Palyginti galime su ispanakalbiais, kurių JAV 2000 metais gyveno 35 milijonai, o 2006 – jau 43 milijonai. Tai beveik 10 kartų daugiau nei apskritai lietuvių gyvena Lietuvoje.

Surašymo duomenimis lietuviškai kalbančiųjų skaičius žymiai mažesnis nei lietuvišką kilmę nurodančių žmonių. Teigiama, jog 2000 metais JAV gyveno 38 295 lietuviškai kalbantys žmonės. Skaičius tikrai nedidelis, tačiau reikia turėti omenyje, kad čia suskaičiuoti tik legaliai šalyje gyvenantys lietuviai. Pridėjus nelegalius, skaičius, manau, gerokai šokteltų į viršų. Tačiau tikslių duomenų šiuo atveju neturime.

Įdomu, jog nuo 1990 iki 2000 metų lietuviškai kalbančiųjų skaičius JAV sumažėjo beveik 10 procentų: 1990 metų surašymo duomenimis JAV gyveno 55 781 lietuviškai kalbantis žmogus, o 2000 – tik 38 295. Žinant, kad po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo trečioji lietuvių imigracijos banga į JAV, tarsi turėjome turėti atvirkštinį rezultatą – lietuviškai kalbančiųjų skaičius turėjo išaugti, tačiau surašymo duomenys tam prieštarauja. Kodėl taip atsitiko?

Peržiūrėjau paskutinių kelerių (nuo 1998 iki 2006) metų lietuvių atvykimo į JAV duomenis. Didžiausias lietuvių, atvykusių į JAV skaičius pasiektas 2001 metais – tuomet jų į šalį įvažiavo 18 353. Palyginimui galima pateikti 1998 metų skaičių, kuomet į šalį atvyko 8 374 žmonės, t. y. 10 tūkstančių mažiau. Maždaug nuo 2004 metų atvykstančiųjų skaičius beveik nesikeičia, siekia apie 12 000. Tad atvykstančiųjų pikas buvo pasiektas jau po 2000 metų surašymo. Tikėčiau, kad 2010 metų surašymo duomenys parodys daugiau lietuviškai kalbančiųjų JAV nei buvo 2000.

Tad kur daugiausia gyvena lietuvių kilmės asmenų ir lietuviškai kalbančių žmonių? Tikėsite ar ne, tačiau 10 daugiausiai lietuviškai kalbančiųjų gyvenamų valstijų ir 10 daugiausiai lietuvių kilmės žmonių gyvenamų valstijų sutampa, skiriasi tik jų išsidėstymo tvarka. Tai Ilinojus, Pensilbanija, Kalifornija, Masačusetsas, Niujorkas, Florida, Naujasis Džersis, Konektikutas, Mičiganas ir Ohajo. Pirmoji abiejuose dešimtukuose yra Ilinojaus valstija. Čia gyvena daugiausiai lietuvių kilmę nurodančių žmonių (87 294), taip pat ir daugiausiai lietuviškai kalbančiųjų (10 900). Paskutinė dešimtuke – Ohajo valstija – tiek pagal kilmę, tiek pagal kalbančiuosius. Kitų valstijų pasiskirstymas skirtingas. Štai Pensilvanija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenis, tačiau tik 6 pagal kalbėtojus, Florida atvirkščiai – 6 pagal lietuvių kilmės asmenis, bet 2 pagal kalbėtojų skaičių. Tai rodo, kad ne visada didžiausias lietuvių kilmės asmenų telkinys turės didžiausią lietuviškai kalbančiųjų skaičių.

Kita vertus, vertinant tokį pasiskirstymą neturėtume pamiršti ir lietuvių imigracijos istorijos. Žinant ją, aišku, kodėl Pensilvanija antra pagal lietuvių kilmės asmenis, bet šešta pagal kalbančiuosius. Dauguma lietuvių į šią valstiją imigravo seniai, dar XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, todėl jų anūkai ar proanūkiai jau nešneka lietuviškai. Tad nenuostabu, jog kalbančiųjų lietuviškai skaičius ten daug mažesnis.

Žvelgiant į šiuos duomenis peršasi ir kita išvada, jog mažumos kalba pamažu nyksta perduodant iš kartos į kartą. Tai natūralus reiškinys, palietęs ne vieną etninę grupę JAV. Ne tik lietuvių ketvirta ar penkta karta JAV nekalba lietuviškai, bet nekalba ir italų, vokiečių, prancūzų, kinų, korėjiečių kilmės asmenys. Netgi ispanakalbių trečia karta paprastai kalba jau tik angliškai ir žino pavienius ispanų kalbos žodžius.

JAV kuriama ir jau veikia nemažai dvikalbių programų: vienos jų veikia geriau, kitos blogiau. Siekiama skatinti ir kita kalba kalbančiuosius išlaikyti savo kalbą, kuriamos programos vadinamiems ,,heritage speakers”, dėstomos specialiai jiems paruoštos kalbos paskaitos universitetuose. Tačiau jokios programos nepadės išlaikyti kalbos, jei to nenorės patys ja kalbantieji. Kalbos išlaikymas ir perdavimas ateities kartoms visų pirma yra asmeninis apsisprendimas. Žmogus, o ne sukurta programa, čia yra svarbiausia.