Vaikų auklėtojos jautrios
Šeima gyvena Kaune, dviejų kambarių nuosavame bute, kurį įsigijo pasiėmusi iš banko paskolą. Kiek-vieną rytą Vachida nuveda keturmetę dukrelę Marjam ir šešiametį Raminą į darželį, o pati išskuba į darbą viename miesto prekybos centre.
Moteris keliasi labai anksti, nes reikia paruošti vaikams pietus, kuriuos, lydėdama savo mažylius, nuneša į darželį. Šeima laikosi musulmoniškų mitybos papročių, tad mama stengiasi, kad ir darželyje vaikai jiems nenusižengtų.
„Iš vakaro išsiaiškinu, kokius patiekalus gamins darželio virėjos. Paruošiu ir aš panašius, bet tik iš tų produktų, kuriuos galime valgyti mes, musulmonai. Avieną arba paukštieną perku iš vieno arabo, kuris mėsą paruošia taip, kaip reikalauja islamo religija. Esu dėkinga „Spindulėlio“ darželio auklėtojoms, kad jos supranta ir neignoruoja mūsų tradicijų“, – apie savo kasdienius rūpesčius pasakojo Vachida.
Mažajai Mari buvo padarytos dvi operacijos, su dukrele daug laiko teko praleisti ligoninėje. Ir šiuo metu jai dar reikia ypatingos priežiūros – mergaitė gali valgyti tik susmulkintą maistą. Darželio auklėtojos, pasak Vachidos, jautrios mažosios Marjam negalavimams.
Marjam – labai linksma, nuotaikinga mergaitė, ji, kaip ir broliukas Raminas, puikiai kalba lietuviškai. Prieš Kalėdas abu vaikai ruošiasi šventinei eglutei darželyje, dalyvaus meninėje programėlėje. Nors namuose Kalėdų afganų šeima nešvęs, jie turi draugų lietuvių, pas kuriuos ketina per šventes apsilankyti.
Susituokė mečetėje
„Anūkais pasidžiaugti galėjo tik mano tėvai, senelių iš Rabani pusės jie kol kas nepažįsta. Su uošviais neteko susipažinti ir man. Jie gyvena Afganistane. Tikiuosi, kada nors būtinai pasimatysime, labai to laukiu“, – pasakojo Vachida. Jai buvo keturiolika, kai su tėvais paliko gimtinę. Bėgdama nuo karo negandų, šeima atsidūrė Lietuvoje.
Vachidos ir afgano Ghulamo Rabani meilė gimė Ruk-los pabėgėlių centre.
Negavę politinio prieglobsčio, oficialiai įregistruoti santuokos jie negalėjo. „Tuokėmės mečetėje Kaune, vestuvių pobūvyje dalyvavo visi, tuo metu gyvenę pabėgėlių centre. Linksminomės pagal musulmonų papročius, negėrėme nė lašo alkoholio“, – vestuvių pokylį prisiminė sutuoktiniai.
Kai gimė pirmagimis Raminas, Vachidai tebuvo aštuoniolika. Moters tėvai netrukus išvyko į Olandiją, ten gyvena iki šiol. Broliai ir seserys įsikūrę įvairiose Europos šalyse. Jų aplankyti Vachida ir Ghulamas Rabani kol kas negali, nes dar neturi Lietuvos pilietybės.
Ghulamui Rabani šiemet po vienuolikos metų pagaliau pavyko pasimatyti su gimtinėje likusiais tėvais: pas juos, gyvenančius Kabule, jis nuvažiavo su vienos televizijos laidos kūrėjais.
Patyrė ir užgauliojimų
Išlydėdama vyrą pagal afganų paprotį Vachida kelią palaistė vandeniu – kad sutuoktinis laimingai grįžtų. „Močiutė anūkams ir marčiai lauktuvių įdėjo nacionalinius afganų drabužius. Sakė, kad labai nori visus mus apkabinti“, – apie jaudinamus susitikimus gimtinėje pasakojo šeimos galva.
Raudonojo Kryžiaus Kauno skyriaus Pabėgėlių dienos centre dirbantis Ghulamas Rabani rūpinasi tokių pabėgėlių, kaip ir jis, reikalais. Afganai, čečėnai, šrilankiečiai, somaliečiai centre susitinka, kartu švenčia šventes. Suaugusieji mokosi lietuvių kalbos, dirbti kompiuteriu, vaikai piešia, dainuoja, žaidžia.
„Lietuvoje gyvena 130 pabėgėlių, kuriems suteiktas politinis prieglobstis. Jiems labai svarbu tarpusavyje bendrauti, dalytis rūpesčiais, kad nesijaustų vieniši“, – apie savo darbo subtilybes kalbėjo Ghulamas Rabani.
Apie lietuvius Vachida ir Rabani atsiliepia šiltai, tačiau neslepia kartais patiriantys ir neigiamų emocijų. Vachida dirba prekybos centre kasininke ir neretai išgirsta piktų replikų, kodėl pirkėjus aptarnauja užsienietė. Lietuviškai puikiai kalbančiai ir savo darbą mėgstančiai moteriai dėl to skaudu.
Teko pajusti užgaulių užuominų ir tada, kai ramadano dienomis troleibusu važiavo apsigobusi čadra. Tautos tradicijoms sutuoktiniai stengiasi nenusižengti: ramadano mėnesį daug meldžiasi, nesilinksmina.
Išmoko gaminti cepelinus
„Piktų žodžių širdyje nelaikau. Mieliau prisimenu žmones, kurie yra nuoširdūs ir draugiški. Atvykome iš visai kitokios šalies, tad turime prisitaikyti prie to, ką radome Lietuvoje“, – neabejojo Vachida.
Ji ir jos vyras nenorėtų visą gyvenimą būti pabėgėliais, nors tolesnių planų kol kas nekuria – džiaugiasi tuo, kad yra jauni ir sveiki, turi darbus, būstą, vaikus.
Naujuosius metus šeima, kaip ir kiti jų tautiečiai, švęs kovo 20 d. Šeimininkė būtinai gamins šiai progai skirtą tradicinį gėrimą, be kurio Naujųjų metų rytą prie stalo nesėda nė viena afganų šeima.
„Septynių rūšių džiovintus vaisius reikia perplauti septynis kartus, užpylus virintu vandeniu palaikyti vieną parą. Šiuo gėrimu vaišiname garbingiausius savo svečius“, – aiškino Vachida.
Daug išradingumo šeimininkė parodo ir ruošdama pagrindinį šventinį patiekalą – plovą. Dar kepa obuolių pyragą, stengiasi, kad ant stalo būtų daug žalumynų.
Moteris neretai pradžiugina šeimą ir lietuviškais cepelinais ar šaltibarščiais, kuriuos ypač mėgsta vaikai. O Rabani virtuvėje šeimininkauja retai. Jis mieliau žaidžia su vaikais, paskaito jiems knygą ar paseka pasaką. Abu mažieji labai laukia tikros žiemos ir sniego, mat tėtis jau pažadėjo nupirkti rogutes.
