Sekdama Europos šalių pavyzdžiu, specialiųjų poreikių vaikams duris atvėrė ir bendrojo lavinimo mokykla, suteikdama jiems labai reikalingą integracijos į visuomenę patirtį. Šiandien kalbos ir bendravimo, kitokių sveikatos ar vystymosi sutrikimų turintys moksleiviai sudaro dešimtadalį visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių.
Nuo šių mokslo metų Ignalinos rajono gimnazistų sąrašą papildė du neregiai. Šioje gimnazijoje tai pirmieji moksleiviai, turintys regėjimo negalią. Tokie atvejai Lietuvoje apskritai yra pavieniai. Kaip žinoma, iki šiol daugelis šio likimo vaikų ugdomi jiems skirtose keliose aklųjų ir silpnaregių mokyklose, toli nuo savo šeimos.
Kaip pasakojo klasės auklėtoja Danguolė Paukštienė, kurios auklėtiniais tapo abu šie berniukai, jie ir iki gimnazijos mokėsi čia pat, pagrindinėje mokykloje. Bendraklasiai juos gerai pažįsta ir puikiai priima. Žinoma, tokiems mokiniams pamokos metu būtinas pagalbininkas – mokytojo padėjėjas. Vienas iš šių auklėtinių ugdomas namuose, nes turi judėjimo negalią.
O Justiną į gimnaziją kasdien vežioja jo mama. Ji atsisakė savo darbo karjeros, išmoko Brailio raštą ir tapo nuolatine savo sūnaus palydove bei mokytojo padėjėja. Pedagogę džiugina, kad berniukas gerai mokosi, lanko ir muzikos mokyklą, taigi yra visapusiškai lavinamas. „Pastebiu, kad jo netgi atmintis labiau išlavinta nei kitų vaikų“, - sako fiziką dėstanti klasės auklėtoja.
Kaip VL pastebėjo Švietimo ir mokslo ministerijos Specialiojo ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė, bendrojo lavinimo mokyklų klasėse iš tiesų gali mokytis regėjimo negalią turintys vaikai. Tokių mokinių integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas taip pat skatina Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centras. Kvalifikuoti šio centro specialistai yra pasirengę konsultuoti bendrojo lavinimo mokyklų pedagogus. Minėtame centre lankėsi ir Ignalinos gimnazijos pedagogai.
Mokytojai, mokantys specialiųjų poreikių vaikus, nepalikti „ant ledo“. Už darbą su šiais mokiniais jiems mokamos tam tikros priemokos, rengiami seminarai. Reikalingų įgūdžių padeda įgyti specialiųjų centrų specialistai. Šiuo metu rengiamasi pereiti į aukštesnę pedagogų tobulinimo pakopą. Pritraukus ES struktūrinių fondų lėšų (apie 20 mln. Lt), nuo ateinančių metų apskrityse pradės veikti specialūs konsultaciniai centrai.
Juose bus konsultuojami su specialiųjų poreikių vaikais dirbantys bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai, taip pat ir šių vaikų tėvai. Apskrityse sudarytos tarpžinybinės komisijos jau pradėjo specialiųjų mokyklų ir ugdymo centrų (Lietuvoje iš viso 66 tokios įstaigos) atestaciją. Kurie iš jų taps konsultaciniais centrais, priklausys nuo jų pasirengimo ir paslaugos poreikio tame regione.
Galimybė siekti išsilavinimo
Statistika patvirtina, kad aukštesnio išsilavinimo siekia vis daugiau specialiųjų poreikių asmenų. Tačiau kuo aukštesnė mokymosi pakopa, tuo mažiau joje neįgaliųjų. Bendrojo lavinimo mokyklose asmenys, turintys specialiuosius poreikius sudaro apie 10 proc., profesinėse mokyklose asmenys – jau tik apie 2 proc., o aukštosiose mokyklose – varganus 0,7 proc.
Lietuvos studentų sąjungos socialinės integracijos koordinatorė Rūta Ruolytė tvirtina, kad specialiųjų poreikių moksleiviams aukštasis mokslas nėra pakankamai prieinamas. Ji siūlo lygiuotis į Jungtinę Karalystę, kuri šioje srityje turi gerą įdirbį: specialiųjų poreikių asmenys sudaro 2,4 proc. visų aukštųjų mokyklų studentų.
Mūsų šalyje neįgaliems studentams Vyriausybės nutarimu skiriama finansinė parama: turintiesiems 45 proc. ir mažesnį darbingumo lygį kas mėnesį skiriama 50 proc. (šiuo metu 158 Lt) valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio tikslinė išmoka; studijuojantiesiems valstybinėse aukštosiose mokyklose, iš dalies finansuojamose vietose, išlaidoms už studijas iš dalies kompensuoti kas semestrą skiriama 3,2 MGL (416 Lt) dydžio tikslinė išmoka.
Su baltąja lazdele nesiskiriantis Aurimas Papečkys studijuoja jau antroje aukštojoje mokykloje: Vilniaus universitete baigė vokiečių kalbos bakalauro studijas, paskui įstojo į Mykolo Romerio universitetą studijuoti viešojo sektoriaus strateginio valdymo. Netrukus įgis magistro diplomą.
Aurimas pripažįsta, kad sąlygos studijuoti specialiųjų poreikių žmonėms iš tiesų sudarytos ne visose aukštosiose mokyklose. Vienas iš pažangiausių - M.Romerio universitetas: čia yra ne tik įvažos prie laiptų, bet ir įrengtas modernus liftas. Neatsitiktinai šią aukštąją mokyklą pasirenka vis daugiau jaunuolių, turinčių specialiuosius poreikius (šiuo metu jų beveik trys dešimtys). Tačiau ir čia, kaip pastebi A.Papečkys, ne viskas padaryta, kad šie studentai jaustųsi savarankiški. Neregiams prie auditorijų labai reikalingi užrašai Brailio raštu, kurtiesiems – gestų kalbos vertėjai.
Atsitiktinumas ar protekcija
Studijas baigiantis A.Papečkys dabar daug laiko skiria darbo paieškai. Jis iš savo patirties žino, kaip sunku susirasti darbą, ypač kai netenkina perspektyva dirbti už minimalų atlygį. Pokalbių dėl darbo būta daug, tačiau po jų dažniausiai tenka nusivilti. Aukštojo mokslo diplomas neįgaliajam nesuteikia jokių garantijų, kad pavyks susirasti geriau atlyginamą darbą.
Specialiųjų poreikių asmenų tikimybę įsidarbinti tyrė M.Romerio universiteto dėstytoja dr. Jautrė Ramutė Šinkūnienė. Pasak jos, negalią turintiems universitetų absolventams susirasti darbą padeda... laimingas atsitiktinumas ar protekcija. Tie, kuriems nepavyksta atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, renkasi darbą nevyriausybinėse organizacijose.
Judėjimo negalią turinti Janina Babraitytė netrukus taps diplomuota socialine darbuotoja (beje, socialinį darbą pasirenka absoliuti dauguma specialiųjų poreikių asmenų). Mergina gali studijuoti savo šeimos dėka. Artimieji ją lengvuoju automobiliu atveža iki universiteto durų, paskaitoms pasibaigus, parveža namo. Kol mergina su ramentais lūkuriavo namiškių, pasiteiravau, kaip ji įsivaizduoja savo ateitį. Janina prisipažino iliuzijų nepuoselėjanti. Kaip ir daugelis kitų panašaus likimo jaunuolių, ji rinksis darbą nevyriausybinėje organizacijoje. Deja, ši perspektyva žada tik minimalų atlygį už darbą.
„O gal pasiseks įsteigti savo versliuką - pavyzdžiui, konsultavimo įmonę“, - svajone pasidalijo mergina.
Sėkmė šypsosi drąsiesiems
Formaliai žiūrint, galima netgi susidaryti vaizdą, jog Lietuvoje žmonės, kamuojami negalios, nėra diskriminuojami. Į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl diskriminavimo darbo rinkoje per visą šios tarnybos istoriją nesikreipė nė vienas asmuo. Pirmasis skundas buvo praėjusiais metais, tačiau ir šiuo atveju diskriminacijos fakto lygių galimybių kontrolieriai neįžvelgė. Kaip paaiškėjo, tai buvo psichikos negalią turintis asmuo, per neapdairumą priimtas dirbti laiškininku. Iš šio darbo, susijusio su materialine atsakomybe, žmogus po pirmosios darbo dienos buvęs atleistas pagrįstai.
Daugybė specialiųjų poreikių žmonių susitaiko su savo dalia ir tenkinasi socialinėmis išmokomis. Vis dėlto socialinę integraciją skatinantys įstatymai, socialinėms įmonėms subsidijuoti skiriamos lėšos darbdavių akyse neįgaliuosius daro vis patrauklesnius. Savo ruožtu tai drąsina ir pačius specialiųjų poreikių asmenis registruotis darbo biržose.
Kaip pastebi dr. J.R.Šinkūnienė, visuomenėje vis dar gajus išankstinis nusistatymas neįgaliųjų atžvilgiu, tolerancijos trūkumas. Atlikus darbdavių apklausą, paaiškėjo, kad jie vengia neįgalių darbuotojų, nes baiminasi dėl jų kvalifikacijos ir darbo kokybės: „Jie nepajėgs dirbti taip sparčiai, kaip kiti...“ Gąsdina neaiškus nerimas (o jei kas nors atsitiktų?), būtinybė specialiesiems poreikiams pritaikyti darbo vietą (tiesa, išlaidas valstybė iš dalies kompensuoja). Buvo ir tokių darbdavių, kurie, pagal sutartį su darbo birža priėmę neįgalųjį, nuo tokių darbuotojų ateityje žadėjo „atsižegnoti“.
Tačiau jau yra užkrečiančių pavyzdžių. Vis daugiau žmonių, turinčių specialiuosius poreikius, sugeba patys sukurti darbo vietas – ir sau, ir kitiems. Antai Svėdasuose gyvenantis, jau trisdešimt metų iš vežimėlio nepakylantis Mindaugas Antanėlis įsteigė automobilių remonto įmonę. Pradžioje jis pats pagarsėjo kaip nagingas meistras, o dabar, kaip prisipažino, darbus patiki jau kitiems. Jo individualiai įmonei darbo netrūksta. Nereikia ir reklamos.