi ant žemės. Jai susižeidus man grėstų kalėjimas“, - neabejoja pašnekovė.
„Slaugos namų vadovė mums visuomet primindavo, jog „ji niekuomet nėra sakiusi, kad dirbama po vieną“. Tikrovėje viskas būdavo priešingai: budėjimų metu iš Afrikos, Filipinų ir kitų kraštų atvykusios medicinos seserys nuolat ragindavo padėjėjus dirbti vis greičiau ir greičiau, taip dar labiau didindamos darbuotojų stresą. Budėjimų metu nuolat trūkdavo personalo. Dauguma personalo – tai atvykėliai iš Rytų Europos šalių, kurie nežino šio darbo subtilybių, įstatymų, savo teisių.
Jais slaugos kompanijos naudojasi kaip pigia darbo jėga. Už itin sunkų darbą naujiesiems emigrantams mokamas kiek didesnis nei minimalus valandinis atlyginimas. Kai nežinai savo teisių, nežinai, kur kreiptis. Keletas kolegų pabandė ieškoti teisybės, tačiau pastangos buvo bevaisės“, - sako Saulė. Darbą slaugos namuose palikusi lietuvė teigia, jog šiandien jos buvę darbdaviai renkasi atvykėlius iš Kinijos ir Filipinų – asmenis, griežtai priklausomus nuo vizų.
Trisdešimtmečio pašnekovo Eriko iš kaimyninės Lenkijos patirtis – panaši. Laisvai angliškai kalbantis vyras į Angliją atvyko prieš ketverius metus iš mažo Šiaurės Lenkijos miestelio tikėdamas, jog slaugos padėjėjo darbas – labai humaniškas ir nesunkus. Eriko mama visuomet sūnui sakydavo, kad už šį gerą darbą jam gyvenime atlygins...gėrio jėgos. Dar būdamas gimtojoje šalyje vaikinas sėkmingai sudalyvavo atrankoje, tad atvykęs į Angliją jau žinojo, kur ir ką dirbs.
„Buvau įdarbintas globos namuose viename Šiaurės Anglijos provincijos miestelyje. Oro uoste mane pasitiko vadovė, kuri pasirodė labai kultūringa, besišypsanti ir dalykiška moteris“, - prisimena Erikas.
Vyriškis dirbo viename slaugos namų skyrių, kurių pacientai – senyvo amžiaus asmenys, turintys psichikos sutrikimų (angl. „Elderly with Mental Impairments“ – aut.). Daugelio jų veiksmai – neprognozuojami, didžioji skyriaus pacientų dalis - agresyvūs. Erikas prisimena, jog ne kartą vadovų prašė specialių kursų darbui su agresyviais psichikos sutrikimų turinčiais senoliais, tačiau jam buvo nuolat atsakoma, kad pakanka bendrųjų kursų, kuriuos Erikas gavo pradėdamas dirbti slaugos padėjėju. Vėliau jis sužinojo, kad vyrą įdarbinusi kompanija elgėsi nelegaliai, nesuteikdama darbuotojams specialių mokymų.
Būdamas paslaugus ir mokantis bendrauti, Erikas greitai užsitarnavo pacientų giminaičių bei personalo pagarbą. Tačiau kartą, po vonios procedūrų rankšluosčiu šluostydamas vieną pacientą, vyras pajuto smūgius į galvą. Jis kuo skubiausiai bandė pasitraukti nuo neprognozuojamo senolio, kuris taikėsi nuplėšti Eriko akinius. Šioje situacijoje vaikinas išsigando, sutriko ir baimindamasis dėl galimų pasekmių savo sveikatai senoliui parodė sugniaužtą kumštį.
„Buvau visiškai sutrikęs ir apsvaigęs nuo paciento smūgių, todėl nežinodamas kaip šioje situacijose elgtis, parodžiau senam žmogui kumštį. Žinau, pasielgiau nederamai“, - priduria pašnekovas. Šį įvykį mačiusi jauna anglė apie tai netrukus pranešė naujai namų vadovei. Sąžiningas vyras savo viršininkei papasakojo situaciją, naiviai tikėdamasis pastarosios gebėjimu žmogiškai ir objektyviai pažvelgti į situaciją. Erikas paaiškino, jog kumštį senoliui parodė intuityviai, tarsi norėdamas jam pasakyti: „nedaryk taip!”.
Ši istorija Erikui baigėsi vietinės policijos nuovadoje, į kurią jo byla pateko po įvykio praėjus mėnesiui. Slaugos darbuotojas policininkų buvo apkaltintas smurtavimu, į jo kriminalinę bylą įrašytas įspėjimas. Nepadėjo jokie argumentai, kad veiksmas įvyko ne iš blogų ketinimų. Tai reiškia, jog Erikas socialinio pobūdžio darbo daugiau dirbti Anglijoje nebegalės.
„Policijos pareigūnai mane prieš pokalbį mandagiai patikino, jog nieko baisaus neįvyko, esą jie nori mane lengva forma apklausti dėl šio įvykio. Todėl advokato paslaugų atsisakiau. Viskas baigėsi pernelyg griežtai. Panašu į susidorojimą, jog esu rytų europietis. Prieš grįždamas į Tėvynę šioje byloje dar noriu rasti teisybę. Tik dėl savęs. Širdis rami, Dievas viską mato - aš tam žmogui nieko blogo nepadariau“, - pokalbį baigė Erikas.
Abu pašnekovai pripažino, jog gyvenimas ir darbas Anglijoje jiems suteikė realybės jausmą. Jauni žmonės mano, jog griebtis bet kokio darbo užsienyje šiais laikais jau nėra verta dėl gerėjančio gyvenimo savuose kraštuose. O nusprendusiems pagyventi užsienyje, Saulė ir Erikas pataria: būkite budrūs ir kaupkite kiek įmanoma daugiau informacijos apie būsimą darbą bei darbdavius.
Turintiems problemų darbe patariama kreiptis į Citizens Advice Bureau (Gyventojų konsultavimo biuras) organizaciją, kuri teikia nemokamas, konfidencialias, nešališkas ir nepriklausomas konsultacijas. www.citizensadvice.org.uk (norėdami sužinoti arčiausiai esančio biuro adresą spauskite nuorodą dešinėje find your local CAB).