Ne vien mokytojas Tadašis Suzukis padėjo Vestai skintis kelią į sceną ir jos užkulisius: būta daug lemtingų susitikimų. Dėl to V.Grabštaitės gyvenimas atrodo tarsi "likimo užsakymu" paženklintas įvykių virtinės.
Kaip atpažinti Vestą?
V.Grabštaitės biografijos ir geografijos žemėlapyje ryškiai pažymėta Lietuva, Rusija, Tekančios saulės šalis. Vesta anuomet į kūrybinius ieškojimus Japonijoje įtraukė ir kolegas, tarp kurių - Kęstutis Povilaitis, Eglė Mikulionytė, buvęs vyras Cezaris Graužinis. Įkurta Lietuvos ir Okinavos draugija, rengti lietuvių ir japonų meno projektai.
Dabar V.Grabštaitė yra Nacionalinio dramos teatro aktorė, kaip judesio režisierė bendradarbiauja su kitais Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių teatrais. Pastaruoju metu darbai ją nugina iki Rygos ir Sankt Peterburgo, o prieš pusę metų gastrolės su Oskaro Koršunovo "Vasarvidžio nakties sapnu" trumpam grąžino į pamiltąją Japoniją.
Dauguma garsių lietuvių režisierių spektaklių, kurių vizualinį veidą kūrė ir Vesta, liaupsinami. Tad sklaidant V.Grabštaitės kūrybos išklotinę intriguoja, kaip šią menininkę taikliausiai apibūdinti. Per mudviejų pokalbį, primenantį chronologiškai sekančius kadrus, mielai bendraujančios Vestos asmeninėje "kino juostoje", aiškėja, kad tam vieno žodžio nepakanka.
Pirmi barjerai
Kaune gimusi ir augusi V.Grabštaitė, dar būdama paauglė, sėkmingai įveikdavo barjerus, bet ne scenoje. Ji užsiiminėjo lengvąja atletika, galėjo tapti profesionalia sportininke. Tačiau mergina nuėjo į jaunimo muzikinę studiją paskui... pamiltą vaikiną - vadinkime jį tiesiog jaunuoliu. Tuo metu Vesta susižavėjo rusų literatūra, baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti rusų filologijos, tačiau, vis dar užvaldyta meilės teatrui bei jaunuoliui, drauge su juo nuvyko į Maskvą - tuometinę Sovietų Sąjungos scenos menų bei kino mokyklų Meką.
"Jaunuolis sėkmingai įstojo į Teatro institutą, o manęs pirmą kartą niekur nepriėmė. Tuo metu dar buvo juntamas akcentas, kai kalbėdavau rusiškai. Bet likau Maskvoje - "taisyti akcento", o mamai pasakiau, kad įstojau, nes kitaip nebūtų leidusi ten likti. Negalėdama toliau gyventi meluodama, po dvejų metų jai prisipažinau", - pridūrė Vesta.
Ji pasakoja savo gyvenimo Rusijos sostinėje pradžioje laikinai įsidarbinusi valytoja ir lyg tyčia turėjusi tvarkyti aplinką namo, stovinčio priešais pat garsiojo Maskvos teatro meno instituto GITIS pastatą: "Pamenu, žiemą kapoju ledą ir mąstau: aš tai padarysiu, aš galiu įstoti."
Tuo metu V.Grabštaitė lankydavo privačius užsiėmimus pas dėstytojus ir paskaitas tose mokyklose, kurios vėliau išaugo į profesionalius teatrus. Į vieną jų, Olego Kiseliovo plastinės improvizacijos studiją, mergina pateko, bet vis neapleido minties studijuoti aukštojoje teatro mokykloje. Tačiau ten Vestai įstoti nepavyko ir po antro mėginimo. "Buvau užtikrinta, kad kitais metais būsiu priimta, bet apie tai galvojau jau be didelio entuziazmo, o ryšiai su jaunuoliu buvo nutrūkę. "Užsikabinau" ant beteksčio O.Kiseliovo teatro. Po dvejų metų buvau perkvalifikuota į etatinę darbuotoją. Su grupe daug keliavome po užsienį ir už Sąjungos ribų, ir po Rusijos platybes. Galbūt tai mane ten ir užlaikė", - kaip visada ramiai pasakoja "LŽ žurnalo" pašnekovė.
Gyvenimo "perestroikos"
Anuomet, "perestroikos" laikais, Maskvoje teatro studijoje viešėdama Berlyno meno akademijos profesorė Ruta Preller Vestai vieną vakarą parodė T.Suzukio trenažų vaizdo įrašą. Jį išvydusi V.Grabštaitė liko pakerėta ir išvyką su O.Kiseliovu į festivalį Kanadoje iškeitė į T.Suzukio stovyklą Japonijoje.
Grįžusi į Rusiją Vesta vadovo O.Kiseliovo ir kolegų neberado - šie taip ir liko gyventi Šiaurės Amerikoje. O tuomet nuo grupės atsiplėšusiai lietuvei pakako ir 10 dienų Tekančios saulės šalyje, kad su ja susietų savo ateitį. Vesta į Toga Murą, kur tarp kalnų įsikūręs Japonijos vaidybos menų centras, vykdavo kasmet, ne kartą stipendiją studijoms gavusi iš Japonijos kultūros fondo. Ten, tradicinio rytietiško peizažo fone, V.Grabštaitė mokėsi kūno kalbos meno.
Dar vieną savo gyvenimo etapą ji su įkvėpimu "pagavo" Tokijuje. "Tada su Cezariu neturėjome pinigų skrydžiui namo. Reikėjo užsidirbti. Įsidarbinome restorane padavėjais. Kaip tik tuo metu, po devyniasdešimtųjų, japonai buvo labai susidomėję politine situacija Lietuvoje, klientai dažnai mus kviesdavo pabendrauti. Per tuos pokalbius prie stalo užsimegzdavo įvairios pažintys su menininkais ir verslininkais. Taip susipažinau ir su žmonėmis iš Okinavos.
Atsitiktinai per TV pamačiau tradicinius šio krašto šokius ir susižavėjau", - kodėl vėliau atsidūrė Nahoje, kur mokėsi Okinavos tradicinių šokių tyrimų institute, paaiškina Vesta. Pasak jos, šamaniškos kultūros dvasia alsuojančioje Okinavos visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka moterys. Japonijoje tradiciniuose spektakliuose vaidina tik vyrai, piečiausioje šalies saloje Okinavoje visus, taip pat stipriosios lyties, personažus įkūnija moterys. Joms scenoje tenka būti samurajais, karžygiais, taigi reikia įvaldyti kovos menus. Tai paskatino Vestą mokytis karatė ir kobudo.
Taip pat ji tobulinosi groti vietos tristygiu instrumentu sanshin, gilinosi į japonų kalbos žinias. Nenuostabu, kad grįžusi į Lietuvą Vesta C.Graužinio spektakliui "Chanako" (pjesės autorius - Jukio Mišima) subrandino ryškiausią iš savo debiutinių vaidmenų dramoje - vaidino pamišusią, ieškančią meilės panelę Chan. "Pirmieji mano personažai - brangiausi", - sako dabar jau kelias dešimtis vaidmenų savo asmeniniame "archyve" turinti V.Grabštaitė.
Ar gailėjaisi dėl to, kad su O.Kiseliovu nevykai į Kanadą?
Tada savo širdį jau buvau palikusi Japonijoje. Būtent O.Kiseliovo dėka gana greitai "įsikirtau" į Suzukio metodo formą, o su turiniu, tiksliau, su šio mokymo filosofinėmis nuostatomis, gelme, dirbu iki šiol. Jis - tarsi japoniškas Stanislavskis. T.Suzukio teatre kiekvienas žingsnis turi būti motyvuotas, kiekviena mintis - išgryninta, vyrauja "švara".
Gyvendama Japonijoje, kokią savo ateitį įsivaizdavai?
Toje rytietiškoje aplinkoje - daug teigiamos energijos. Atrodė, kad Lietuvoje daug ką nuveiksiu ir pakeisiu. Visuomet grįžusi pirmus kelis mėnesius trykšdavau entuziazmu, imdavausi šio to naujo. Bet ilgainiui susidurdavau tai su cinizmo, tai su abejingumo "stulpeliu". Atsimušdavau ir po to nurimdavau. Anksčiau dėl to išgyvenau, bet dabar žinau, kad kas norės, tas iš manęs pasiims. Mano paskaitas lanko ne tik būsimi aktoriai, šokėjai, bet ir muzikantai, kuriems, atrodo, tas judesys nėra būtinas. Išties T.Suzukio principai universalūs. Manau, tai tobula mokykla kiekvienam atlikėjui, nesvarbu, ką jis scenoje beveiktų.
Daug mokeisi ir išmėginai - nuo skirtingų teatro mokyklų iki kovos menų. Ties kokiu vienu metodu pati norėtum stabtelėti?
Maskvos, Japonijos, Okinavos mokyklos man - tarsi trys sesutės, o Lietuva - tai ta teatro erdvė, kurioje šios trijulės patirtį praktiškai ir įgyvendinu. Didelę įtaką man turi ir O.Koršunovo teatras. Dabar išgyvenu brandos etapą, kai kurdama po truputį atrandu savo stilių ir vadinamąjį braižą.
Dramos, miuziklai - kodėl nevengi žanrų įvairovės?
Mane paveikė T.Suzukio išreikšta mintis, kad barjeras visiems yra vienodas, o kaip per jį perlipsi, tai ir sukuria tavo, kaip menininko, individualumą. Dėl to, kai susiduriu su nauju žanru ar kitu režisieriumi, visada žinau, kad tai yra tas barjeras, į kurį turiu pažvelgti kūrybiškai. Nesvarbu, koks žanras bebūtų, visuomet galima rasti meninių sprendimų, neinant tuo lengviausiu komerciniu keliu.
Kaip japoniška kultūra paveikė tavo kasdienybę?
Apie tai, beje, niekada nesusimąsčiau. Mano buitinį gyvenimą labiau veikia įpročiai, su kuriais užaugau. Pastaruoju metu mano kasdienybė atrodo taip: anksti rytą išeinu į darbą ir vėlai vakare grįžtu. Kartais taip skubu, kad turiu tik nepamiršti prisipilti benzino į automobilį.
Kaip gyvenant tokiu ritmu pavyksta pasidalyti laiku su aštuonmečiu sūnumi Dominyku?
Auginti Dominyką labai padeda mano mama. Be jos aš tiek daug dirbti negalėčiau. Auklės pasamdyti nepavyktų, nes grįžtu vėlai, be to, gastrolės... Kita vertus, būna, jog, užuot žiūrėjusi premjerą, bėgu namo, kad pabūčiau su sūnumi.
Tave galima vadinti režisiere, choreografe, aktore, mime... Pati kuo save laikai?
Ko nors vieno neišskirčiau. LMTA įgijau režisūros specialybę (kurso vadovas - Jonas Vaitkus), bet jaunystėje pats pirmas impulsas buvo noras tapti aktore. Dabar, kai vaidinu, noriu būti režisiere, ir atvirkščiai. Bet kokiu atveju tai kūryba. Tiesa, choreografe, klasikine šio žodžio prasme, savęs nelaikau, kadangi labiau scenoje rūpinuosi ne šokiu, o kūno kalba. Man svarbu, kad aktorius ne tik mokėtų mosuoti rankomis, bet ir gebėtų judesiais kai ką pasakyti.
Ar taikant Suzukio metodą su lietuvių aktoriais pavyksta išgauti norimą rezultatą?
Išgrynintas judesys, precizika - tai, ko siekiu, bet ne visada iki galo pavyksta įgyvendinti. Kai kuriems aktoriams sunku atlikti tai, ko noriu. Ypač pastaruoju metu, kai sutrumpėjo spektaklių pastatymo trukmė, ir nebelieka pakankamai laiko kokybei.
Dauguma spektaklių, kuriuos ir tu kūrei, sulaukė pasisekimo. Jų režisierių vardai plačiai linksniuojami, o tu dažnai taip ir lieki tarsi nuošalyje, nematoma. Kaip jautiesi būdama šešėlyje?
Jei spektaklis gerai įvertinamas, lygiai taip pat, kaip ir režisieriai, džiaugiuosi, tik tyliai. Man smagu, jei buvo gera žiūrovui, jei aktoriams su manimi patiko dirbti - tai teikia didžiausią pasitenkinimą. O mano ambicijos per studijas Okinavoje išmuštos su visomis šaknimis, dėl to, jei pati nesu garsiai minima, man tikrai yra visiškai "dzin".
Ar dėl to ir nedaliji interviu į visas puses?
Esu pasipiktinusi spaudos paviršutiniškumu. Pastaruoju metu daugiausia rašoma apie tai, kas ką dėvi, geria ar valgo, o ne kas kokius realius darbus nudirba. Be to, esu iš prigimties uždara, nesiekiu, kad apie mane kalbėtų, man apskritai tas žiniasklaidos dėmesys nėra svarbus, puikiai galiu gyventi ir be to.
