- Papasakokite, kada pirmą kartą susidūrėte su mada?
Jau vaikystėje žinojau, kad visą savo gyvenimą susiesiu su mada. Knygų iliustracijas interpretavau kaip madą, A. Diuma romanuose kiekvieną iliustraciją studijuodavau kur kas ilgiau nei patį romano siužetą. Vaikystėje labiausiai žavėjo senovinių istorinių suknelių prabanga, įmantrumas, todėl svajojau kurti teatrinius kostiumus.
Vėliau, baigdamas mokyklą, į tai jau žvelgiau kaip į būsimą profesiją – pradėjau studijuoti kostiumo dizainą ir technologiją. Bėgant metams vis labiau žavėjausi kuriamo įvaizdžio galimybėmis.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, susiformavus terminui „įvaizdžio kūrėjas“, arba „stilistas“, aš pasinėriau į įvaizdžio kūrimą plačiąja prasme. Tapau „full style“ kūrėju, kuris sustyguoja viską nuo mažiausios smulkmenos, detalės iki sąmoningai apgalvotos visumos.
- Žinau, kad Latvija nėra Jūsų gimtinė. Kodėl būtent ji tapo Jūsų namais?
Gimiau Ukrainos pietuose. Vėliau mokiausi Kijeve, Sankt Peterburge apgyniau disertaciją ir kurį laiką dirbau katedroje dėstytoju.
Latvija buvo ta šalis, į kurią aš atvykau dėl didžiosios savo meilės. Meilės, tiesa, nebeliko, tačiau Latvija tapo mano šalimi. Būtent Latvijoje prasidėjo mano, kaip įvaizdžio kūrėjo, karjera.
- Esate aplinkoje, kurioje menas, mada, kultūra susipina su tuštybe. Ar neerzina šioje srityje vis dažniau atsirandantis lengvabūdiškumas?
Koks geras Jūsų klausimas, matyt, Jūs taip pat pajutote šį jausmą. Buvo pabaiga, kai labai stipriai nusivyliau savo pasirinkta profesija, buvo praėjusio dešimtmečio pabaiga. Man staiga pasirodė, kad užsiimu visiškai nenaudinga, tuščia veikla.
Supratau, kad viskas pernelyg sukasi apie vieną ir tą pačią ašį – madą. Mes per daug apie ją kalbame. Žmonija tokiems tuštiems dalykams skiria tiek daug dėmesio. Ir tuomet šioje situacijoje mane išgelbėjo tai, kad pradėjau madoje, jos kurime ieškoti filosofijos. Jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar myliu madą, aš atsakyčiau „ne“. Būtent dėl jos tuštybės. Todėl pagrindinė mano koncepcija – madoje mylėti žmogų, o ne daiktus.
Mūsų, stilistų, profesija yra padėti žmogui būti harmonijoje su savimi, mylėti savo atvaizdą veidrodyje. Ir jeigu šukuosena, drabužiai tam padeda, tai nuostabu.
Tačiau mados pasaulyje yra daug netikrumo, todėl neverta tikėti kiekvienu stilistu, kuris stengiasi žūtbūt įbrukti brangiausią „Louis Vuitton“ rankinę, nes tai beprotiškai madinga. Juk tai tik rankinė. Mano misija – šią iliuziją išsklaidyti. Pagrindinė stilisto užduotis – padėti žmogui, o ne tarnauti drabužiams.
- Įdomiausia, mylimiausia, o gal labaiusiai šokiravusi fotosesija Jūsų karjeroje?
Mados fotosesijų dariau tikrai daug, dirbau mados redaktoriumi viename iš Latvijos žurnalų. Viena mylimiausių fotosesijų, skirta retro, nebyliam kinui, įvyko prieš 11 metų, 1997-aisiais.
Modelis, kuris buvo fotografuojamas šioje fotosesijoje, beje, buvo iš Lietuvos – dabar jau žymus modelis, modelių agentūros „Major image group“ bedrasavininkė Meda Jonaitytė. Fotosesija buvo ypatinga, nes surinkome itin gerą komandą, kiekvieną smulkmeną sustygavome iki mažiausių detalių.
Mums pavyko sukurti šedevrą. Juk pati geriausia mados fotosesija ne tada, kai drabužį pavyksta idealiai nufotografuoti, o tada, kai spindi modelio akys, kai sukuriama ypatinga nuotaika, emocija.
Šią fotosesiją pastebėjo Maskvoje, apie ją buvo daug diskutuota. Matyt, tai buvo ta fotosesija, kuri sukūrė ir mano, kaip įvaizdžio kūrėjo, įvaizdį. Ir iki šiol man ši fotosesija patinka. Ji suvaidino svarbų vaidmenį visai mūsų komandai, nes buvo įvertintas ne tik fotografas, bet ir visažistas. Todėl labai įdomu, ar ši fotosesija buvo reikšminga ir Medos gyvenime.
- Kokiose šalyse dirbote? Ar rengėte fotosesijas Lietuvoje?
Dirbau šalyse, kurios kažkada priklausė Sovietų Sąjungai: Ukrainoje, Rusijoje, Pabaltijo šalyse. Lietuvoje nerengiau fotosesijų, nors tokių pasiūlymų buvo. Tačiau aš pasitraukiau iš žurnalų ir pasinėriau į mados analitiko darbą.
Pradėjau kurti būsimos knygos eskizus. Šiuo metu pagrindinis mano užsiėmimas – seminarai. Tai – milžiniškas darbas ir būsimos knygos medžiaga. Reikia dar vienerių metų, tuomet bus knyga.
Aš jau seniai nerengiu fotosesijų, nes turiu savo mokyklą, visus savo projektus perduodu savo mokiniams. Važiuoju į visas šias šalis su dideliu malonumu, bet jau kaip dėstytojas.
- Minėjote, kad organizuojate madų pristatymų šou. Kiek žinau, esate be galo preciziškas ir geras organizatorius. Kas sunkiausia šioje sferoje?
Daug dirbau organizuodamas „Fashion Show“, bet dabar šių projektų jau atsisakiau. Pats sunkiausias momentas šioje veikloje – žmonių darbo organizavimas. Sėkmingiausi mados pasirodymai būna tų dizainerių, kurie yra ne talentingiausi, o kurie turi puikių organizacinių sugebėjimų.
O kas yra geras mados pasirodymas? Tai sklandžiai vykstantis madų šou, kuriame reikiamoje vietoje skamba reikiama muzika, o pasirodymas baigiamas laiku pasirodžiusiu modeliu vestuvine suknele. Kai užkulisiuose ideali tvarka, niekas nesumaišyta ir nė vienas drabužis nesugadintas!
Geras šou – tai ne tik geras mados pristatymas, bet ir puiki nuotaika užkulisiuose, kai visi patenkinti ir laimingi, niekas ant nieko nešaukė ir niekas neverkė. Todėl, mano manymu, geras šou yra tas šou, kurio stilistas moka dirbti su žmonėmis, nes nemokant bendrauti galima sugadinti net ir geriausią idėją.
- Modelių tipažai mados pasaulyje...Ilgą laiką tam tikrus laikotarpius paženklindavo saviti modelių tipažai. Kokia situacija šiuolaikiniame mados pasaulyje? Beje, ar turite savo fotosesijų mylimiausią modelį?
Šiandien dirbti stilistu labai įdomu todėl, kad modelių tipažų diapazonas itin platus: nuo itin gražaus, moteriško, brandaus tipažo, kuris, beje, dabar vėl ant bangos, iki visiškai vaikiško ar neseksualaus berniukiško tipažo, pavyzdžiui, kaip Kate Moss. Dabar ypač madingi įvairūs etniniai tipažai. Šiandien modelių pasirinkimas nepaprastai didelis, ir tai yra gerai.
Savo mylimiausio modelio neturiu. Fotosesijas kūriau maždaug nuo 1994-ųjų iki 2001-ųjų. Su kiek daug modelių dirbau per tą laiką negaliu pasakyti, nes veidai keitėsi milžinišku greičiu. Niekada neieškojau modelio pagal drabužį, tiesiog kūriau tam tikrus įvaizdžius. Renkantis modelį tai buvo pagrindinis mano kriterijus.
- Tarptautiniai populiarūs madų žurnalai – siekiamybė ar tiesiog žvilgsnis kitaip?
Aš nemanau, kad tokie tarptautiniai grandai, kaip „Vogue“, „Harper‘s Bazaar“, „Officiel“ yra verti neadekvataus išaukštinimo. Kiekvienas žurnalas turi būti įdomus savo skaitytojui. Man įdomesni maži, lokalinės reikšmės žurnalai.
Jie šiltesni, artimesni skaitytojui. Galbūt iš šalies atrodo, kad jie provincialūs, tačiau jie vis tiek atskleidžia savąjį, kitokį, todėl išskirtinį šalies veidą. Aš nesu prekės ženklų žurnalų ir drabužių gerbėjas. Tuose žurnaluose daugiau komercijos negu gyvenimo, jie pernelyg vienodi. Įvairių šalių žurnalai labai skiriasi.
Pavyzdžiui, ukrainietiški žurnalai iš šalies gali atrodyti ypač kičiniai, nes juose visko labai daug, vyrauja spalvų, detalių, makiažo, šukuosenų perteklius.
Rusų spaudoje labai daug snobizmo, pernelyg išaukštinami prekių ženklai. Na, o Baltijos šalių žurnaluose pastebėjau pagirtinai išskirtinį dėmesį savo šalies madai – ypatingą žvilgsnį į savus dizainerius.
Baltijos šalių žurnalai minimalistiškesni, juose vyrauja jautresnis žvilgsnis į visumą, detales. Tai artima ir man.
Pavyzdžiui, norėdami pabrėžti, kokios gražios modelio akys, ukrainiečiai tai darys tiesmukai – jas padažys kuo ryškiau ir kuo daugiau. Tuo tarpu Baltijos šalių visažistai tai pateiks kur kas subtiliau ir rafinuočiau.
Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
Aksesuarų interpretacijos
Ledinė femme fetale širdis
Mados eksperto kredo: "Madoje mylėti žmogų, o ne daiktus"
Stilinga judėjimo laisvė
2008 m. pavasario-vasaros mados tendencijos
