Sakau, mamos gyvena tam, kad mes valgytumėme. Ir dar valgytumėme. Ir taip nuo ryto iki vakaro su trumpomis pertraukėlėmis arbatai (tačiau šalia arbatinuko jau žiū ir torto gabalas įsiūlomas)...
Tokiu ritmu kemšamos tos, kurios mamų namuose vieši rečiau nei grožio salonuose. Žinau iš patirties, - sykį per mėnesį aplankyta mama bus paruošus prašmatnius pietus su visomis privalomomis desertinėmis kavutėmis.
O kartą per pusmetį aplankoma Mielojo mama išvis pasišauna vienu ypu pademonstruoti visus savo kulinarinius šedevrus, todėl tuoj į skranduką nusėda kimštos žąsys, įdarytos bulvės, žuvies, rūkytų mėsos gaminių skyrių įvairovė, atrandami sūriai su pelėsiais - prie vyno, ir "saldus" stalas - prie kavos.
Vikriai išpakuojama dar gi ir šokoladinių saldainių dėžė. Įdarai skirtingi, todėl mandagiai priimi paragavimui po vieną kiekvienos rūšies, mintyse sau jau derindama siuvėjų anekdotą "Kur darysime taliją?".
Kompleksiniai šventiniai pietūs - skanu ir teoriškai gerai. Sakykime, reikia džiaugtis, kad prieš akis regi visą garuojančių servizų kolekciją, tad, atseit, lyginant su statistiniu lietuviu, turi ką valgyti (dėkok už duoną kasdieninę arba nevaryk Dievo į medį). Ir vis tik - kasmet prieš Kalėdas vis stipriau užčiuopiu savy kažkokį mamų kompleksinių pietų kompleksą, kylantį iš suvokimo, jog vienais (bet daugiau nei išsamiais) pietumis niekas nesibaigs.
Kaip rodo praktika, savas mamas dar galime kiek pristabdyti kategorišku "Ne. Man tikrai nebedėk. Aš nevalgysiu. Gana." Bet štai prieš Jo mamą ir jos sotų lėkštelių-dubenėlių šou maloningai lenkiesi ir kartu su šešių rūšių patiekalais praryji savąjį "Ačiū. Ne". Kas darosi? Kodėl mes - tos, kurios nevalgo svogūnų/saldumynų arba tiesiog NEVALGO (po 18 val.), galimų būsimų, buvusių ar esamų anytų namuose spjauname į savo egomitybą ir pasiduodame draugo mamos provokacijai? Ar ji (mama) statoma į vieną eilę su griežta darželio auklėtoja, pionierių stovyklos vyr.vadove, mokyklos direktore, viršininke iš darbovietės? Kodėl besąlygiškai paklustame Jo mamos įgeidžiams? Kodėl visa kam pritariamai linkčiojame? Saldžiai šypsomės? Kodėl spindime dirbtina palaima, priimdamos dovanų nepatinkančią palaidinę? Kodėl pasisiūlome suplauti indus (žinant, kokia stirta jų pūpso namų kriauklėje)? Na, nieko čia ypatingo - būti supermandagia ir paslaugia, bet... kitas KODĖl: kodėl tuomet taip nesielgiame savų mamų namuose?
"Future" anyta sugriauna mūsų iliuziją per naujametinį pokylį įsismaukti į priglundančią suknelę - mes jai šypsomės. Mums nepatinka brokoliai - šypsomės. Mums neįdomus jos stomatologo nuveiktas darbelis - nauja emale aptraukti dantys, bet - oi oi kaip puiku - žavimės ir šypsomės. Aplašiname staltiesę - širdingai atsiprašinėjame. Kalėdinė dovana - flanelinė pižama - nežinia, kam ją bus įmanoma perdovanoti - šypsomės. Mamytė pabara sūnelį - jo jo - mes irgi pritarkime linkčiojimu. Fuck, mes jau tris valandas nerūkusios (neduokdie pamatytų!) - šypsomės.
Ir? Ar ji pasakys, kad sūnelio Puikioji išties puiki? Pusantro procento tikimybės. Jo mergina negali būti puiki. Greičiau ilganagė tinginė, išnaudotoja, paika karjeristė, gudri suvedžiotoja, nesveikai išblyškusi...
Mamos pavydi savo sūnų. O mes dėl jų plėšomės ir su mamom kovojame savomis malonybėmis, plačiojo ekrano šypsenomis, besaikiais komplimentais. Savotiškas desertas atgal. Medaus pyragas su grietinėle ir karamele. Vanilinis lyžtelėjimas per mamos skruostą. Cukrinės avytės "mėkėkė"...
Kiekvienas vizitas į Jo mamos namus - išverstos odos kailinukų šou. Negalime prisitaikyti, bet galime apsimesti. Kaskart po apsilankymo pas draugo mamą - ji išties miela, aš irgi (abi apsimetame?) - galvoju apie savo mamą. Jos pyragai nemažiau skanesni, bet įvertinimo pagyros iš mano pusės - skurdesnės. Turbūt todėl, kad... Savuose namuose mes esame MES, o štai pas jas (artimai-svetimas mamas) mes tampame JOMIS. Todėl viskuo džiaugiamės, viską valgome, už viską dėkojame, visokeriopai padlaižaujame...
Kalėdinė virtuvė visose šalyse kvepia vienareikšmiškai - persivalgymu. Sporto salių instruktoriai tuoj po masinio, t.y. šventinio klienčių papilnėjimo gali apsiverkti, išvydę kaip velniop nuėjo jų pastangos atversti mumei į liekną Naujųjų vakaro princesę. Kalorijų skaičiavimas beprasmis, nes tie šimtų tūkstančių nuliai gali privesti iki bulimijos.
Maisto derinimas per Kalėdas irgi neįmanomas. Nebent derintum pagal spalvas. O ką? Porąsyk pastebėjau, kaip netyčia prisiderinau cigarečių pakelius - prie rožinio megztinio - "pinkinis" "Sobranie", prie "šokoladinio" sijono - rudas "Barclay". Tokia pat gali būti kalėdinė dėlionė: prie bordo šalio "gadžio" burokėlių mišrainė, prie šviesių kelnių - biskvitinis pyragas, prie baltos kavos - kapučino spalvos megztinukas, apskrudęs kalakutas ir auksinis brendis - prie žiedo su gintaru. "Deep red" nagų lakas - su spanguolių kisieliumi irgi raudonu vynu, "ryži" plaukai - su silke morkose ir kopūstų pyragėliais... Kaip jums dizainerių šou?
Dabar, tiesą sakant, tįsta seilė, nes pusryčiai, atlikti per pietus, jau suvirškinti. Kol Katedros varpinė nesukūkavo šešių visai gerai būtų aplankyti mamos stalą. "Chaliavai" ir skaniai pabūti.
Dar gi nieko nereikėtų gamintis pačiai. Bet aišku kaip dieną, kad verčiau užšoksiu į mikrobanginę kavinukę ir susimesiu greito (t.y. greitai pašildomo) maisto nei per visą miestą vilksiuosi į šiltus ir kvapnius mamos namus. Juose šildysiuos per Kalėdas. Ir dūsausiu dėl spartaus plėtimosi į šonus), puškuosiu ir valgysiu, valgysiu ir valgysiu, nes tokia mūsuose šeimos švenčių tradicija.
Paskui su šypsena veide valgysiu pas draugo mamą. Šventinė tortų dieta? Jo jo, ir dar mišrainių mūšis, karštas pašaras a la "Trigubas X" - X žuvis, X paukštiena, X mėsa ir kitoks organizmo išbandymas maistu su vėlesniu graudžiu savęs apgailėjimu.
Ką darysi, kartą metuose turime būti kitokios - storesnės, nuolankesnės, valgančios ir aimanuojančios dukros/likimo sesės. Sakau, gal jau laikas pradėti saviįtaigos kursą - aš rami rami, aš valgau ir lieknėju... Jo jo... Kąsnis po kąsnio ir skrandį pratąso...
Stiprybės jums, mielosios. Kalėdų Senis su jumis.