Jeigu giliai širdyje jaučiate sąskambį su neseniai gimusiu terminu „metroseksualas“, jeigu jums būtinybė – šiuolaikiškumo ženklai aplinkoje, prioritetas turėtų būti ne šeimyninis valgomasis ir erdvūs vaikų kambariai, o vien patogus miegamasis ir sklandus transporto ryšys su miesto centru. Tada drąsiai ieškokite buto naujame daugiabutyje geresniame miegamajame rajone ar modernių blokuotų gyvenamųjų namų kvartale ir nevarginkite savęs paskolos individualiai statybai skaičiavimais.
Pasižymintys ypatinga drąsa ar poreikiu žingsniuoti koja kojon su mada turėtų ieškoti „loftų“ – konversijai tinkamų nebefunkcionuojančių gamybinių patalpų, kurios visiškai neatitinka standartinio būsto sampratos, bet idealiai atitinka revoliucingų siekų poreikius.
Jeigu vis dėlto geriausiai jaučiatės klasika dvelkiančioje aplinkoje, mokite ranka į madą ir rinkitės butą senesnės statybos name, senamiestyje, kur kambariai erdvūs, sienos storos, palangės plačios, o lubos aukštos.
- Ar yra universalių principų, galinčių padėti suderinti gyvenamosios aplinkos ir interjero charakterį?
Kiekvienas namas, kiekvienas būstas turi savo istoriją ir gyvena savo gyvenimą. Jame bus gera tuomet, jei sutiksite su lygiaverčio partnerio vaidmeniu. Neverta kovoti, geriau bandyti susišnekėti, prisijaukinti, pasiteirauti, ar įsileis vieną ar kitą ambicingą daiktą. O kiekvieno daikto, kurį norite įkomponuoti svetimoje aplinkoje, pirmiausia reikia klausti, ar jis nori ten būti.
Didžiausios mūsų bėdos – nostalgiškas medinis vežimo ratas kur nors įstiklintame penkto aukšto balkone Pašilaičiuose ar putplasčio lipdinių imitacijos kambariuose, kurių aukštis nesiekia 2,5 metro. Jeigu jau sutinkate gyventi standartiniame daugiabutyje, pripažinkite tokį gyvenimo būdą ir ieškokite nebrangių IKEA stiliaus baldų, kuriuos po metų kitų galėsite be graužaties pakeisti.
Įsigykite nebrangias, bet madingo piešinio, įdomios faktūros užuolaidas, dekoruokite interjerą ryškiomis detalėmis. Tam puikiai tiks vieną sezoną madingos spalvos lėkštės, žvakės, staltiesėlės iš prekybos centro.
Suprantama, galima sąmoningai laužyti taisykles, demonstratyviai supriešinti stilius. Dažnai tai kyla iš pasąmonės poreikio nutraukti ryšius su praeitimi, buvusiais santykiais ir noru „pradėti viską nuo pradžių“. Tačiau tokiu atveju, norint išvengti klaidų, prireiks išmanymo ir patirties arba įgimtos intuicijos, kuri ne visiems duota, specialių žinių. Tad greičiausiai teks į pagalbą kviesti interjero dizainerį arba architektą – nelygu jūsų užmojai ir ambicijos.
- Minėjote, kad viena iš blogybių – lietuvių nedrąsa, baimė eksperimentuoti.
Manau, mūsų nedrąsa greičiau yra perdėtas atsargumas, suformuotas istorijos. Galop – ilgo pilkų silikatinių mūrinukų periodo. Didelė problema, kad daugelis lietuvių linkę daryti „kaip visi“. Kaip rašė žurnale, sakė per televiziją. Matė pas kaimynus, pažįstamus, giminaičius. Bijo parodyti tikrą savo „aš“, garsiai pasakyti, kas iš tiesų patinka.
Paklausk, kokią mėgsta spalvą – atsakys nedvejodamas, bet panaudoti ją bijos: gal bus per ryšku. Vietoj jos rinksis baltą, nes prigijęs stereotipas, kad jei balta – klaidos nepadarysi. Balta – gražu, kai kiekviena detalė ypatinga, apgalvota, kai erdvė turi charakterį ir proporcijas. Baltame fone viskas matyti kaip ant delno. O jei nieko gero nėra, tik balta, tai ir bus nieko gero.
Kitas stereotipas – lietuviškai sielai artimo skandinaviško dizaino suvokimas. Įsivaizduojama, kad jeigu viskas balta, pilka, melsva, neobliuotos apšerpėjusios lentos, natūraliai papilkėjusio medžio grindys ir baldai (jeigu dar velėna ant stogo!) – tai jau skandinaviškas stilius. Toks įvaizdis su skandinaviška realybe nedaug bendra teturi.
Taip, natūralios medžiagos, taip, šviesios spalvos, bet šalia jų kaip tik iš Skandinavijos į Europos dizaino salonus atkeliavo madingi netradiciniai, aštrūs atvirų raudonos, žalios, mėlynos, geltonos ir violetinės spalvų floristiniai raštai, kontrastingi stambūs ornamentai, grubi dinamiška grafika.
Per visą pusiasalio akmens pilkumą ir miškų mėlį išsibarstę kaip prisirpusios uogos sodrūs tamsiai raudonai dažyti tradicinių medinių namukų fasadai, iš tolo švytintys sniego baltumo apvadais.
Mitas, kad Šiaurėje tik blyškuma ir pilkuma, kad nėra žėrėjimo ir puošnumo: pasivaikščiokite Stokholme vakare – beveik kiekviename būste pamatysite didžiulį tikro krištolo sietyną iš tūkstančio karoliukų. Tai – ne kičas, tai buities kultūra, buities klasika. Kaip ir gipsatūros lubose bei marmuro apdaila ir ryškiaspalvė tapyba didžiulėse daugiabučių laiptinėse istoriniame miesto centre.
Manau, mes dažnai be reikalo bandome kurti tinkamiausią interjerą, šlietis prie apibrėžtos, mums esą giminingos stilistikos. Daugelis interjero stilistinių krypčių kadaise įvardytos vien tam, kad būtų lengviau apibrėžti subtilius niuansus, o ne pabrėžti ypatingus skirtumus. Pavyzdžiui, dažnai linksniuojamas prancūziškasis Provanso stilius: tokį kaitrios pietų saulės išblukintą jaukaus kaimiško stiliaus interjerą nuo XIX a. aptiksime ir Pietų Italijoje, ir Ispanijos pajūrio miesteliuose, ir Skandinavijoje, gali būti – ir jūsų giminės nuotraukų albume. Ir ten bus dabar jau sugriuvęs dvarelis kur nors Baravainiuose, kalvotoj Aukštaitijoj... Buvome Europoj ir vėl esame. Nereikia nieko nei kopijuoti, nei dirbtinai režisuoti – tik mažiau bijoti klysti, o gyvenimą tvarkytis taip, kad būtų malonu.
- Užuot saugoję viską, kas sena, kraustydamiesi į naują butą, dažniausiai su džiaugsmu visko atsikratome.
Daugelyje Europos šalių šiuolaikinis tipinis interjeras neįsivaizduojamas be eklektikos. Ypač meistriškai tuo žaidžia prancūzai. Tradicinis paryžietiškas būstas jums pasiūlys kokteilį iš interjero objektų, kurių amžius apims mažiausiai 150 metų. Ten greičiausiai rasite ir visiško avangardo, ir praėjusio amžiaus pradžios, ir populiariojo 8-ojo dešimtmečio, ir naujojo stiliaus.
Viskas žaismingai sukomponuota, tarpusavyje nė kiek nesipyksta. Prancūzai revoliuciją išgyveno labai seniai, kartos pamiršusios griovimo aistrą, maisto ir daiktų nepritekliaus skonį. Todėl daiktai į buitį ateina prasmingai ir su tikslu. Seno neišmeta, kai atitarnauja – kurį laiką palaiko palėpėje, kol apsisuka mados ir poreikių spiralės ratas, ir seną daiktą vėl išsitraukia.
Mes seniai išmėtėm tetų ir močiučių kietmedžio masyvo bufetus ir spinteles su rankų darbo raižiniais, vietoj jų prisipirkom chemija trenkiančių laminuotų dėžučių. Dabar vaikštom per sendaikčių parduotuves, bandom atkurti, ką praradom. Šį tą randam, bet bėda ta, kad istorijos tų daiktų svetimos.
Vis dėlto yra būdas juos prijaukinti – skirti šiek tiek dėmesio: pašveisti, padažyti, palakuoti. Yra nemažai žmonių, kurie su malonumu to imasi. Paklausinėkit – papasakos apie didį malonaus darbo džiaugsmą. O jų namai spinduliuoja išskirtine šiluma.
- Ant kokių dar kabliukų pakliūvame, kurdami savo būstą?
Mes nepažįstame natūralių medžiagų, neįvertiname jų pranašumų. Kokybiškas laminatas, kuris lengvai nesibraižo, ne taip greitai dėvisi, kainuoja kiek ir natūralios medienos grindų danga. Nėra net prasmės lyginti – atsistokit basi, ir pėdos jums pasakys tiesą, bet žmonės renkasi laminatą.
Gal įgijome psichologinę priklausomybę nuo technologijų? Argi svarbiausias vertinimo kriterijus yra tai, kad grindys kuo ilgiau atrodytų tarsi naujos? Bet juk namie gyvenam!.. Kita vertus, bijom naujų, neįprastų medžiagų, eksperimentuoti su jomis. Investicija į interjerą – ilgalaikė. Todėl reikėtų suprasti, kad naujiena rinkoje turi šansų dar kelerius metus moraliai nesenti, o šiandien „einamiausia“ prekė sensta jau šią minutę.
Dažnas lietuvis svarbia dorybe laiko taupumą. Taip iš nežinojimo pakliūvame ant pigių trumpalaikio naudojimo baldų kabliuko. Jie gali būti ir stilingi, ir madingi, bet po trejų metų ima byrėti, kaip numatyta jų gamybos planuose, – tai liudijo ir jų kaina. Žinoma, piktinamės, bet juk visiems aišku, kad geras daiktas turi kainuoti...
Kita problema, kad geresnių užsieninių baldų kainos, palyginti su lietuvių pajamomis, tikrai per didelės, o mūsų salonuose neretai dar iškeltos. Tad verta gerai pamąstyti, ar pirkti madingo dizaino baldą, jeigu po kelerių metų, kai sužavėjusi oranžinė sofa bus beviltiškai moraliai pasenusi, negalėsime sau leisti jos pakeisti kita.
O sutaupyti galėtume mažiau dėdami į vėlgi dažnai įsikalbėtus remonto kokybės standartus. Pavyzdžiui, privalų metalinį kampelį kiekvienam angokraščiui ir stiklo lygumo sienas bei lubas.
Gal toks prakaito liejimas dar pasiteisina naujoje statyboje, bet senamiestyje – tai garantuotas būdas sunaikinti autentišką dvasią. Vienas kokybiško tinko sluoksnis, jokio glaisto, jokio šlifavimo su prožektorium ir gulsčiuku rankoje, vienas sluoksnis bazinio dažo ir šiek tiek dažų skaidriam dekoratyviniam viršutiniam sluoksniui – turėsite praeities dvasia alsuojančią erdvę, unikalaus charakterio – jokio prakaito ir kišenė liks pilnesnė.
- Dažnai žmonės viską iki paskutinės detalės patiki interjero dizaineriui, todėl jų namai praranda individualumą. Viskas lyg ir tobula, koja į koją su mada, bet kažkur jau matyta, negyva.
Tikrai yra tokia bėda. Užsakovas mano: jeigu jau moku pinigus, tegu specialistas padaro viską kaip reikiant. Iki smulkmenų. Kai interjeras pernelyg tobulas, jis labai įpareigoja – kaip pro didinamąjį stiklą matyti net smulkiausios klaidos. Tai verčia šeimininką arba labai daug išmanyti, arba mokytis naujų dalykų – ne kiekvienam pavyksta, ne kiekvienas tam ir laiko gali skirti.
Neturėtų būti diktato. Būtina kalbėtis, ir išgirstos turi būti abi pusės. Ir interjero salonų, kurie dažnai veža tik tai, kas madinga šiandien, spaudimui nereikia beatodairiškai pasiduoti: jeigu jau pienas su šokoladu, tai nieko kito ir neieškok. Bet po trejų metų tai irgi bus pasenę...
Tad gali nutikti taip, kad vietoj jaukių namų pasijusite tarsi viešbutyje. Gal jis ir labai geras – vis dėl to viešbutis.
Reikia domėtis, žurnalus, interjero knygas ne tik vartyti, paveikslėlius žiūrinėti, bet ir paskaityti, kad žinotumėte, į ką kreipti dėmesį. Drabužių mada mus jau išmokė domėtis – paradoksas, bet apie kojines, madingą sijoną išmanome daug daugiau negu apie savo būstą, viso mūsų gyvenimo drabužį.
Interjero dizainerį reikia samdyti tam, kad padarytų 2/3 darbo. Geriau neeksperimentuoti, kai būstą reikia suplanuoti, suskirstyti į funkcines zonas: juk yra ergonomika, technologijos ir panašūs specifiniai dalykai. Bet derinant visumą vertėtų labiau savimi kliautis ir nesikratyti atsakomybės už galutinį rezultatą.
Paskutinis trečdalis – baigiamoji stadija. Bėda ta, kad dažnai kaip tik tuo metu šeimininkui išsenka ne tik energijos ir kantrybės atsargos, bet ir pinigai. Pabaigai reikia entuziazmo ir laiko. Manyčiau, idealu, jei ji truktų bent porą metų.
Per šį laiką neskubėdami atrastumėte tinkamiausias detales iš kelionių parsivežtumėte originalių daiktų, kurtumėt, fantazuotumėt. Susigyventumėt su nauju būstu, susiformuotų nauji įpročiai, išryškėtų poreikiai. Puiku, jeigu susiklosto tokie santykiai su dizaineriu (arba toliaregiškai numatomi sutartyje), kad šeimininkas vis dar gali konsultuotis, pasitikrinti, ar jo pasirinkimas geras.
- O jei neturime daug pinigų, bet vis tiek norime gyventi stilingai, atsinaujinti?
Pirmiausia nesilaikykime įsikibę stereotipų, nes daugiausia reiškia kontekstas. Kitaip tariant, kas netinka vienur, gali kuo puikiausiai atrodyti kitur. Žaiskime aksesuarais, dekoro detalėmis. Seną suknelę atnaujins originalus dirželis, šalikėlis, segė. Namus pakeis nauja lovatiesė, kilimas, indai, užuolaidos, šviestuvai. Nudažykime ketaus radiatorius įdomia spalva, jeigu dar nepakeitėte barškančiais skardiniais.
Pakeiskite aksesuarų spalvų gamą. Jeigu norite drąsaus spalvinio eksperimento, nebijokite vadinamųjų purvinų spalvų – visi gilūs tonai tokie. Ryškūs tonai gražūs tik paletėje, natūralioje aplinkoje jie gali varginti. Tamsios spalvos suteiks jaukumo, praplės erdvę, ypač jei jomis išdažysite ir lubas.
Jeigu kreivų panelinių lubų viena pusė už kitą žemesnė 5 centimetrais, neskubėkite jų tinkuoti ar lyginti gipso kartonu – taip dar prarasite menko aukščio. Geriau padažykite sodria spalva, kuri jas pakels, ir defektai nebekris į akis. Labiausiai reikia fantazijos. Nebijokite darbus atlikti savo rankomis – tai teikia džiaugsmo ir galimybę taisyti nepasiteisinusius sprendimus niekam nemokant už perdarymą.
Labai bijom pasirodyti keisti, netvarkingi, matyt, tebesam alergiški sovietinio skurdo ir šiukšlyno apraiškoms. Gal todėl nepagalvoję puolame lyginti, glaistyti, šlifuoti, paskui lygiai lygutėliai uždažyti.
Senus medinius langus ir kietmedžio lentų grindis su natūraliais plyšiais keičiame nekvėpuojančiu plastiku, per kurį net lietaus kieme negirdi. „Ten“, kur mes grįžome, niekada taip nedarė. Ten taip išsaugomas kultūros tęstinumas, taip reiškiasi istorija ir buities kultūra...
Tą patį galima pasakyti ir apie trūkumus, defektus interjere. Dažniausiai juos skubama visokiomis priemonėmis slėpti. O aš siūlau išryškinti ir išnaudoti. Pavyzdžiui, visą buto planą komplikuojančią griozdišką koloną galima paslėpti baldu ar maskuoti pertvara. Bet ji gali tapti ir interjero akcentu, šarminga detale, aplink kurią suksis visas buto scenarijus.
Įžvelkime, kas kiekviename būste yra išskirtinio, ir tai pabrėžkime. Tada jis bus savitas ir nepakartojamas. Tik jūsų.
