Apie ligonius ir donorus kalbamės su Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centro dializių ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja nefrologe Rasa Dobrovolskiene ir Urologijos centro gydytoju chirurgu urologu transplantologu Arūnu Želviu.
Požymiai išduoda ligą
Dažnai inkstų ligos panašios į ledkalnį. Matosi tik viršūnė. O kas po vandeniu?
R.Dobrovolskienė: Neretai inkstų ligos būna "tylios". Tik kai kurios iš jų - akmenligė, uždegimai pasireiškia vienokiais ar kitokiais požymiais: skausmu, karščiavimu, sutrikusiu šlapinimusi. Todėl dažnai ligonis gali nežinoti, kad serga. Ypač, kai yra įgimta inkstų policistozė. Ji gali pasireikšti apie trisdešimtuosius- keturiasdešimtuosius gyvenimo metus. Iki to laiko žmogus gali net nenujausti, jog turi įgimtą ligą. Atsiranda skausmas, cistos didėja, nelieka specifinio inkstų audinio ir jis sunyksta.
A.Želvys: Didžiai daugumai sergančiųjų policistoze daug metų neskauda. Nes tai lėtas procesas, inkstas žūsta pamažu. Kartais žmogus sako: "Iš kur ta liga? Nei gėriau, nei ką?" O ji įgimta. Jeigu policistozė pasireiškė keturiasdešimtmečiui, tai dėl jos numirti gali po keturiasdešimt metų. Vadinasi, aštuoniasdešimt gyvens. Taip ir būdavo anksčiau, kai medicina dar tik vystėsi. Dabar liga yra diagnozuojama anksti. Nebent žmogus į polikliniką neina.
R.Dobrovolskienė: Jeigu inkstai nesveiki, tai kenčia kiti organai. Pagrindinė inkstų funkcija - valomoji. Jie šalina skysčius iš organizmo, toksines medžiagas, kurios susidaro vykstant medžiagų apykaitai. Štai kodėl tokie ligoniai jaučia "apsinuodijimo" požymius: bendrą silpnumą, apetito stoką, o vėlesnėmis stadijomis ir pykinimą, vėmimą. Inkstai nepajėgia pašalinti visų skysčių, todėl palengva atsiranda paburkimų, o vėliau ir patinimų. Inkstai gamina hormoną, kuris skatina hemoglobino gamybą, taip pat hormoną, kuris paverčia vitaminą D aktyvia forma. O šis vitaminas reguliuoja kaulų kietumą, todėl kaulai pradeda retėti, gali lūžti nuo nedidelės traumos.
A.Želvys: Kai inkstai nesveiki, yra didesnio ar mažesnio laipsnio anemija (žemas hemoglobino kiekis kraujyje), todėl tokiam žmogui trūksta deguonies. Na, gal iš pradžių šiek tiek linksma - lyg būtum apsvaigęs. Galima palyginti savijautą su alpinisto, kuris kopia į aukštikalnes. Ilgainiui inkstas sunyksta. Lieka slyvos dydžio organas, kuris nebeatlieka jam būdingų funkcijų. Toks organas paprastai nešalinamas.
R.Dobrovolskienė: Inkstų pažeidimą gali sukelti kitos lėtinės ligos, atrodytų, nieko bendra neturinčios su inkstais. Sergantiesiems diabetu pakitimai inkstuose atsiranda maždaug po penkiolikos-dvidešimties metų. Padidėjęs cukraus kiekis pažeidžia kraujagysles. Kadangi inkstų kraujotaka yra labai aktyvi (kasdien inkstai perfiltruoja net 200 litrų kraujo!), jai sutrikus, pažeidžiami ir patys inkstai. Ypač padaugėjo ligonių, kurie daug metų sirgo arterine hipertenzija, prisitaikė prie padidėjusio arterinio kraujospūdžio, nereguliariai gydėsi, o neretai ir visai nesigydė.
Tokie ligoniai dažnai būna šokiruoti, kai jiems pasakome, kad jų inkstų funkcija sutrikusi ir, deja, niekada nebeatsinaujins. Paprastai jie giriasi, kad vaikšto turėdami 180/100 ar net 200/110 mmHg arterinį spaudimą ir jiems neskauda galvos, o tuo labiau - inkstų. Inkstų veiklą sutrikdo ir medikamentų nuolatinis ar didelėmis dozėmis vartojimas. Ypač skausmą malšinantys preparatai. Žmonės, daug metų sergantys įvairiomis sąnarių ligomis, skausmą malšina analginu ar nesteroidiniais preparatais nuo uždegimo, kurie gali sukelti nebesustabdomų pakitimų inkstuose. Ypač liūdna girdėti, kai sergantis arterine hipertenzija žmogus galvos skausmus malšina analginu, bet nevartoja medikamentų nuo hipertenzijos, kurie pašalina galvos skausmo priežastį - padidėjusį kraujospūdį ir tokiu būdu apsaugo nuo kenksmingo poveikio inkstus, širdį.
Žmonės, kuriems reikia Jie laukia inksto, kurį turi padovanoti kitas žmogus. Mūsų šalyje laukiančiųjų inkstų transplantacijos amžiaus vidurkis - 45 metai. Tris kartus per savaitę jie atvyksta į ligoninės hemodializės skyrių, kur atliekama hemodializės procedūra (kraujo valymas). Lietuvoje šiuo metu veikia penkiasdešimt tokių skyrių.
R.Dobrovolskienė: Šiuo metu apie 40 proc. laukiančiųjų transplantacijos serga inkstų uždegimu, 30 proc. - cukriniu diabetu ir jų daugėja. 8 proc. pacientų turi įgimtų anomalijų, dar 10 proc. - genetinių susirgimų, kiti - vaikai, kurie gimė, turėdami šlapimo sistemos anomalijų.
A.Želvys: Ligoniai turi išgyventi, iki atsiras donoras. Tai nėra labai paprasta, nes jie visi tarsi "pririšti" prie gydymo įstaigos. Tris kartus per savaitę vyksta į skyrių ir keturias valandas guli, kol atliekama sudėtinga kraujo valymo procedūra. Taip savaitė po savaitės, o neretai metai po metų, kol sulaukia inksto. Laukimo vidurkis - treji metai. Tačiau yra ligonių, kurie laukia dešimt metų. Jie tikisi, kad atsiras ir jiems tinkamas inkstas. Panašiai, kaip žmonės, kurie kiekvieną sekmadienį viliasi išlošti loterijoje. Toks gyvenimas - su telefonu, kai tau kiekvieną minutę gali paskambinti ir pasakyti: "Prašome atvykti į ligoninę, transplantuosime jums inkstą." Įsivaizduokite, kaip nelengva taip gyventi. Svarbiausia, niekas nežino, ar iš viso ta operacija bus, ar išgyvens ligonis po jos, ar inkstas prigis.
R.Dobrovolskienė: Ir ne viskas taip paprasta. Sužinome, kad atsirado inkstas, tinkantis ligoniui. Iškviečiame jį naktį, darome papildomus tyrimus. Ir staiga randame kažką, dėl ko tuo metu negalima transplantuoti. Sunku pasakyti, kad, deja, dar ne šįkart. Dažnai ligonis apsiverkia, gali priekaištauti, kad kitam atiduoti norime inkstą. Visokių reakcijų būna. Yra ligonių, kurie kviesti keturis penkis kartus. Ir kiekvieną kartą atvažiavę tikėjosi, bet dėl įvairių priežasčių teko atidėti transplantaciją.
Kaip gyvena su svetimu inkstu po transplantacijos?
R.Dobrovolskienė: Po transplantacijos žmogus visą gyvenimą turi vartoti vaistus. Kasdien. Kitaip persodintas inkstas žus. Būna, kai jaunos merginos nevartoja vaistų, nes bijo iškilusio spuogo ar kad sustorės. Po kelių mėnesių atvažiuoja su neveikiančiu inkstu. Tokios pasekmės. Nes be vaistų tas transplantantas bus sunaikintas paties žmogaus organizmo. Taip gamtos esame sukurti, kad svetimą organą, kaip ir virusą ar bakteriją, mūsų organizmas atpažįsta ir iš karto įsijungia apsauginė sistema, turinti jį sunaikinti. Imunosupresantai šią komandą slopina. Jie būtini, nors, kaip ir kiekvienas medikamentas, deja, gali turėti ir šalutinį poveikį. Juos reikia išgerti nurodytu laiku. Ir nereikia sielotis, kad nuo vaistų pasikeis figūra ar atsiras spuogų. Kuriami nauji, turintys kuo mažesnį šalutinį poveikį vaistai. Beje, iš identiško dvynio paimtas inkstas prigyja be vaistų. Ir jų nereikia vartoti. Kodėl? Nes ta pati inkstų audinio imunologinė struktūra.
Kaip reaguoja žmogus, sužinojęs apie visam gyvenimui atsiradusią ligą?
A.Želvys: Pasakyti diagnozę žmogui tolygu sukelti jam stresą. Tie, kurie sirguliuodavo ir domėjosi inkstų ligomis, šiek tiek lengviau susitaiko. Sunkiausia suvokti faktą tiems, kurie buvo sveiki ir niekuo nesiskundė. Atvyksta ligonis ir sako: "Nekibkite prie manęs, aš sveikas, gerai jaučiuosi." Iš šalies taip atrodo. Tačiau be gydymo jis išgyventi negalės. Dializės ir transplantacija - toks išgyvenimo kelias.
Ar visiems, kuriems reikalinga transplantacija, galima persodinti inkstą?
R.Dobrovolskienė: Visiems, kuriems nėra nustatyta medicininių kontraindikacijų. Anksčiau buvo lyg neįprasta šią operaciją atlikti asmenims, sergantiems psichikos ligomis. Pernai pirmai neįgaliai mergaitei persodinome inkstą. Anksčiau būtų sakoma, kad sveikiems neužtenka inkstų, o dabar kitas požiūris. Europoje yra tokia nuostata, kad psichiškai neįgaliam žmogui, taip pat kaip įgaliam, atliekamos organų transplantacijos.
A.Želvys: Persodinant organą neįmanoma užbėgti kam nors už akių ar prasiskverbti į pirmuosius - yra labai daug medicininių kriterijų, kuriuos turi atitikti donoras ir recipientas. Viskas patikrinama labai kruopščiai. Todėl tokie geri rezultatai: 90 proc. persodintų inkstų prigyja, 95 proc. ligonių po operacijos išgyvena.
Žmonės, kurie duoda
Jie vadinami donorais. Sąmoningai apsisprendę ir nutarę gyventi be vieno inksto giminaičiai. Arba sutuoktiniai. Dar - sąmoningai apsisprendę anksčiau, dovanojantys jį, įvykus smegenų mirčiai. Besilaikantieji nerašyto įstatymo: neimk savo organų į dangų. Tokie žmonės užpildo donoro kortelę - taip išsakydami savo požiūrį į donorystę, norą padėti kitam, palikti šioje žemėje savo kūno dalelę, įžiebiančią gyvybę sunkiai sergančiam žmogui. Ar dažnai artimieji pasiaukoja ir atiduoda savo inkstą?
R.Dobrovolskienė: Neseniai vyras padovanojo žmonai inkstą. Mamos vaikams - dažnai, kiek rečiau tėvai. Geriausi rezultatai, kai inkstas persodinamas iš giminaičių. Vyriausiai donorei buvo aštuoniasdešimt metų. Persodinome jos inkstą penkiasdešimtmečiui jos sūnui. Būna, kai nenori pasiaukoti ir duoti inksto. Atvirai nesako. Aiškina: "Gal mano inkstas netinka, mano sveikata neleidžia." Negali smerkti tokio žmogaus: sergantysis sunkiai gulasi ant operacinio stalo, o ką jau kalbėti, kai tam reikia ryžtis sveikam... Kad taip pasielgtum, būtinas labai stiprus psichologinis ryšys.
Galima nusipirkti inkstą? Arba parduoti savo?
A.Želvys: Negalima. Tokios kalbos buvo labai madingos kiek anksčiau. Nepriklausomybės pradžioje ateidavo žmonių, kurie norėdavo parduoti inkstus ir taip praturtėti. Mūsų įstatymai to neleidžia. Prisimenu, kartą buvo atėjęs juodbruvas vyriškis. Jis atsivedė šviesiaplaukę merginą. "Čia mano pusseserė, ji man duoda inkstą", - sakė jis. Paaiškinau, kad jos inkstas jam netiks. Kitą savaitę jis atsivedė kitą blondinę. "Čia kita mano pusseserė, ji duos inkstą." Dar kartą paaiškinau, kad ir šios pusseserės inkstas jam netiks. Čia negali būti jokios komercijos. Inkstas persodinti gali būti paimtas tik iš giminių. Arba iš žmonių, mirštančių reanimacijose, kai nustoja veikti smegenys. Žmogaus asmenybė siejama su smegenimis, ne su kitu organu. Todėl širdies, plaučių veikla dirbtinai dar kurį laiką gali būti palaikoma.
R.Dobrovolskienė: Teko matyti Rusijos žurnalistų laidą, kai jie įlekia į operacinę ir rodo - monitoriuje stebima žmogaus širdies veikla, juda dirbtinio kvėpavimo aparatas, o iš jo imamas inkstas. Ir lyg didžiausią paslaptį atskleidę sako, kad organai imami iš dar gyvo žmogaus. Tačiau tokiais atvejais pagrindinės organizmo funkcijos (širdies ir kvėpavimo) palaikomos aparatais, nes, kaip suprantate, organo transplantacijai negalima imti iš lavono. Toks organas taip pat bus miręs. Donoru gali tapti tik tas žmogus, kuriam konstatuota smegenų mirtis. O, kaip žinoma, kol kas medicina nepajėgi atgaivinti žuvusių smegenų. Paimti inkstai konservuojami specialiuose tirpaluose ir išbūti gyvi gali maksimaliai 48 valandas. Tačiau kuo jis greičiau persodinamas, tuo geriau.
A.Želvys: Prisimenu, kartą per vieną parą turėjome du donorus, buvo atliktos keturios operacijos.
Reikėjo labai operatyviai dirbti visoms komandoms, dalyvaujančioms transplantacijoje, kad inkstai būtų persodinti laiku ir gerai funkcionuotų.
Kiek praėjusiais metais buvo žmonių, apsisprendusių padovanoti savo inkstą artimajam?
R.Dobrovolskienė: Devyniems recipientams persodinome inkstus iš gyvų donorų. Visi kiti - iš mirusiųjų.
A.Želvys: Donorų labai trūksta. Atsiranda vienas kitas, o laukia trys šimtai ligonių. Pagal mūsų įstatymus, be mirusiųjų donorų, inkstų donoru gali būti tik giminaitis arba sutuoktinis.
