Artėjančių švenčių simbolis – puošniausioji karpažolė
Neprisiriškime prie minties, kad Kalėdų žvaigždė būtinai turi būti raudona. Daug žiemiškiau atrodo augalas balta viršūne. Puošniausiosios karpažolės dažnai perkamos šventėms ir laikomos namuose kaip „vienkartiniai augalai“.
Kai karpažolės numeta lapus ir pradeda augti, jos išmetamos. Taigi, jei karpažolę nusipirkote tik šventėms, ją atitinkamai ir papuoškite. Kurti šventinę nuotaiką padeda net mažos interjero detalės. Gal užteks vieno nedidelio vazonėlio, papuošto dirbtiniu sniegu, o gal pasidarysite kompoziciją iš kelių.
Tikra stalo puošmena taps 5–7 nedideli augalai, sustatyti ant plataus balto padėklo. Kad nesimatytų vazonėlių, jie apvyniojami minkštu popieriumi ar audeklu. Vyniojimo medžiagą galima apipurkšti dirbtiniu sniegu ir iš šalies niekas nesupras, kas ten slepiasi. Dar kelios kerpėmis apaugusios medžio šakelės ant viršaus – ir žiemiškas, ir šiltas akcentas puošia jūsų namus.
O priežiūra bus paprasta – reguliariai palaistyti kiekvieną vazonėlį. Taip įpakuotus surasti ir palieti patogiausia ilgasnapiu laistytuvėliu. Tręšti nebūtina. Jei po švenčių norėsite karpažoles pasilikti ir auginti toliau, persodinkite į didesnius vazonėlius. Pastatykite prie šviesaus lango ir leiskite augti naujoms šakoms. Visą laiką laistykite reguliariai, kai tik pradžiūsta žemės paviršius.
Per ilgas išaugusias šakas nukirpkite. Puošniausiosios karpažolės lengvai genimos, greit atželia. Taip galite suformuoti augalą medeliu arba tankiu krūmu. Tik, laikant namuose, kitais metais jas pražydinti bus nelengva. Tam reikės sudaryti trumpos dienos sąlygas – bent mėnesį kasdien šviesoje laikyti ne ilgiau kaip dešimt valandų. Šios, kaip ir visų karpažolių pieniškos sultys, nuodingos.
Trapus azalijos grožis
Kad azalija – kaprizingas augalas, gali pasakyti kiekvienas. Ir kad išsaugoti jos trapų grožį, tenka tuos kaprizus tenkinti. Balti, lyg iš plonyčio pergamento žiedai ilgiau išsilaiko nelabai šiltame kambaryje, toliau nuo radiatorių, drėgname ore. Augalą galima sumaniai papuošti, priderinti ir sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas.
Ši azalija ne šiaip sau pasislėpusi gilioje pintinėje. Ten, viduje, gali būti pilna drėgnų kiminų (pelkių samanų), kurie drėkina orą, bet nesukelia puvimo. Taip paslėpus mikroklimatą sudarančius kiminus, nenukenčia kompozicijos grožis. Pintinė lieka apipurkšta baltais dažais, o dekoratyvi medžio šaka šalia jos taip pat balta, lyg koralas. O sulankstyta balta staltiesė po stalu suteikia dar daugiau baltos spalvos.
Azalijas reikia laistyti gana dažnai, kad žemė neišdžiūtų. Pastovi drėgmė būtina, kol augalas žydi. Laistyti skirtas vanduo būtinai turi būti minkštas. Vandentiekio vanduo netinka. Kokybiško vandens galima nusipirkti arba žiemą ištirpinti kibirėlį sniego ir vandenį sušildyti iki kambario temperatūros.
Purkšti žiedų nepatartina, nes nuo vandens ant žiedlapių gali likti rudų dėmių. Kas kita, kai azalija peržydi. Tada drąsiai nuprauskite po tekančia srove, persodinkite į didesnį vazoną. Tinkama žemė – rūgščios pelkių durpės. Tręšiamos specialiomis azalijų trąšomis. Vasarą gerai auga lauke, pusiau šešėlyje.
Atsinešk atogrąžų šilumą
Kas gali būti gražiau už orchidėjos žiedą? Ir puiku, kad šių gėlių karalienių parduotuvėse galima nusipirkti visus metus. Vienos nereikliausių – Phalaenopsis. Jų žiedai lyg drugeliai išsirikiavę ant išlinkusio žiedynkočio. Hibridinės orchidėjos ištvermingesnės ir puošnesnės, nei rūšinės.
Bet kokia orchidėja – išskirtinis augalas. Užtenka vienos ar dviejų, kad namai alsuotų gyvybe. Jos – priešingybė šaltai žiemai ir sniegui, taigi labiausiai reikalingos šalčio bijantiems žmonėms. Nepakartojamų formų orchidėjų žiedai skatina žmogų kurti, o balta spalva skatina jautrumą, švarą ir sąžiningumą, lyg užduodamas klausimas: „Ar mano darbai niekam nepakenks?“
Baltos orchidėjos ypač tinka menininkams ir kūrybiškiems žmonėms, jų kūriniai bus pilni šviesos ir džiaugsmo. Šioms orchidėjoms reikalinga šviesi, nelabai saulėta vieta, visus metus gan pastovi kambario temperatūra. Retas žmogus ryžtasi išmesti peržydėjusią orchidėją. Juk teisingai prižiūrima orchidėja žydės dar ne vieną kartą.
Net ir nežydinti orchidėja veikia aplinkinius, nuramina ir pakelia nuotaiką. Laistomos tik minkštu, kambario temperatūros vandeniu. Orchidėjų trąšos yra specialios, jomis tręšiama kovo–spalio mėnesiais kas dvi savaites. Svarbiausia, kad jautrios šaknys nepermirktų, neperdžiūtų ir gautų pakankamai oro.
Amazonės lelijos aromatas
Tokia gėlė – retenybė. Botanikai siūlo ją vadinti baltažiedžiu grakštuoliu (lot. Eucharis candida). Tik kartais parduotuvėse pasirodo šios gražuolės, ant aukštoko stiebo išskleidusios į narcizus panašius žiedus. Dideli, tamsiai žali, blizgantys lapai skleidžiasi į visas puses. Baltažiedžiai grakštuoliai žydi lapkričio–sausio mėnesiais, visą kambarį pripildydami subtilaus aromato. Tokiai gėlei reikia pakankamai erdvės.
Net ant plačios palangės ji atrodys apgailėtinai. Todėl geriau ją pasodinkite (arba įstatykite su plastikiniu vazonu) į gražų, bet ramių spalvų vazoną ir pastatykite ant žemo stalelio. Gerai jaučiasi šviesioje, tiesioginių saulės spindulių nepasiekiamoje vietoje. Nors baltažiedis grakštuolis kilęs iš Pietų Amerikos drėgnų atogrąžų miškų, mūsų kambariuose gali augti be ypatingos priežiūros.
Augalas žydi maždaug mėnesį. Peržydėjęs laistomas saikingai ir nieko tokio, kad dalis senų lapų pradeda džiūti. Juos tik reikia nupjauti. Po trumpo dalinės ramybės periodo vėl prasideda augimas. Taip grakštuolis gali žydėti du ar net tris kartus per metus. Persodinamas retai, kas 3–5 metus. Kuo daugiau augalų ir „vaikučių“ vazone, tuo gausiau žydi.
Kalėdinis kaktusas žvelgia iš viršaus
Išsiskleidęs į šalis kalėdinis kaktusas, o tiksliau – kalėdinis plokštenis, savo tėvynėje žydi vasarą. Ten, Rytų Brazilijoje jie auga ant medžių kamienų ir šaknų. O Europoje tuo metu žiema. Šiems nedygliuotiems kaktusams netinka atsidurti kažkur žemai. Pastatytas ant grindų ar žemo staliuko ir apžiūrimas iš viršaus niekada neatrodys gražiai.
Todėl jiems raskite vietą ant lentynos, komodos taip, kad šakelės ir žiedai būtų beveik akių lygyje arba dar aukščiau. Tada žiedų grožis bus labiausiai pastebimas. Labai tinka kalėdinių plokštenių vazonėlius pakabinti. Tada atrodo, kad augalas lenkiasi kiekvienam atėjusiajam. Švelnus augalas skleidžia į aplinką tokią pat švelnią nuotaiką, skatindamas rūpintis artimaisiais, pastebėti jų problemas, nuoširdžiai pasikalbėti ir jiems padėti.
Kad staiga nenubyrėtų nupirkto kalėdinio plokštenio žiedų užuomazgos, kaktusą vežkite namo gerai suvyniotą, saugokite nuo skersvėjų. Ir namuose, kol skleisis žiedai, nekilnokite jo iš vienos vietos į kitą ir reguliariai laistykite. Peržydėjusius žiedus nuskinkite, o kai nužydės visi, laistykite saikingai, tik labai neperdžiovinkite žemės.
Pavasarį ir vasarą saugokite nuo tiesioginės saulės, laistykite, kai pradžiūsta žemės paviršius ir kas dvi savaites tręškite kaktusams skirtomis trąšomis. Šie kaktusai nemėgsta sausros, bet jiems ypač kenkia drėgmės perteklius. Rudenį apie mėnesį kalėdinius plokštenius palaikykite vėsiai (11–14 °C) temperatūroje. Tada kaktusai sukraus daug pumpurų ir vėl papuoš jūsų namus žiedais niūriausiomis metų dienomis.
Vėzdūnė – keliems mėnesiams
Pelkių augalas iš drėgnų Centrinės ir Pietų Amerikos miškų virto vienu populiariausių kambarinių augalų. Nuo mažučių, vos 15–20 cm aukščio augalėlių iki tikrų salonų milžinų, užaugančių daugiau nei metrą – tokia vėzdūnių veislių įvairovė. Dar galima pridėti, kad kai kurių žiedai švelniai kvepia.
Kadangi vazone būna daug augalų, jie žydi beveik be perstojo. Šių augalų žiedais vadiname baltas pažiedes, gaubiančias burbuolės pavidalo žiedyną iš smulkių žiedelių. Nauji žiedynai formuojasi lapų pažastyse ir per 1–2 mėnesius išauga ir išsiskleidžia pažiedė. O išsilaiko taip pat labai ilgai, priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų – 2–3 mėnesius.
Senstant žiedynui, pažiedės spalva iš baltos keičiasi į žalsvą. Ypač gražūs margais lapais augalai – dabar populiarios veislės ‘Domino’ ir ‘Gimini’. Tik nuo augalo dydžio priklauso, kur jį geriausiai pastatyti. Pačias didžiausias statykite erdviuose kambariuose, vestibiuliuose ant grindų ir žemų pakylų, o mažos gali papuošti stalą. Bet neužkelkite aukštai ant spintos. Nors vėzdūnė ir ten augs, bet neatrodys graži žiūrint iš apačios.
Kaip vėzdūnės sugebėjo prisitaikyti prie visai kitokių nei tėvynėje kambarių sąlygų, taip jos moko pristaikyti ir žmones. Juk kartais eikvojame energiją smulkmenoms, o vėzdūnės, iškėlusios baltas „bures“, tramdo nesutarimus ir saugo šeimos laimę.
Tik nelaikykite vėzdūnių vasarą saulės atokaitoje ir neperdžiovinkite. O visos kitos sąlygos joms tiks. Net šiauriniuose kambariuose jos augs, tik gal mažiau žydės. Kovo–spalio mėnesiais kas dvi savaites patręškite universaliomis kompleksinėmis trąšomis. Persodinti ir padalyti kerą reikėtų maždaug kas du metus, pavasarį.
