Tuo įsitikino Lietuvos kraštovaizdžio architektai, leidęsi į naujos patirties paieškas. Mūsų šalyje statybos nepalieka akmens ant akmens, viešųjų erdvių nebelieka, tačiau pasaulyje toks beatodairiškai vienpusis procesas sunkiai įsivaizduojamas. Kokybiška, patogi ir graži gyvenamoji aplinka su žaliosiomis erdvėmis – tai iš esmės nauja nekilnojamojo turto bei ekonominė vertė. Šiuo požiūriu Paryžius nepaliauja stebinti.

Prancūzija iš seno garsėja parkų meno tradicijomis. O tradicijos šioje šalyje yra šventas dalykas. Žaliųjų erdvių tvarkymo politika yra svarbi gyvenimo kokybės dalis kiekvienam šios šalies prezidentui. Yra įprasta, kad per prezidento valdymo kadenciją sukuriamas naujas svarbus kultūros, meno, architektūros objektas. O kas penkeri metai Paryžiuje atsiranda naujas tarptautinės reikšmės želdynas.

Padėjo sena draugystė

Nuo nesenstančios klasikos iki moderniausių idėjų – tokį spektrą aprėpė Paryžiuje ir kitose Prancūzijos vietose viešėjusi Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos grupė. Jų akiratyje buvo ir senieji parkai bei sodai, ir naujausi viešųjų erdvių pavyzdžiai.

„Lietuvoje labai graži miestų gamta, bet jos neeksponuojame, ją naikiname. Pagal pagonišką paprotį, medis yra šventas, tačiau jį be atodairos kertame, jeigu reikia statyti namą“, – apgailestavo šios grupės dalyvis parkotyrininkas ir turto vertintojas Steponas Deveikis, lygindamas lietuvių ir prancūzų požiūrį į viešąsias erdves.

Lietuviai Paryžiuje atsirado neatsitiktinai. Pažintis ne tik su naujausiais parkais, bet ir jų kūrėjais įvyko ir Florence André, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Edouardo François André provaikaitės, dėka. E. F. André sukūrė per 100 parkų įvairiose pasaulio šalyse, jo kūryba gėrimės ir Lietuvoje.

Prancūzų architektas suprojektavo Palangos, Lentvario, Užutrakio ir Trakų Vokės parkus, kurie atstovauja brandžiausiam jo kūrybos periodui. E. F. André asociacijos prezidentė Florence ne sykį lankėsi Lietuvoje, palaiko artimus ryšius su E. F. André klubu, kurį prieš ketverius metus subūrė ir jam vadovauja kraštovaizdžio architektė Vaiva Deveikienė.

Suvokti prancūzų parkų meną iš labai arti padėjo ir šis glaudus ryšys, siejantis Lietuvą su Prancūzija. Paryžiaus parkai ir sodai tarsi atsivėrė iš vidaus.

Paryžių kūrė ir E. F. André

„Želdynai kaip urbanistinės struktūros elementas Paryžiuje atsirado dar XIX a. viduryje. Pirmieji miesto parkai įkurti Napoleono III laikais, kuris plačiai užsimojo sostinę pertvarkyti, idėjų tam nusižiūrėjęs Londone.

Šalies valdovo užmojus padėjo realizuoti Prancūzijos sostinės prefektas Georgesas Eugene Haussmannas. Jo pastangomis miestas ėmė įgyti modernumo – buvo projektuojami ir tiesiami platūs bulvarai, gatvės, žaliosios erdvės. Prie merijos buvo suburta inžinieriaus Jeano Charleso Alphando vadovaujama kraštovaizdžio specialistų grupė, kuri ėmė kurti miesto parkus. Į šią grupę 1860 metais buvo pakviestas dvidešimtmetis E. F. André. Čia jis dirbo septynerius metus. Valstybinę karjerą sostinėje baigė būdamas jo vyriausiuoju sodininku“, – į praeitį, kad geriau suvoktume dabartį, grąžino S. Deveikis.

E. F. André valstybinė karjera nutrūko, nes perspektyvus jaunuolis įgijo patirties, išgarsėjo ir ėmė verstis iš savo kūrybos. Jaunas architektas laimėjo konkursą sukurti viešąjį parką Liverpulyje, Anglijoje, ir į valdišką tarnybą nebegrįžo, nes užsakymai pasipylė vienas po kito. Beje, šiemet Liverpulio Seftono parkas mini 140 metų, o šis miestas kitąmet bus Europos kultūros sostinė.

Haussmanno laikais visu grožiu atsivėrė garsiosios Paryžiaus žaliosios erdvės – Bulonės ir Venseno miškai, Montsuri, Buttes-Chaumonto ir kiti parkai. Tuo metu imta kiekviename miesto kvartale įrengti ir skverų, kurie švelnino griežtą gatvių geometriją.

Beje, ši tradicija lig šiol sėkmingai tęsiama – kasmet Paryžiaus kvartalus papuošia naujos skverų oazės. Tam dažnai panaudojama konversija. Žaliosios erdvės įsikuria buvusių pramonės įmonių ir sandėlių vietose ir visiškai pakeičia urbanistinę dvasią.

„Poilsiui, pramogoms pamėgti Paryžiaus parkai labai kruopščiai prižiūrimi. Jie yra aptverti ir saugomi. Seniausiems parkams – apie 140 metų, juose originalių, Alphando, André laikais sodintų medžių telikę apie 10 proc. Nežinodamas to nepastebėsi, nes želdiniai buvo palaipsniui atsodinami, todėl parkai išliko kaip vientisa struktūra“, – įspūdžiais dalijosi S. Deveikis.

Sukūrė naują įvaizdį

Kartais apie konversiją kalbama kaip apie gana naują reiškinį. Ji siejama su technikos paveldu – XX a. senų pramonės objektų pritaikymu naujai paskirčiai. Tačiau tai jokia naujiena prancūzams.

Gali pasirodyti netikėta, bet viena pirmųjų konversijų – XIX a. viduryje, Napoleono III laikais sukurtas Buttes-Chaumono parkas. Jis nusidriekė net per 24 hektarus buvusioje gipso kasykloje. Nykią aplinką paversti grožio karalija buvo titaniškai sunkus ir sudėtingas darbas, tačiau tam nebuvo gailėta nei lėšų, nei jėgų. Tai vienas seniausių, įstabiausių prancūziškų parkų, pagal dydį – trečias Paryžiuje.

Didelis kontrastas senajam parkui – šiais metais jo kaimynystėje vos per pusantro kilometro įkurtas naujas modernus Eolo parkas. Lietuviai buvo vieni pirmųjų, susipažinę su originaliais ką tik pabaigto parko sprendimais.

Kuriant šią viešąją erdvę, ketinta ją pavadinti Maroko kiemo parku, nes šiame rajone gyvena nemažai išeivių iš arabų šalių. Tačiau vėliau pasirinktas universalesnis ir sumanymo esmę atspindintis pavadinimas. Šią naująją Paryžiaus viešąją erdvę sukūrė architektai vyras ir žmona Michelis ir Claire Carajoud. Claire yra buvusi Florence André studijų draugė.

Eolo parkas įsikūrė buvusių geležinkelio sandėlių zonoje. Jis gražiai įsterpė tarp gyvenamųjų namų ir geležinkelio. Rajonas nebuvo prestižinis, todėl viešasis parkas jį padarė nepalyginamai patrauklesnį.

„Mūsiškiams miestų planuotojams – tai pavyzdys, kaip iš esmės pakeisti nepatrauklią vietą, padidinti aplinkinių kvartalų vertę rinkoje. Tai ištiestas, paprastos konstrukcijos parkas. Čia daug vandens, labai aiškiai išskirtos zonos – pramogų, poilsio, aktyvaus laisvalaikio. Pastatyti ilgi stalai, kur galima susirinkti šeimomis ar su draugais pabendrauti, išsikepti kepsnių. Krenta į akis, kad dviratininkai nuo pėsčiųjų ir automobilių yra atriboti. Svarbu tai, kad želdynai saugomi kaip gyvenamosios aplinkos dalis. Gyvenamajo kvartalo viduje – savotiški želdinių kiemeliai, kuriuos labai prižiūri jo gyventojai. Tokie žali kiemeliai Vilniaus kvartaluose jau nebeįsivaizduojami “, – pasakojo S. Deveikis.

Pakėlė rajono prestižą

Dar vienas šiuolaikiškos konversijos pavyzdys – Bercy parkas 12-ajame Paryžiaus rajone netoli Nacionalinės bibliotekos. Beje, ji buvo pastatyta Prancūziją valdant prezidentui François Mitterandui ir yra jo dovana šaliai.

Parkas užima 12 hektarų plotą, kuriame anksčiau buvo pristatyta vyno sandėlių. Todėl šis pramoninis šalia geležinkelio ir Senos upės nusidriekęs rajonas buvo vadinamas „linksmuoju“. Parkas sukurtas 1993–1997 metais, vienas jo autorių – lietuviams neblogai pažįstamas Philipas Raguinas. Su Florence André jis yra lankęsis Lietuvoje.

Įkūrus parką, šis rajonas tapo prestižiniu. Iki jo buvo nuvesta metro linija, įsikėlė Finansų ir biudžeto ministerija, įvairios įstaigos, mokyklos, darželiai, restoranai ir kavinės. Parke kaip užuomina į praeitį paliktos geležinkelio bėgių linijos, net nedideli vynuogynai. Bercy pritaikytas visiems poreikiams – ir darbui, ir gyvenimui, ir poilsiui.

Kiek kitokį uždavinį turėjo išspręsti kitas prancūzų architektas – Paskalis Cribier, kurio patirtis lietuviams buvo ne mažiau įdomi. Pagal jo projektą buvo rekonstruota vieno iškiliausių Paryžiuje želdynų – Tuileries parko dalis.

Tai bene seniausias Pancūzijos sostinės parkas ir dėl savo turtingos istorijos labai jautri jos dalis. P. Cribier prisipažino, kad buvo sunkiausia parką pritaikyti šiuolaikiškam gyvenimui, išsaugant jo struktūrą bei dvasią. Čia nepamatysi asfaltuotų takų, nes naudojama skalda, kuri geriau išlaiko drėgmę augalijai, po teritoriją gali keliauti kartu su poilsiui skirtomis kėdėmis. Tuileries parkas, dar vadinamas karališkaisiais sodais, yra viešojo naudojimo erdvė, todėl jame aprėptos įvairiausios poilsio galimybės.

Kaip meistriškai prancūzai moka vertinti tradicijas ir paveldą, subtiliai priderinti modernumo ženklus, lietuviai įsitikino P. Cribier pakviesti į Normandiją. Apsilankę jo draugo išpuoselėtoje senoje sodyboje negalėjo atitraukti akių nuo Lamanšo rūkuose skendinčio sodo ir namo, želdynų kompozicijų.

Erdvėje sustabdytas laikas

Ištisa parkų ir sodų karalystė. Tuo iš seno garsėja Paryžius, kuriame plyti daugiau nei 400 įvairių želdynų. Vienas iš garsiausių modernių parkų, tapęs šiuolaikiškumo klasika – įspūdingasis André Citroëno parkas.

Parkas buvo įkurtas 1992 metais, kai garsi automobilių gamykla buvo iškelta į priemiesčius, o jos teritorija tapo ypatinga viešąja erdve. Parkas aprėpia 13 hektarų, jame gausu vandens telkinių ir nedidelių giraičių. Šios giraitės yra labai svarbus parko struktūros elementas. Jis išreiškia tam tikrą idėją, vaizdinį, sukuria išskirtinį pagavumą.

Lankytojai gali rinktis – kvapų, judesio, šešėlių parko erdves. Neišdildomų įpūdžių palieka skrydis milžinišku oro balionu, kuris į 150 metrų aukštį pakelia 30 žmonių ir leidžia gėrėtis Paryžiaus panorama. „Tai tarptautinio skambesio žalioji erdvė. Šį parką randame visuose architektūros vadovėliuose. Tai netramdoma fantazija ir įkūnyta modernumo vizija“, – tvirtino S. Deveikis.

Dar vienas neįtikimas novatoriškumo pavyzdys – šalia Eifelio bokšto prieš metus lankytojams duris atvėręs Branly muziejus. Tai Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Amerikos civilizacijų meno muziejus, pasižymintis ir architektūrinės, ir kraštovaizdžio minties originalumu.

Nauja Paryžiaus įžymybe tapo vertikalus kabantis augalų sodas ant vieno iš pastatų sienos. Administracinio pastato fasadas su kabančiu sodu yra atsuktas į Senos upės pusę. 800 kv. metrų plote yra susodinta apie 15 tūkst. augalų. Patys prancūzai šį sodą vadina „laiku erdvėje“.

Šalia muziejaus esantis sodas neprimena tikslaus geometrinio prancūziško parko. Šis želdynas gyvina pabrėžtinai horizontalią statinio formą, tai – lyg kontrastas greta besistiebiančiam Paryžiaus simboliui Eifelio bokštui. Parkas nuo Senos atitvertas skaidria stiklo siena. Taip sumažinamas nuo krantinės sklindantis triukšmas.

Teigiama, kad muziejus suprojektuotas kaip peizažas. Ambicingą ir novatorišką architekto Jeano Nouvelio muziejaus projektą inicijavo Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas. Jis pratęsė ankstesnių prezidentų tradiciją per savo valdymo laikotarpį palikti Pancūzijai reikšmingą jos kultūrai objektą.

„Miestas kaip urbanistinė struktūra gyvas ne tik gražiais ir aukštais pastatais, bet pirmiausia – viešosiomis erdvėmis. Miesto parkas ar skveras visada yra naujos urbanistinės ir ekonominės vertės kūrimo veiksnys. Subalansuota ir darni miesto kvartalų konversija neįmanoma be žaliųjų erdvių. Tai įrodo Paryžiaus pavyzdys“, – tvirtino S. Deveikis.