Senovės egiptiečiai naudojo lininį audeklą, kuriuo siekė apsisaugoti nuo vabzdžių ir tropinių ligų plitimo. Kinai naudojo aplink penį vyniojamą aliejumi suteptą šilko popierių, o japonų vyrai naudojo odos ir vėžlio šarvo penio apvalkalus.
Senoviniai europietiški prezervatyvai
Senovės romėnai naudojo tamponą primenančią priemonę, išmirkytą žolelėse arba prezervatyvus, pagamintus iš ožkos pūslės. Ir yra netgi ankstesnių prezervatyvų naudojimo Europoje įrodymų, rastų olų piešiniuose Combarelles (Prancūzija).
Seniausios rašytinės informacijos apie prezervatyvus Europoje autorius yra Gabrielle Fallopius, gyvenęs XVI amžiuje. Tuo metu Europoje buvo plačiai pasklidusi sifilio infekcija, todėl buvo sukurtas lininis penio apvalkalas, turėjęs apsaugoti vyrus nuo sifilio.
Vėliau tame pačiame amžiuje prezervatyvas buvo patobulintas – tie patys lininiai prezervatyvai prieš naudojimą buvo išmirkomi druskos tirpale ir žolelių nuovire, kurie turėjo veikti kaip spermicidai.
Buvo manoma, kad taip pagerinama apsauga nuo infekcijų, o taip pat padidinamas prezervatyvo, kaip kontraceptinės priemonės, efektyvumas.
Prezervatyvų tobulėjimas XVII ir XVIII a.
Istorikai negali vienareikšmiškai pasakyti, kokiu būdu prezervatyvai gavo savo anglišką vardą „condom“. Kai kurie tvirtina, kad kataras Condomas D.Britanijos karaliui Karoliui II gamino prezervatyvus iš gyvūnų audinių, kad taip apsaugotų jį nuo nesantuokinių vaikų ir ligų, kuriomis jis galėjo užsikrėsti nuo prostitučių. Kiti tvirtina, kad pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „condon“ (talpykla).
Kiti istorikai mano, kad žodis „condom“ yra iškraipyta Anglijos kariuomenės daktaro, vadinto pulkininku Quondamu, pavardė. Šiam medikui priskiriamas prezervatyvo, gaminamo iš gyvūnų aklosios žarnos, išradimas (apie 1645 m.).
Nesvarbu, iš kur bebūtų kilęs šis pavadinimas, aišku tai, kad prezervatyvai Europoje XVII a. viduryje buvo labai populiarūs. Įvairūs to laikmečio rašytojai užsimena apie prezervatyvų naudojimą. Pavyzdžiui, Škotijos teisininkas ir rašytojas Jamesas Boswellas vartojo lininį prezervatyvą, kuriuo saugojosi nuo infekcijų.
O žinomiausias Europos meilužis Kazanova naudojo tai, ką jis pats vadino „Redingote Anglaise“ (anglišku jodinėjimo apsiaustu). Taip Kazanova saugojosi nuo ligų ir nepageidaujamų nėštumų.
Maždaug tais laikais pradėjo plisti prezervatyvai, gaminami iš gyvūnų žarnų. Jie buvo patikimesni už lininius, bet dėl savo brangumo neretai buvo vartojami daug kartų, todėl didėjo tikimybė, kad vienos lytinės partnerės infekcija bus perduota kitai.
Populiarėjant šiems prezervatyvams netgi atsirado specializuotų prezervatyvų parduotuvių. Londone dvi ponios – ponia Phillips ir ponia Perkins – konkuravo tarpusavyje ir vaistininkams bei pasiturintiems prezervatyvų naudotojams pardavinėjo prezervatyvus iš šlapimo pūslių, penio įdėklus bei kitas kontraceptines priemones.
Kitai poniai priklausė panaudotų prezervatyvų verslas: ji ne tokiems turtingiems klientams pardavinėjo išplautus prezervatyvus.
Guminiai prezervatyvai
Prezervatyvų iš žarnų populiarumas pradėjo mažėti XIX a. penktojo dešimtmečio viduryje, netrukus po to, kai Goodyearas ir Hancockas sukūrė vulkanizacijos procesą. Prieš vulkanizavimą natūralus kaučiukas buvo neelastingas ir neatsparus temperatūros poveikiui. Bet šis naujasis atradimas reiškė, kad galima pigiai ir greitai gaminti kur kas patogesnius prezervatyvus.
Ankstyvieji guminiai prezervatyvai buvo elastingesni už žarninius, todėl jie galėjo būti tampomi ir ne taip lengvai plyšo. Bet jie buvo gana stori ir buvo su siūle vienoje pusėje, todėl buvo toli nuo tobulybės.
Latekso prezervatyvai
1919 metais Frederickas Killianas pradėjo naudoti rankinį mirkymo procesą naudojant natūralų guminį lateksą. Tokiu būdu pagaminti latekso prezervatyvai buvo gerokai pranašesni už guminius pirmtakus. Jie buvo plonesni, elastingesni, ne taip greitai senėjo ir buvo bekvapiai. Per 10 metų JAV gamintojai pradėjo gaminti daugiau nei po 1,5 mln. latekso prezervatyvų per dieną.
Latekso prezervatyvų gamyba beveik nesikeitė iki ketvirtojo dešimtmečio. Prezervatyvų gamyklose į skystą lateksą keletą kartų buvo įmerkiamos stiklinės formos, prieš kiekvieną įmerkimą formą pasukant, kad lateksas ją vienodai padengtų iš visų pusių.
Po to prezervatyvai būdavo numaunami nuo formų, džiovinami ir apibarstomi milteliais. Vėliau su jais buvo atliekami bandymai, norint įsitikinti, jog jie yra patikimi.
Prezervatyvų populiarumas
Vokietijos nacių vyriausybė savo piliečiams draudė prezervatyvų ar kitų gimstamumo kontrolės priemonių naudojimą. Buvo siekiama, kad tauta išaugintų kuo daugiau karių ir sukurtų vienos rasės, vadinamo arijais, pasaulį. Bet nacių kariuomenės vadovybė leido kariams fronto linijoje naudoti prezervatyvus, kad nepradėtų plisti tokios ligos, kaip sifilis ir gonorėja.
Antrojo Pasaulinio karo metu kariuomenės vadai pradėjo realiau vertinti prezervatyvus. Susirūpinę, kad vyrai ligas parsiveš namo ir užkrės savo žmonas, jie agresyviai skatino prezervatyvų naudojimą. Vyriausybė kūrė mokomuosius filmus, kuriais kariai buvo mokomi „neužmiršti prieš įkišant užsimauti“.
1942 m. prezervatyvai buvo išdalinti visiems kariams, išsilaipinusiems Dunkirke. Prezervatyvai buvo naudojami ginklų vamzdžiams apsaugoti nuo sūraus vandens poveikio, nes kariai į krantą turėjo bristi.
Vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, buvo išrasti geriamieji kontraceptikai, todėl gerokai sumažėjo prezervatyvų populiarumas. Bet devintajame dešimtmetyje pradėjus sparčiai plisti ŽIV/AIDS epidemijai viskas vėl pasikeitė.
Dabar pripažįstama, kad prezervatyvai yra vienintelė efektyvi priemonė, apsauganti nuo lytiškai plintančių ligų.
