Jeigu pavydas kartojasi dažnai arba niekada nesibaigia, pačios nekalčiausios pasekmės būna neurozė ir nevisavertiškumo kompleksas.

Pradžia - smėlio dėžėje

Pavydas atsiranda tuo nerūpestingu gyvenimo tarpsniu, kai vaikui labiausiai rūpi žaislai. Tačiau sulig kiekviena diena trokštamų daiktų sąrašas ilgėja: drabužiai, mobilieji telefonai, kompiuteriai. Dar vėliau pradedama vertinti tėvų socialinė padėtis, jų laimingas sugyvenimas, bendraamžių išvaizda, draugų "kiekis ir kokybė"...

Kartais dėl vaikiško pavyduliavimo kaltas paties vaiko temperamentas ir jo charakterio ypatumai, bet dažniausiai tėvai patys ugdo pavyduolį dar smėlio dėžėje. Kai mažylis nori pažaisti svetimu žaisliuku, jo teisėtas savininkas, žinoma, protestuoja, o suaugusieji jį palaiko.

Dažniausiai tėvai nukerta: "Neimk, tai ne tavo!" Ir jau visai blogai, kai atkaklių vaiko reikalavimų išerzinta mama paaiškina: "Žaislas puikus, bet tu, mielasis, jo kol kas nenusipelnei." Neigiamos emocijos sustiprinamos dar labiau. Po panašių auklėjamųjų pokalbių vaikas padaro logišką išvadą: "Esu nepakankamai geras, man ne viskas tvarkoj."

Labai skausmingai vaikai reaguoja ir į lyginimą su bendraamžiais: "Štai, žiūrėk, kokia paklusni mergaitė, o tu...", "Rokas daug protingesnis už tave" ir pan. Šios nekaltos frazės greitai išmoko gyventi žvalgantis į kitus, įsitraukti į improvizuotą lenktyniavimą. Ir dažniausiai vienpusį, juk aplinkiniai nė nenutuokia, kokios audros siaučia mažojo pavyduolio sieloje. Be to, tėvai net nepagalvoja, kad taip sakydami verčia vaiką jautis ne itin mylimą.

Mažojo pavyduolio portretas

Psichologiniu požiūriu pavydus vaikas - tai emociškai nepatenkintas, pernelyg menkai save vertinantis arba, priešingai, - pervertinantis žmogutis. Dažniausiai ir viena, ir kita atsiranda dėl tėvų dėmesio stokos. Jeigu vaikas jaučiasi mylimas, šeima gyvena santarvėje, jis niekada ir niekam nepavyduliaus jokių menkniekių. Paprasčiausiai sutelks dėmesį į kur kas prieinamesnį objektą, nes ir be daikto, pamatyto pas draugą, puikiai galima apsieiti.

Jeigu su pavydu susidoroti nepavyksta, vadinasi, priežastis - ne koks nors konkretus daiktas, o tai, jog vaikui apskritai kažkas negerai.

Mažametis nesugeba analizuoti, ko jam labiausiai trūksta, ir, pavyzdžiui, paprašyti tėvų, kad jį labiau mylėtų. Trokšdama žaislo vaiko sąmonė, viena vertus, tiesiog gelbėjasi nuo skausmingo meilės stygiaus jausmo, kita vertus, susiformuoja nuostata: turėdamas šį žaislą jausčiausi daug laimingesnis.

"Taip tau ir reikia..."

Pavydo jausmas reiškiamas įvairiai. Vienas vaikas kenčia tyliai, kitas kelia audringą isteriją. Jeigu labai nori susilyginti su "laiminguoju", trokštamą žaislą gali sugadinti arba paslėpti nuo savininko. Išradingesnis pavydo reiškimo būdas - nebendrauti su tuo, kuriam pavydi, užgauti jį savo nedėmesingumu (tai galima daryti vienam arba įkalbėti prisidėti ir draugus).

Taip elgdamasis vaikas kurį laiką pasiekia trokštamą tikslą. Jis suformuoja savo galios iliuziją, bet ne ilgam. Vėliau graužiančiam pavydo kirminui prireikia naujo peno. Ir galiausiai pavydas užvaldo visas mažojo šeimininko mintis. Taip atsiranda nelabai simpatingi vaikų tipai: "neteisingai nuskriaustas" - tas, kurio deramai neįvertino; "griežtas vertintojas" - su malonumu kitiems "prikabinantis" negatyvias charakteristikas; "teisuolis" - sprendžiantis, ar teisingai, ar neteisingai kažką aplankė bėda.

Ne tik kaprizai

Klaidinga manyti, kad pavydas dings savaime, jeigu mažylį aprūpinsime viskuo, ko tik jis nori. Tai panašu į "atsipirkimą", kai tėvai, dosnumu kompensuodami meilės stygių, nenori rimtai spręsti iškilusių vaikiškų problemų.

Net mažam vaikui reikėtų leisti savo nuožiūra disponuoti bent kokia nuosavybe. Vargu ar kuri mama apsidžiaugs sužinojusi, kad mažylis brangų žaislą iškeitė į kur kas prastesnį. Tačiau demonstruoti savo nepasitenkinimo nereikėtų - juk "atšaukiant sandėrį" mažamečiui leidžiama suprasti, kad žaislai jam vienam nepriklauso, kad vaikas neturi nieko, kas yra tik jo.

Jeigu atžalai labai reikia ko nors materialaus ir tėvai mato, jog tai ne tuščias kaprizas, kodėl gi to daikto nenupirkus? Tiesa, galima ir ramiai paaiškinti pateikiant svarių argumentų, kad šis pirkinys visai nereikalingas, tačiau jokiu būdu nežeminant.

O štai nematerialių dalykų - kieno nors laimėjimų, išvaizdos - pavydas dažnai tampa rimtu stimulu tobulėti. Be to, tokie jausmai yra puikus pretekstas įveikti išlindusią problemą arba bent jau sužinoti, į ką reikia atkreipti dėmesį.

Derėtų pasistengti išmokyti vaiką ne tik pasiekti savo, bet ir sugebėti be ko nors išsiversti. Sprendimų gausu, o kuris jų taps gelbėjimosi ratu atžalai, tegul nutaria tėvai. Aišku viena: nereikia apsimesti, kad problemos nėra, ir guosti vaiką fraze: "O pavydėti nėra ko."