Moterų fetišizmas – kai traukia vyro varpa arba sėdmenys, arba rūbai- yra nepalyginamai retesnis reiškinys. Ne todėl, kad moterų netraukia vyro kūno dalys. Traukia, ir ne tik savo mylimojo, bet ir kitų vyrų kūno dalys. Jei tik moteris gerai save supranta ir būna atvira sau pačiai. Tiesiog retai kada moteris susijaudins ir pasitenkins dėl tokios menkos dalies, kaip rūbas ar koks organas. Dėl ko, matyt, ir gimė posakis “vyrams reikia tik vieno dalyko. Moterims reikia visko”.
Fetišizmas - reiškinys gan paplitęs ir gan nekaltas. Kartais tai netgi ne perversija. Sakykime, jaunas vaikinas, svajojantis apie svetimą moterį ir negalintis į ją pretenduoti, pavagia jos apatinį rūbą ir paslapčia juo tenkinasi. Ar galima pasakyti, kad jis daro kažką iškreipta? Ne, jis tiesiog tenkinasi dalimi, nes negali turėti visumos. Lygiai taip pat alkanas ir išbadėjęs žmogus godžiai uosto įpakavimą, kuriame buvo maisto.
Tačiau fetišizmas tampa iškrypimu, kai žmogus pasirenka dalį, nors ir gali turėti visumą. Tarkime, inteligentiškas ir pasiturintis vyriškis, nestokojantis moterų dėmesio, vietoj pasimatymo eina į moters vonią, ir nukabina ten džiūstančias kelnaites. Atrodo, jis laisvai galėtų vietoj vagystės pasikviesti moterį į pasimatymą. Nueiti pas ją į namus. Išgerti, pašokti. Pasibučiuoti. Ir glamonėjantis pereiti prie lytinio akto. Kurį užbaigus nuspręsti, kas gi bus toliau.
Tačiau vietoj to jis plakančia širdimi sėlina pas save, kaip koks vagis, nešdamas portfelyje mažas kelnaites. Po to užsirakina ir tenkina save pats, uostydamas arba užsimaudamas ant savęs tą skudurėlį. Kažkur dingsta ir jo inteligencija, ir gabumai. Ir jis, toks išsivystęs, trumpam tampa laukinės genties nariu, dievinančiu amuletą. O amuletas šis – kelnaitės - atstovauja dievybę - moterį, kaip seksualinę būtybę. Jo didenybės sekso atstovę. Ir tas pasitenkinimas, kuris kyla jam masturbuojantis, iš tikrųjų turi savyje magijos - tai tarsi mistinis susijungimas su dievybe. Bent jau turėtų būti. Ekstazė? Na, bent jos jis ieško.
Keista, - pasakys moterys.Kodėl gi jis nejaučia ekstazės ir nepasitenkina susijungdamas su moterimi tiesiogiai?
Šioje vietoje iškyla du klausimai. Kokia tai ekstazė? Ir ar tikrai toks vyras gali laisvai turėti santykius su moterimis?
Imkime pasitenkinimą. Pasitenkinimas nuo daikto, tiesą sakant, dažniausiai yra labai nedidelis. Ir tai daugiau fizinis, be emocinės dalies - palaimos (ar ekstazės). Lygiai taip pat moteris negali būti laiminga, gyvendama su vibratoriumi, nors jai smalsu, o orgazmą jis kartais gali sukelti gana stiprų. Todėl vibratorių paklausa sekso reikmenų parduotuvėje yra gana didelė. Tačiau surogatas yra surogatas. Fetišizmo atveju į jį dedamos ypatingos viltys. Kiekvieną kartą, atlikdamas magišką aktą, fetišistas tikisi susilieti su didžiule jėga, kuris yra už jo suvokimo ribų. Pasitenkinęs jis nusivilia ir, jausdamas tuštumą, atmeta fetišą. Iki kito karto.
Žmogus su lytiniu iškrypimu ieško, bet neranda palaimos.
Laisvė turėti santykius su kita lytimi. Ar tai tikrovė, ar tai tik iliuzija? Kai kas gali pasakyti: fetišizmu užsiima tik impotentai ir degeneratai. Tačiau juk tai netiesa. Yra nepaprastai daug faktų, įrodančių, kad, tarkime, Japonijoje ir Vokietijoje aukštos klasės vyrų tarpe populiaru užsakinėti paštu kiek suteptas merginų kelnaites.
Na, ne degeneratų ir ne impotentų jie yra suvartojami. Turi šie vyrai ir pinigų, jei gali sau leisti tokius siuntinius. Turi jie ir potenciją. Tačiau ar seksualiai pajėgus vyras, turintis pinigų, yra būtinai visiškai laisvas santykiuose su kita lytimi? Tai dar klausimas.
Ar seksualinis potraukis apskritai yra laisvas?
Prisiminkime psichoanalitinį fetišizmo aiškinimą. Mažas berniukas, niekad nenustojantis geisti savo motinos ir niekad neturėdamas vilties turėti ją visą, suranda sau dalinį objektą - moters lytinį organą. Bet jį reikia dar surasti. Kildamas žvilgsniu moteriška koja nuo apačios į viršų, mažas fantazuotojas tikisi surasti tai, ką turi pats - varpą, ir nerasdamas jos, jaučia kastracijos baimę.
Todėl jam prireikia nuolat ir nuolat matyti tą vietą, kur moters kojinė jungiasi prie šlaunies. Kažkur aukščiau - siaubinga ir magiškai patraukli vieta. Čia, prie pat tikslo, jis ir sustoja Taip vystosi kojinių fetišizmas, iš dalies paaiškinantis erotinių rūbų stereotipą – kojines su gumytėmis ir diržais.
Tačiau japonai fetišizuoja pėdą. Vokiečiai - biustą. Ne viską galima paaiškinti varpos paieška.
Tačiau tiesa, tikriausiai, yra kažkur arti. Vyrams ir moterims seksualumas nėra visiškai laisvas pasirinkimas. Prie ko ir kaip mus trauks, apsprendžia ne mūsų protas, sąžinė bei estetinis skonis. Yra dar kita, šešėlinė mūsų psichologijos dalis, kurioje gyvena mūsų asmenybės dalys:
Maži berniukai ir mažos mergaitės, daug norintys ir mažai žinantys;
Vaikiški seksualiniai draudimai;
Tikėjimas, kas tu toks esi ir į ką gali pretenduoti.
Taip, tikėjimas ir fetišizmas - kas juos gali sieti?
Galbūt, vyras, tam, kad eitų į pilnavertį santykį su moterimi, turi tikėti savimi ir ja. Jis turi apskritai tikėti savo sėkme gyvenime. Nuo rizikos jam plaka širdis. Tačiau tai ir sudaro sveiko gyvenimo skonį. Juk tikėjimas - dalykas nematomas ir negarantuotas. Tai rizika. Tave gali atstumti. Tačiau šis nematomumas ir rizika ir yra tai, kas sudaro skirtumą tarp fetišisto ir normalaus vyro. Kelnaitės - tai garantija. Apgalėtina, silpna, bet garantija.
Moteris - tai rizika. O plačiąja prasme čia kažkur ir slypi skirtumas tarp neurotiško ir sveiko žmogaus. Sveikas - jis rizikuoja eiti link moters su visu jos sudėtingumu ir nenusakomumu. Jis nevagia moters dalies iš baimės, kad negaus visumos. Jis gyvena rizikuodamas gyventi. Ir už tai jį, tikriausiai, ir myli moterys.
Olegas Lapinas
