Dvi skaičiavimo metodikos

Kauno medicinos universiteto prof. Apolinaras Zaborskis tarptautinėje konferencijoje „Modernūs požiūriai į patyčias ir smurtą mokyklose“, apžvelgęs patyčių situaciją Lietuvoje, pateikė gan netikėtą išvadą. Nors paplitusi nuostata, kad Lietuvoje patiria patyčias apie 70 proc. moksleivių ir tiek pat jų tyčiojasi iš kitų, anot mokslininko, patyčių mastai tarp 11-15 metų moksleivių sumažėjo nuo 41 proc. 1994 m. iki maždaug 24 proc. 2006 m.

„Šie duomenys gauti remiantis tarptautiniais apklausų standartais. Tyrimai, kuriuose gautas didesnis patyčių procentas, skaičiuojami pagal kitokią metodiką: joje atvejai, kurios užsienio ekspertai apibendrina žodžiu „retai“, atsiduria prie kategorijos „dažnai“. Mano manymu, iš tiesų patyčių mastai mažesni nei 70 proc.“, - teigė apžvalgos autorius.

Tiesa, kad ir kaip skaičiuotume, vis tiek liekame lyderiais šioje srityje. Lietuvoje patyčių mastai, lyginant su kitomis šalimis – net kelis kartus didesni. Pavyzdžiui, Švedijoje apklausos rodo, kad iš kitų tyčiojasi vos apie 4,5 proc. berniukų ir 2 proc. mergaičių, Airijoje – atitinkamai 5,4 ir 2,2 (2002 m. duomenimis).

Pastebėtina, kad tarp jaunesnių vaikų šiek tiek dažniau patyčių aukomis tampa berniukai. Vėliau skirtumai tarp lyčių nyksta. Tuo tarpu dažniau iš kitų berniukai tyčiojasi visose amžiaus grupėse.

Beje, su amžiumi patyčių aukų mažėja, tačiau besityčiojančių mokinių daugėja. Taigi galima daryti išvadą, kad jų aukomis tampa jaunesni vaikai.

A. Zaborskis pastebi, kad anksčiau 1,5 karto dažniau patyčios vykdavo kaimo mokyklose. Šiuo metu jau negalima išskirti nei miesto, nei kaimo.

Patyčios prasideda nuo televizijos

Tuo tarpu Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos psichologijos docentė Laima Bulotaitė nusiteikusi daug skeptiškiau.

„Dabar visos patyčias ir smurtą mažinančios programos sutelkiamos mokykloje. Tačiau smurto pilna visur – šeimoje, gatvėje, televizijoje. Ir jei vaikus mokysime tik mandagiai elgtis mokykloje, jokio poveikio nebus. Mokykla negali labai skirtis nuo visuomenės. Juk išėję į gatvę moksleiviai mato visai kitus dalykus“, - įsitikinusi psichologė.

Panašiai mano ir psichoterapeutas doc. Dainius Pūras. Esą kaip gi įmanoma išmokyti Jonuką, kad šis nesityčiotų iš Petriuko, jei įsijungęs televizorių Jonukas mato, kaip kas vakarą visiems žinomoje laidoje tyčiojamasi iš šalies prezidento.

„Jei nesikeisime mes, suaugusieji, tikėtis, kad vaikai išaugs geresnis už mus, neverta, - antrino kolegai L. Bulotaitė. – Dabar atsakomybė spręsti visas problemas užkrauta ant mokyklos pečių. Ji jau sprendžia alkoholizmo, narkomanijos problemas. Dabar mokytojams norima užkrauti ir patyčių prevenciją. Tačiau kodėl mes manome, kad vaikai seks mokytojo pavyzdžiu? Jei šeimoje diegiamos vienos vertybės, mokykloje – kitos, televizijoje – trečios, kaip vaikai gali suformuoti savo vertybes?“

Anot pašnekovės, jei vaikai nematys, kad keičiasi jų tėvai, po kelių metų teks konstatuoti, kad patyčių prevencijos programos buvo neveiksmingos. „Turime pripažinti, kad mūsų šalyje patyčios ir smurtas toleruojami. Tiesa, mes mušamės į krūtinę ir pripažįstame problemą. Tačiau problemos pripažinimas dar nereiškia, kad žmonės pasiruošę ją spręsti. Kad siūlomos prevencijos programos būtų veiksmingos, pirmiausia reikia paruošti joms dirvą“, - tikino psichologė.

Kol kas šioje srityje problemų daug. Vienos Vilniaus mokyklos pradinukas diskusijoje smurto ir patyčių tema prasitarė, kad tėvai už nusižengimus jį muša grandine. Bendraudami su šiais žmonėmis to tikrai neįtartumėte. Tai malonūs, išsilavinę žmonės, kurie savo sūnui linki visko, kas geriausia. Tik štai būdus, kaip to pasiekti, supranta savaip.