Trečiajame dešimtmetyje jaunų vyrų ir moterų skaičius ėmė smarkiai skirtis. Karas nusinešė šeimų maitintojus, o buvusi silpnoji lytis perimdama atsakomybę reikalavo sau daugiau visuomeninių teisių. Moterims suteikta teisė balsuoti: Jungtinėje Karalystėje 1918 m. – nuo 30 metų amžiaus, 1928 m. – jau nuo 21 m.; JAV – nuo 1920 m., Prancūzijoje – tik 1944 m.

Moterys pradėjo siekti aukštesnio išsilavinimo, ėmė važinėti motociklais ir skraidyti lėktuvais, žaisti golfą ir tenisą, net rūkyti – jos metė iššūkį vyrams visose srityse, kuriose galėjo su jais varžytis. Naujas moters įvaizdis buvo orientuotas į jaunąją kartą. Dėl naujų pareigų bei pasikeitusios visuomeninės situacijos kito ir moters apranga.

Pačios aplinkybės stūmė moterį į naują gyvenimo vaidmenį. Merginos pradėjo panašėti į vaikinus: lieknos, korseto ar drabužių klosčių nepabrėžta krūtinė ir klubai, trumpas plaukų kirpimas. Toks naujas tipas pagal Victoro Margueritte 1922 m. sukurtos apysakos „Berniūkštis“ pavadinimą buvo pakrikštytas „la garçon“ .

XX a. antrajame dešimtmetyje atsisakyta korsetų su metalinėmis konstrukcijomis. Apranga tapo žymiai lengvesnė, apatiniai drabužiai buvo iš šilko, moteris nešiojo tik dešimtadalį to, ką vilkėjo Viktorijos laikais. Daugiau dėmesio skiriama drabužio funkcionalumui.

Jaunų vyrų stygius reiškė, kad darbuotojų moterų padaugės. Pradėjusios dirbti moterys perėmė ne tik vyriškus darbus, bet ir pradėjo rengtis pagal vyrišką pavyzdį pasiūtais kostiumais. Dėvėjo vyriškas kelnes, golfus, vyriškus smokingus, o naktį – pižamą. Iki Pirmojo pasaulinio karo ne daug kas galėjo įsivaizduoti moterį, vilkinčią tokią aprangą. Toks apdaras laikytas moteriai nepadoriu, peržengiančiu visuomenei priimtinas ribas.

Dėvėti vyrišką kostiumą galėjo sau leisti tik tokios moterys kaip George Sand. Moteriai pradėjus dirbti tradiciškai vyriškomis laikytose darbo vietose, pakito ir jos drabužiai. Tai galima pavadinti aprangos revoliucija. Dar niekada moters kūno drabužis tiek neapnuogino, ypač jei kalbame apie vakarinius drabužius. Rankas, kojas, nugarą, krūtinę išryškino aptempta suknelė, kuri vos laikėsi ant siaurų petnešėlių.

Moterys norėjo įrodyti savo lygias teises su vyrais užimdamos darbo vietas, perimdamos jų pareigas ir tradicines profesijas. Moteriškos formos po laisvais drabužiais neišryškinamos ir net slepiamos, nors tuo pačiu metu naudotas ir ryškus makiažas, ir gili dekoltė. Galima sakyti, moteris susidvejino – dieną ji stipri, atsakinga už savo šeimos gerovę, o vakare tampa viliotoja.

Tenisininkė Suzanne Lenglen (1920 m.)