Šmaikštumu garsėjantis bene žinomiausias Lietuvoje „televizinis“ virėjas Robertas Ščesnavičius juokiasi galintis visą savo gyvenimą nusakyti keliais skaičiais: „Jau trisdešimt penkerius metus dalyvauju restoraninėje veikloje, dvidešimt penkerius metus esu vedęs žmoną Ramutę, dvidešimt trejus metus auklėju sūnų Tomą, vienuolika metų dirbu televizijos kulinarinės laidos vedėju ir visą gyvenimą nestokoju sveiko humoro jausmo“.

- Šiais metais Vilniaus knygų mugėje leidykla „Alma littera“ surengė šventę ne tik knygų, bet ir gardaus maisto mėgėjams - pristatė jūsų knygą apie maisto ruošimo filosofiją „Gurmano užrašai“ bei suteikė galimybę paragauti jūsų pagamintų patiekalų. Kas šiame renginyje buvo svarbiausia jums?

- Svarbiausia buvo galimybė betarpiškai pabendrauti su skaitytojais ir savo laidos žiūrovais. Aš net juokavau, kad tai buvo pats originaliausias ir skaniausias knygos pristatymas. Žmonės ragavo mano patiekalus ir žėrė komplimentus – manau, jog jie buvo labai nuoširdūs.

Kai pradėjau dirbti restoranuose, labai greitai supratau, kad būtent čia geriausiai galiu panaudoti savo fantaziją. Joje tiek kvapų, spalvų, skonių, aistrų ir įvairių žmonių, su savo poreikiais ir keistenybėmis, kad tik spėk suktis ir daryti visus laimingus. Tikiuosi, kad bent dalelę šio jausmo pavyko perkelti ir į savo knygą.

- Plačiau pakalbėkime apie jūsų kulinarines keliones. Kurioje šalyje lankytis buvo smagiausia?

- Smagiausia buvo lankytis praėjusią vasarą Olandijoje, nes ten suradau daug nuostabių draugų. Susipažinau su Olandijos karalienės virtuvės šefu Henku Van Aku, vienu garsiausiu olandų šefu, dar vadinamu „gėlių šefu“ Mišeliu Van Riujsviku. Na, ir, žinoma, smagu buvo tai, jog Olandijoje turėjau galimybę pristatyti savo kūrybą geriausiuose restoranuose elitinei publikai. Mano kūryba buvo labai teigiamai įvertinta olandų žiniasklaidoje.

- Tačiau knygoje bene daugiausiai dėmesio skyrėte Ispanijai, šios šalies virtuvei...

- Aš dažnai kalbu apie savo jausmus ispanų virtuvei. Mano galva, tinkamai jos neįvertinti ir neįsimylėti tiesiog neįmanoma. Jei kartą ją pažinsi – liksi jos nuolankus gerbėjas per amžių amžius.

PAELJOS KULTAS

„Ispanija – tai šalis, kurioje galite susipažinti ne tik su šimtmečiais puoselėta, įvairių unikalių tradicijų turtinga nacionaline virtuve, bet ir su fenomenaliu reiškiniu šiuolaikinėje kulinarijoje – molekuline virtuve. Jei pradėsite išsamiau domėtis kokiu nors visatos reiškiniu ar menkiausiu daiktu, anksčiau ar vėliau prieisite prie išvados, jog planetoje nieko atskiro nėra. Todėl ispanų virtuvės iš bendro Ispanijos konteksto taip pat niekaip negalima išskirti. Ji glaudžiai susijusi su šalies istorija, kultūra, gamta, papročiais ir tradicijomis, o daugiausia su žmonėmis ir jų nacionaliniu charakteriu. Neįsivaizduoju, kaip ispanų virtuvę galima atskirti, pavyzdžiui, nuo šalies istorijos arba tokių reikšmingų sąvokų kaip korida ar flamenkas...

Daugeliui ispanų virtuvė asocijuojasi su populiariuoju ispanišku patiekalu paelja. Manau, kad tiek paeljos kultas visoje Ispanijoje, tiek jos populiarumas ne Ispanijoje leidžia tvirtinti, jog ji yra ne vien tik unikalus patiekalas, bet ir neoficialus gastronominis gidas, vaizdžiai supažindinantis su šalies kulinarinėmis tradicijomis, turtinga kultūra ir netgi kai kuriomis istorinėmis peripetijomis...

Į Maljorką verta nuvykti ne vien dėl poilsio saulėtuose paplūdimiuose, bet ir dėl galimybės paragauti ispaniškų, Katalonijos ir vietinės virtuvės patiekalų. Tiems, kurie dievina šviežią jūros maistą ir žuvį, čia tikras rojus (...).

Dar vienas didžiulis Maljorkos privalumas yra tai, kad jūs už gana priimtiną mokestį galėsite išsinuomoti visai padorų automobilį ir juo apkeliauti visą salą. Juk riedėti automobiliu apie pusantro kilometro aukščio kalnais, kilti ir leistis vingiuotais kelių serpantinais, netikėtai atsidurti vietovėse, kur nėra nė gyvos dvasios, tik pušų sakais alsuojantys kalnai, smaragdinė jūra ir jūs pats. Be to, automobilis jums pravers ir tada, kai sumanysite papietauti ar pavakarieniauti gerame restorane, nes jei gyvensite viešbutyje prie jūros, kur gausu turistų ir poilsiautojų, tai surasti kavinę ar restoraną su gera virtuve ir dėmesingu aptarnavimu bus nelengva...“

Ištraukos iš knygos Roberto Ščesnavičiaus „Gurmano užrašai“

LEIDOSI IEŠKOTI KULINARINIO "EKSTRYMO"

„Antrą atostogų dieną, keletą valandų su sūnumi Tomu pasivartę Plajos de Palmos paplūdimyje po negailestingai kūnus kaitinančia saule, nutarėme leistis ieškoti kulinarinio ekstrymo. Sėdome į išnuomotą naujutėlaitį „Opel Corsa“ ir nurūkome tiesiai Palmos de Maljorkos link. Nuo Plajos iki Palmos centro apie 15 kilometrų kelio ir važiuoti automobiliu vienas malonumas, kol nepradedi artėti prie centro ir nepatenki į spūstį. Tada jau tenka mažumėlę paprakaituoti, bet tai niekis, palyginti su tuo, kas dedasi visuomeniniame transporte...

Palmos de Maljorkos senamiestis stebino savo siauromis gatvelėmis. Visuomet galvojau, kad siauresnių nei Neapolyje nebūna, bet, pasirodo, klydau. Kai prisimenu, jog vaikščiojant Neapolio labirintais tekdavo visu kūnu prisišlieti prie sienos ir tarsi prie jos prilipti, idant pašėlusiu greičiu lekiantis automobilis tavęs nesutraiškytų – širdis imdavo spurdėti. Ir nors čia gatvelės dar siauresnės, nemalonus jausmas tavęs netrikdo, nes automobiliai, jei ir juda jomis, tai labai lėtai ir atsargiai, kai kuriose iš jų net įrengti šviesoforai, suteikiantys judėjimo pirmenybę pėstiesiems. Palmos gatvelės dieviškai gražios ir jaukios, o juose stovinčių namų stilius žavi ispaniškos architektūros unikalumu, susipinančiu su maurų, romėnų, graikų ir kitų kultūrų meno likučiais.

Kai pagaliau suradome restoraną „Caballito de Mar“ (lietuviškai – „Jūrų arkliukas“), pamaniau, jog tas, kas išrinko restoranui tokį gerą vardą, tikriausiai pagavęs laimės paukštį už uodegos. Jei ne juokais, tai sėkmingai parinktas restorano pavadinimas gali atnešti neįtikėtiną sėkmę, ypač jei pavadinimas atitinka turinio esmę. Tačiau, kadangi pataikėme ateiti prieš pat pietų pertrauką, vadinamąją siestą, salė buvo pilnutėlė, tad teko eiti ieškoti kito restorano.

Netoliese suradome restoraną „La Bodequilla“. Maloni padavėja surado mums laisvą staliuką ir mes prisėdę atvertėme meniu – džiaugsmui nebuvo galo. Sunku būtų pasakyti, ko tik ten nebuvo.

Kai pradėjome valgyti „Gambos al ajillo“ (keptos krevetės su česnaku) ir gurkšnoti raudonąjį maljorkietišką vyną „Ses ferriges“, iš karto supratome, kad dėl pasirinkimo gailėtis neteks. Vyno butelis tekainavo 20 eurų, o jo skonis buvo pasakiškai švelnus ir gaivus.

Po tokios uvertiūros visi kiti patiekalai tiesiog tirpte tirpo burnose. Vėliau skanavome „Carpaccio de pulpo“ – aštuonkojo karpačio bei „El rodaballo salvaje“ – mano mėgstamiausios jūros žuvies, tačiau deserto nevalgėme.“

FLAMENKO BURTAI

„Mums labai nesinorėjo atsisveikinti su Maljorka nepamačius, kaip šokamas flamenkas, ypač žinant apie tai, jog vos dvidešimt kilometrų nuo Palmos, vaizdingame kalnų slėnyje, nuo 1963 metų sėkmingai gyvuoja garsus pramogų klubas „Son Amaras“, priskiriamas Europos geriausiųjų penketui. „Son Amaras“, įsikūręs labai prabangiame, 17 a. ispaniškame dvare, skendinčiame apelsinmedžių ir palmių giraitėje, gali priimti apie 2500 lankytojų.

Jei atvirai, tai patiekalai, kuriais vaišinami klubo svečiai, nėra labai jau išskirtiniai. Bet tai visiškai suprantama, nes pagaminti maistą keliems tūkstančiams personų vienu metu nėra taip paprasta, ir tikėtis, jog jis bus ypatingas – tiesiog naivu. Yra viena taisyklė – jei nori pasilepinti labai geru maistu, ieškok mažo restorano, kuriame dirba įžymus virtuvės šefas. Tačiau flamenkas mane tiesiog užbūrė. Ne vieną kartą teko matyti, kaip šis šokis šokamas, tačiau, tai, ką teko išvysti Maljorkoje, įstrigo giliai širdin ir privertė susimąstyti apie kažkada girdėtą frazę, jog flamenkas visai ne šokis, o tikras gyvenimas, kupinas aistros ir meilės. Nežinau, ar dar kartą kada nors gyvenime pavyks pasinerti į tokį nuostabų išgyvenimą...“

APIE ŠIAURĖS AŠIGALĮ DAR NESVAJOJO

- Robertai, kuo, jūsų manymu, skiriasi skritingų šalių maisto gaminimo papročiai, skoniai?

- Kuo toliau, tuo labiau europiečių valgymo papročiai ypatingai nebesiskiria. To priežastis - ta pati globalizacija, integracija ir vis intensyvesnė komunikacija tarp įvairių tautų atstovų. Gal mūsų valgymo papročiai ir skonio supratimas daugiau skirtingas nei Amerikos, Azijos, Afrikos ir kitų kontinentų gyventojų, tačiau ir tai ne išimtis, nes ir pas mus, Lietuvoje, galima laisvai ir nevaržomai paragauti indų, Tailando, arabų ir daugelio kitų egzotinių virtuvių patiekalų.

- Ar savo keliones planuojate tik dėl vieno tikslo – sužinoti profesinių naujovių, ar ir pamatyti kitas šalis?

- Keliones planuoju dėl įvairiausių priežasčių: ir tam, kad įgyčiau naujų profesinių įgūdžių, ir tam, kad susipažinčiau su naujomis šalimis, o kartais vien dėl to, kad aplankyčiau draugus ir gimines.

- Kuris kraštas jums yra „pats pats pats“?

- „Pats pats pats“ yra Lietuva, nes tai mano gimtinė, ir kur aš bebūčiau, visada jos be galo ilgiuosi... Nepaisant to, kad neapsakomai mėgstu keliauti!

- O į kurią šalį nebenorėtumėte niekada nuvykti?

- Tokių nėra. Apie šalis, į kurias dar neteko nuvykti, aš kartais dažnai pasvajoju ir tikiuosi, kad tos svajonės kada nors materializuosis... Tiesa, dar niekada nesvajojau apie Šiaurės ašigalį, mat manau, jog ten aukšto lygio restoranų ne per daugiausia.