Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje užsienio valstybių, gan retai taikomi teisminiam bylos nagrinėjimui alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: arbitražas, taikinimas ar mediacija. Šalys, tarp kurių kilo ginčas, paprastai net nesvarsto alternatyvų teisminiam ginčo sprendimui pasirinkimo galimybės.
Dėl šios priežasties mūsų teisės sistemoje teismams tenka didžiulė ginčų sprendimo našta, o tai savo ruožtu sukelia kitas problemas: ilgai užsitęsiančius teismo procesus, didelius bylinėjimosi kaštus ir visuomenės nepasitenkinimą teisingumo vykdymo sistema. Kilus ginčui, atkreipkime dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybes išspręsti ginčą taikiai net ir tada, kai civilinė byla jau yra iškelta.
Šiame straipsnyje aptarsime klausimą, ar šalims privalomas teismo sprendimas yra geriausias civilinio proceso rezultatas, glaustai apžvelgsime civilinio proceso šalių galimybes taikiai išspręsti ginčą ir savo bei teismo pastangų dėka kuo greičiau atkurti taiką tarp šalių.
Įstatymo siekis – atkurti teisinę taiką
Teisinės taikos atkūrimas tarp ginčo šalių yra vienas pagrindinių civilinio proceso tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnyje. Pastebima, kad teisinės taikos atkūrimas daugeliu atveju užkerta kelią šalių tarpusavio santykių tolesnei plėtotei. Vis dažniau girdime sąvoką „socialinė taika“.
Koks santykis egzistuoja tarp sąvokų „teisinė taika“ ir „socialinė taika“? Aišku viena – lygybės ženklo tarp šių sąvokų dėti negalime. Teisinė taika reiškia ginčo išsprendimą iki tokio lygio, kad neegzistuotų joks teisinis pagrindas kuriai nors iš šalių kelti savo reikalavimus. Mokslinėje literatūroje tokia teisinė taika vadinama formaliąja.
Teisinę taiką sukuria teismo sprendimas, kuriam, deja, nelemta turėti galios atkurti šalių tarpusavio bendravimą. Būtent todėl teismui priėmus teisėtą, nešališką ir teisingą sprendimą, šalys lieka priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu: ieškovas džiaugiasi „nubaudęs“ atsakovą, o pastarasis dažniausiai jaučiasi „nuskriaustas“ ir neteisingai įvertintas. Teisinio pagrindo tolesniems ginčams nebuvimas tik pašalina „išspręstą“ problemą iš teisminės sistemos akiračio.
Viena šalis visuomet lieka pralaimėjusi, be to, turime pripažinti, kad socialinė taika tarp šalių, nors ir įsivyravus teisinei taikai, nebuvo atkurta. S. B. Goldberg, F. E. A. Sander bei N. H. Rogers kelia klausimą, kurios pasekmės yra labiau pageidaujamos – teisingumas ar išsaugoti geri šalių tarpusavio santykiai. Žinoma, bylinėjantis siekiama įvykdyti teisingumą, tačiau ar ne pačių besibylinėjančių asmenų valia atkurti ir harmoningus tarpusavio santykius?
Taikaus susitarimo galimybė
Pastaraisiais metais vis didėjantis bylinėjimosi mastas verčia atkreipti visuomenės dėmesį į taikaus susitarimo civilinio proceso metu galimybes. 2002 m. priimtas CPK, be kitų naujovių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisėje įtvirtino ir naują požiūrį į taikaus susitarimo svarbą. Suteikdamas teisėjui aktyvesnį vaidmenį procese, naujasis civilinio proceso įstatymas privertė ir mokslininkus, ir besiginčijančius asmenis atkreipti dėmesį į taikos atkūrimo galimybes.
Pasak V. Valančiaus, teisėjas turėtų paaiškinti, paskatinti, pateikdamas svarių argumentų „stumtelėti“ šalis taikios ginčo baigties link <...> Svarbu įsisamoninti, jog taikus ginčo sureguliavimas dažniausiai yra geresnė alternatyva nei, nors ir neblogas, bet vis dėlto „primestas“ teismo sprendimas. Pasirinkdamos ginčo išsprendimo būdą, šalys iš esmės renkasi, koks bus jų tolesnis bendravimas.
Todėl teismui priėmus formaliai teisingą ir teisės normomis pagrįstą privalomą šalims vykdyti sprendimą, net ir laimėjusi šalis gali jaustis sugniuždyta, praradusi daug laiko, nemažai pinigų ir negavusi nieko tokio, kas realiai padėtų atkurti iki ginčo kilimo buvusią situaciją. CPK įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti yra pamatinė nuostata, suponuojanti galimybes paieškoti ir kitų kelių taikiai susitarti.
Šiuolaikiniame verslo pasaulyje ieškinio pateikimas dažnai yra ženklas kitai šaliai, kad ieškovo ketinimai yra labai rimti. Šiandien beveik kiekvienoje sutartyje rasime sąlygą, įtvirtinančią šalių pareigą visus kilusius ginčus spręsti derybomis ir tik joms nepavykus kreiptis į teismą. Faktas, kad viena šalis pateikė ieškinį, dažniausiai reiškia, kad derybos nepavyko ir šalys nėra nusiteikusios ieškoti kompromiso.
Vis dėlto ieškinio padavimas praktikoje vis dar dažnai naudojamas ir kaip priemonė pagąsdinti kitą šalį, priversti ją greičiau apsispręsti dėl reikalavimo patenkinimo. Žinoma, toks piktnaudžiavimas procesu nėra toleruotinas, tačiau net jei ir tokio veiksmo paskatinta priešinga šalis pasiūlytų ieškoti taikaus susitarimo galimybių arba patenkintų ieškinį pateikusios šalies reikalavimą dar nepriėmus abiem šalims privalomo teismo sprendimo, toks ginčo išsprendimas mažiau supriešintų šalis, nesąlygotų bylinėjimosi kaštų atsiradimo ir sumažintų teismų krūvį.
Ieškovo valia yra pasinaudoti jam CPK suteikiamomis procesinėmis teisėmis – atsiimti ieškinį ir jo atsisakyti.
Teisė atsiimti ieškinį
CPK 139 straipsnyje įtvirtinta ieškovo teisė atsiimti ieškinį. Ieškovui priėmus tokį sprendimą, jis privalo raštu kreiptis į teismą (kreipimosi reikalavimai yra tokie patys, kaip ir kitų procesinių dokumentų). Toks kreipimasis neprivalo būti motyvuotas, todėl ieškovas neturi atskleisti teismui priežasčių, kodėl ieškinys yra atsiimamas. Teismas, patenkindamas prašymą dėl ieškinio atsiėmimo, priima nutartį dėl ieškinio palikimo nenagrinėto. Ši nutartis negali būti skundžiama. Ketindamas pasinaudoti ieškinio atsiėmimo teise, ieškovas privalo žinoti, kad šiuo atveju yra svarbus šio procesinio veiksmo atlikimo momentas.
Jeigu ieškinys yra atsiimamas teismui dar neišsiuntus ieškinio nuorašo atsakovui, ieškovas savo sprendimo neturi derinti su atsakovu. Priešinga situacija susiklosto, jei ieškinys atsiimamas teismui jau išsiuntus ieškinio nuorašą atsakovui, nes šiuo atveju atsakovo sutikimas yra būtina ieškinio atsiėmimo sąlyga. Tokia reglamentacija apsaugo atsakovo interesus bei įgyvendina šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principą. Kokios pasinaudojimo šia ieškovo procesine teise pasekmės? Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio atsiėmimas neatima teisės ieškovui ateityje kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.
Ši ypatybė neretai suponuoja galimybę ieškovui piktnaudžiauti šia savo procesine teise, grasinant teisminio proceso inicijavimo galimybe atsakovui ir trikdant normalų teismų darbą. Užkirsti tam kelią gali atsakovo veiksmai. Atsakovas gali neduoti sutikimo ieškovui atsiimti ieškinį ir tokiu būdu pratęsti bylos nagrinėjimą iki galimo ieškinio netenkinimo arba ieškinio atsisakymo, apie kurį dar kalbėsime.
Kita ieškinio atsiėmimo pasekmė – ieškovui grąžinamas visas sumokėtas žyminis mokestis. Tokiu būdu įstatymų leidėjas skatina savanorišką civilinio proceso baigtį, nesukeldamas ieškovui finansinių praradimų.
Teisė atsisakyti ieškinio
Ieškinio atsiėmimo teisė neretai yra tapatinama su ieškinio atsisakymo teise. Vis dėlto šios dvi ieškovo procesinės teisės yra visiškai skirtingos pasekmių atžvilgiu. Galimybė atsisakyti ieškinio, kaip ir teisė atsiimti ieškinį, suteikiama ieškovui nagrinėjant bylą tiek pirmojoje, tiek ir apeliacinėje ar kasacinėje instancijose.
Atsisakyti ieškinio ieškovas gali raštu arba žodžiu (vykstant teismo posėdžiui) kreipdamasis į teismą. Teismui patenkinus ieškovo prašymą atsisakyti ieškinio, civilinė byla nutraukiama. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teismui pateikus prašymą dėl ieškinio atsisakymo, teismas neprivalo besąlygiškai jį tenkinti. CPK 42 str. 2 dalis nustato teismui pareigą nepriimti ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Ši teisės norma įpareigoja teismą būti aktyviam ir rūpintis prieštaravimų imperatyviosios teisės normai likvidavimu bei viešojo intereso apsauga. Teismui patenkinus prašymą atsisakyti ieškinio, byla yra nutraukiama. Kuo gi skiriasi teismo nutartys dėl bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėto? Pagal CPK 297 str. 2 dalį pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendra tvarka.
Priešinga situacija susiklosto teismui nutraukus bylą. Pagal CPK 294 straipsnį bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Būtina pabrėžti svarbiausią ieškinio atsisakymo pasekmę – ieškovui užkertamas kelias ateityje kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu, t. y. laikoma, jog teise į teisminę gynybą jis jau pasinaudojo.
Atsisakius ieškinio, ieškovui, kitaip nei ieškinio atsiėmimo atveju, gražinama tik 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškinio atsiėmimo atveju kitų bylinėjimosi išlaidų atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui (išskyrus atvejus, kai ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino. Tokiu atveju galima prašyti teismo priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas).
Ieškinio pripažinimas
Tiek ieškinio atsiėmimas, tiek jo atsisakymas yra procesinės ieškovo teisės. Atsakovui civilinio proceso metu yra suteikiama teisė pripažinti ieškinio reikalavimus. Šiuo atveju teismas taip pat privalo tenkinti reikalavimus, nustačius jau aptartas aplinkybes, išdėstytas CPK 42 str. 2 dalyje. Ši procesinė atsakovo teisė laikytina vienu iš būdų taikiai susitarti civilinio proceso metu. Atsakovas, pripažindamas, kad ieškovo reikalavimai turi pagrindo, ir vengdamas tiek finansiniu, tiek laiko požiūriu brangaus bylinėjimosi, pripažįsta, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti ir juos patenkina (visiškai ar iš dalies).
Tokiu atveju ieškovo prašymu teismas turi priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas gali pasinaudoti teise raštu ar žodžiu pripažinti ieškinio reikalavimus bet kurioje proceso stadijoje. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas.
Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra nustatoma, kad ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 293 str. 3 d.). Atsakovui pripažinus ieškinio reikalavimus, nebelieka ginčo dalyko, nes ieškovo reikalavimai yra patenkinami ir tai lemia teisinės taikos tarp proceso šalių atkūrimą.
Žurnalo „Juristas“ Nr. 1 skaitykite:
Atsižvelgdamos į draudimo sutarčių sudarymo daugėjimą verslo sektoriuje, Lietuvos draudimo bendrovės suskubo pranešti, kad Lietuvos verslo įmonės seka Vakarų Europos pavyzdžiu – pradeda vertinti draudimo sutarčių svarbą verslui apsaugoti. Bendradarbiavimas ne tik su Lietuvos įmonėmis, bet ir su užsienio kompanijomis reikalauja Lietuvos verslo atstovų atidžiau pasverti galimą riziką ir gaunamą naudą, atsižvelgti į ateityje įvyksiančius įvykius, kuriuos sunku prognozuoti, o paveikti dažnai neįmanoma.
Būtent šie nenumatyti įvykiai tiesiogiai veikia verslo santykių eigą, o svarbiausia – įmonei atneša didelių materialinių nuostolių. Kartais tai gali būti netgi verslo žlugimo priežastis. Kiekviena įmonė, prieš pasirinkdama vienokį ar kitokį draudimo sutarčių paketą, visų pirma turi nustatyti, kokį turtą įmonė turi, kurį praradusi negalėtų normaliai funkcionuoti ar patirtų didelių nuostolių.
Žinoma, ne visos įmonės išgali apdrausti visą turimą įmonės turtą, tačiau tokiu atveju reikėtų susidėlioti prioritetus ir apdrausti bent jau dalį įmonės turto. Straipsnyje DRAUDIMAS – VERSLO RIZIKOS MAŽINIMO PRIEMONĖ apžvelgiami siūlomi draudimo produktai verslui ir draudimo sutarčių sudarymo bei vykdymo ypatumai.
Nacionalinėje investicijų skatinimo programoje, parengtoje remiantis 2006 m. sausio 17 d. atlikta programine studija „Dėl teisinių administracinių priemonių investicinės ir verslo aplinkos gerinimo“, akcentuojama, kad vienas pagrindinių Lietuvos teisinės administracinės aplinkos trūkumų yra nelanksčios darbo santykius reglamentuojančios sąlygos (93 vieta pasaulyje). Vienas probleminių dalykų – tai darbuotojų komandiruočių apskaita ir apmokėjimas. Apie tai išsamiau skaitykite straipsnyje KOMANDIRUOTĖS GALI VIRSTI VIRŠVALANDŽIAIS.
Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.830 str. 1 d.). Apie tai išsamiau skaitykite straipsnyje PASAUGOS SUTARTIES NUOSTATOS IR YPATUMAI.