Žurnalistė R. Grinevičiūtė, prieš pusmetį pagimdžiusi antrą dukrą Ulijoną, dvylikametei Ievai užkrauna nemažai buities darbų.
„Ieva visada tvarkosi savo kambarį ir pagal išgales padeda man tvarkytis likusioje namų dalyje. Žinoma, jai tai yra lažas, bet ką padarys su tokia mama“, – juokėsi žodžio kišenėje neieškanti moteris.
Retsykiais vyresnioji vis pamėgina įrodyti, kad namų tvarkymas – tai mamos darbas, tačiau R. Grinevičiūtė turi slaptą ginklą prieš dukros atsikalbinėjimus.
„Naudoju visas įmanomas įtikinėjimo priemones, tačiau dažniausiai zyziu ir užzyziu ją juodai“, – kalbėjo Rūta.
Žurnalistės zyzimo „terapija“ yra tokia: „Ieva grįžta iš mokyklos, o aš jai pradedu pasakoti, kaip man sunku gyventi – juk viskas ant mano pečių. Namų tvarkymas, jos auklėjimas, darbas, pinigų uždirbimas. Juk tai taip neteisinga, aš anksti pasensiu, nuo amžino plovimo mano rankos susiraukšlės, bus negražios. Žodžiu, spaudžiu „ant sąžinės“, – kikeno zyzlė.
R. Grinevičiūtė dukrai taip pat bando įteigti, kad tvarkyti namus yra naudinga. Juk tai – puiki galimybė dukrai pabūti su mama ir dar laimėti šios palankumą, o vaikui tai naudinga.
„Žodžiu, veikiu visais įmanomais neteisingais būdais“, – savikritiškai nukirto R. Grinevičiūtė. Jos namuose į tvarkymosi sūkurį įsukti visi namiškiai, mat šeima nesamdo jokios pagalbininkės.
Augindama mažąją Ulijoną Rūta nebekartoja tų pačių klaidų, kurias darė gimus Ievai.
„Tada iš karto išlėkiau į darbą, o Ieva augo su močiutėmis ir auklėmis. Su Ule dabar būnu kartu, todėl mažosios charakteris negenda. Nors ir Ieva labai geras žmogutis. Tik tiek, kad ilgą laiką buvo auklėjama ne mamos, todėl dabar tenka taisyti tas klaidas, kurias kiti padarė“, – prisipažino R. Grinevičiūtė.
Energija ir sąmoju trykštanti aktorė A. Baukutė pripažįsta – jos dvylikametis sūnus Vakaris ir dešimtmetė dukra Gintarė nėra tvarkingumo įsikūnijimas.
„Tačiau mes visada su jais kalbamės, kad kiekvienas daiktas namie privalo turėti savo vietą. Rašomasis stalas jokiu būdu nėra šiukšlių dėžė, čia turi būti rašymo reikmenys, o ne šiukšlynas“, – pasakojo Asta.
Pagrindiniai namų ruošos darbai gula ant įtemptai dirbančios aktorės pečių, tačiau nemažai prisideda ir jos sutuoktinis Kęstutis. Pirmiausia tuo, kad sugebėjo namie pasiskirstyti darbus.
„Ryte pašerti šunį yra sūnaus pareiga, dukros užduotis – išimti iš indaplovės indus ir juos sudėti į vietas. Taip pat dukrai tenka prižiūrėti katės „tualeto“ kraiką, jį keisti ir išnešti“, – vardijo A. Baukutė.
Tačiau jeigu vaikai ilgai užtrunka prie mokyklinių užduočių ir nespėja atlikti kai kurių buities darbų, tėvai neskuba jų bausti ar barti.
„Mes noriai galime padaryti tai, ko kitas nespėjo. Be to, mūsų namuose nebūna tokių vaizdų, kaip man teko matyti JAV, kai parėjęs iš mokyklos vaikis išmėto daiktus po namus, o paskui jį eina namų tvarkytoja ir viską renka. Mes tokių dalykų nepropaguojame ir nepropaguosime“, – patikino Asta.
Namų ruošai A. Baukutė jokių pagalbininkių nesamdo, o atėjus laikui daryti generalinę tvarką, įtraukia visą šeimą.
„Svarbiausia – duoti tikslią užduotį vaikams, o ne tiesiog pareikšti – „tvarkomės“. Kai pasakai – „išnešk šiukšles“, „išplauk indus“, „išsiurbk kilimą“, „nuvalyk dulkes“ – jie viską padaro, nes tai konkretu. Tvarkymosi vadovas turi būti mama“, – sakė aktorė.
Asta daryti tvarkos nelenda tik į vyro teritoriją – garažą. Jis ten tvarkosi pats. Bet ir Astos teritorijoje – virtuvėje – Kęstutis praleidžia nemažai laiko.
„Po ilgesnių ir intensyvesnių repeticijų grįžusi į savo teritoriją kartais pamatau, kad puodo dangtis ne toks švarus, kaip reikėtų. Tai mane labai erzina, todėl radusi laiko puolu taisyti padėtį“, – šyptelėjo energija trykštanti moteris.
Lygių galimybių kontrolierės A. Burneikienės vaikai jau suaugę – sūnui Pauliui 25-eri, o dukrai Alinai sausio pradžioje suėjo 20 metų.
„Žinoma, jų vaikystė nepraėjo be tam tikrų pastabų ir nurodymų, – prisipažino kontrolierė. – Tačiau esu įsitikinusi, kad mokymas būti tvarkingiems neturėtų būti įkyrus. Nereikia reikalauti palaikyti idealios tvarkos. Jokiu būdu negalima vaikui taikyti sankcijų, jeigu jis ko nesuskubo padaryti.“
Moteris įsitikinusi, jog pavyzdžiu vaikams turi tapti šeimos įpročiai: „Kai namie tvarka, jie kažkaip natūraliai išmoksta nedaryti netvarkos“.
Nors abu jos vaikai augo dalydamiesi vieną kambarį, kiekvienas turėjo savo erdvę.
„Sūnus yra individualistas, jis mėgsta, kad jo daiktai būtų neliečiami. Kai buvo mažesnis, jam buvo pasiūlyta dalytis kompiuteriu su seserimi. Tąsyk vaikas man pareiškė: „Mama, o tu žinai, kodėl kompiuteris vadinamas personaliniu?“ – nusijuokė moteris.
Triratuku veždavo pieną
A. Burneikienė vaikams visada skirdavo tam tikrus darbus, kuriuos šie privalėdavo atlikti. Pavyzdžiui, sūnus Paulius, kai gimė jo sesutė, triratuku turėdavo važiuoti parvežti pieno.
„Tais laikais būdavo tokios vaikų virtuvėlės, iš kurių imdavome maistą kūdikiams, – paaiškino Aušrinė. – Paulius žinojo savo pareigą ir ją vykdydavo. Nuo pat namų iki virtuvėlės vedė pėsčiųjų takas.“
Moteris pastebėjo, jog sesers kritika broliui paprastai būna daug efektyvesnė nei mamos ar tėvo pamokymai.
„Kai grįžtame su vyru iš atostogų ar sodybos, dukra dažnai „žnybteli“ broliui: „Oi, Pauliau, gyveni kaip urvinis žmogus“. Ir tos sesers pastabos jam daro kur kas didesnį įspūdį nei maniškės“, – šyptelėjo lygių galimybių kontrolierė.
