Anot advokatės Viktorijos Čivilytės-Gylienės, nuo 2001 m. alimentai vaikų išlaikymui priteisiami atsižvelgiant į du pagrindinius kriterijus – vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį.
„Vaiko poreikiai (būtinos sąlygos vaikui vystytis) – pirmiausia standartinė bazė, kitaip tariant, stogas virš galvos, maistas ir rūbai. Jei vaikas turi sveikatos problemų, įskaičiuojami ir vaistai. Taip pat kiekvienas vaikas turi būti lavinamas – lankyti būrelius, vaikščioti į kiną, teatrą“, - dėstė advokatė.
Anot pašnekovės, dažniau taikiai susitaria turtingesni žmonės, galbūt dėl to, kad jie į skyrybas žiūri kaip į verslą. „Neretai tokie vyrai iš tiesų skiria nemažas sumas – 1-2 tūkst. litų. Esu susidūrusi netgi su 4 tūkst. litų suma“, - tikino V. Čivilytė-Gylienė.
Tačiau jei kyla bent menkiausias nesutarimas, užsiveda teisminis procesas, kai skaičiuojama įvairiausios išlaidos.
„Kai vaikas lieka su motina, labai dažnai vyrai skundžiasi, kad jų pinigus moterys panaudos savo reikmėms. Tiesiog jie nežino, kad gali reikalauti, jog jų vaiko motina jiems pateiktų ataskaitą. Būna ir taip, kad moteris nejaučia ribos ir reikalauja nepagrįstai didelių alimentų. Todėl Aukščiausiasis teismas suformavo praktiką, kad paprastai vaikui išlaikyti turėtų pakakti minimalios mėnesinės algos – 700 litų. Paprastai tėvui ir motinai ši suma skeliama per pusę. Neretai teismas įvertina, kad vaikas gyvena su mama, kurį ji prižiūri, tvarko jo buitinius reikalus ir neturi daug laisvo laiko. Todėl vyraujantis vidurkis – 300-500 litų“, - teigė pašnekovė.
Įstatymai leidžia teikti išlaikymą turtu. Tačiau ši nuostata, anot V. Čivilytės-Gylienės taikoma tik kraštutiniu atveju. Mat tiek teisėjai, tiek vaikų teisių tarnybų atstovai, kurie teikia tokiose bylose išvadas, taip pat žmonės, ir suvokia, kad valgyti norintis vaikas sienų negrauš.
„Bėda ta, kad dažniausiai vyro paliktos buto dalies vertė viršija alimentų sumą, kuri būtų mokama vaikui iki pilnametystės. Todėl patarčiau būstą parduoti, pinigus pasidalinti, o moteriai, nusipirkti mažesnį būstą. Tik štai lietuviai nelabai linkę keisti gyvenamąją vietą“, - svarstė pašnekovė.
Tačiau ką daryti, kai moteris su dviem vaikais lieka mažame dviejų kambarių butuke? „Tokiu atveju galimas uzufruktas, kai moteriai iki vaikų pilnametystės leidžiama naudotis svetimu turtu. Kai tik vaikams sukaks aštuoniolika – vyras su lagaminais gali prisistatyti ir tuomet žmonės jau patys sprendžia, ką toliau daryti“, - teigė V. Čivilytė-Gylienė.
Kai reikalavimai neadekvatūs
Advokatė prisipažįsta nevengianti išsakyti savo nuomonės, jei mato, kad moteris ar vyras turi neadekvačių reikalavimų. „Pati turiu tris vaikus, todėl žinau, kiek kainuoja jų išlaikymas. Tą patį argumentą pateikiu ir vyrams, kurie tikina, kad vaikai nieko nekainuoja“, - tikino V. Čivilytė-Gylienė.
Kartą jai teko dalyvauti byloje, kai motina teismą tikino, kad šešių metų mergaitei reikia per mėnesį 4,5 tūkst. Kadangi ji pati gaudavo 2 tūkst. litų, o vyras – 5-6 kartus daugiau, ji iš vyro prašė „tik“ 3 tūkst.
Tuo tarpu vyrų arkliukas – šešėlinė ekonomika. Jie ateina į teismą ir pareiškia, kad gauna tik minimalią algą ir vaikui gali mokėti ne daugiau 100-200 litų. Tačiau dabar formuojama teismų praktika, kad mažos pajamos ar darbo neturėjimas be rimtos priežasties – ne pasiteisinimas.
„Tačiau tai tik viena medalio pusė. Pasitaiko nemažai atvejų, kai teismo sprendimai nevykdomi. Tačiau tokias mamas visada drąsinu – nebijokite, kreipkitės į antstolius. Tai daryti verta ir todėl, kad motina pasirūpintų įrodymais, jog tėvas vengė išlaikyti vaiką. Mat sulaukę senatvės tokie vyrai neretai prisimena, kad turi vaiką, kuris pagal įstatymus privalo jį išlaikyti. Tačiau jei pats tėvas vengė teikti išlaikymą, vaikas nuo šios prievolės atleidžiamas“, - įspėjo advokatė.
Vyrų išsisukinėjimai
Lietuvos antstolių rūmų duomenimis, per metus būna apie 54 tūkst. bylų dėl vengimo mokėti alimentus. Vien per pirmą šių metų pusmetį gauta apie 5 tūkst. naujų tokių bylų.
Anot Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės Ingos Karalienės, antstoliai jose susiduria su dviem kategorijomis vyrų.
„Vieni negali mokėti dėl savo socialinės padėties. Tačiau šios grupės vyrų mažėja – mat Lietuvoje tapo lengviau įsidarbinti. Tačiau yra kita grupė vyrų, kurie nemoka alimentų dėl savo įsitikinimų. Prieš juos dažnai esame bejėgiai. Nors už alimentų nemokėjimą gresia kalėjimas, jie ir ten nelabai veržiasi dirbti, kad išlaikytų savo vaikus“, - pasakojo I. Karalienė.
Neretai tokius vyrus dangsto ir darbdaviai. Vos tik antstolis sužino skolininko darbovietę, oficialiai nutraukiama darbo sutartis ir pradedamas atsiskaitymas „vokeliais“. Kaimynai mato, kaip jis atvairuoja į kiemą vilkiką, žino, kada pradeda ir baigia darbą, bet įrodyti, kad jis dirba, būna neįmanoma.
Būna ir taip, kad firmos vadovas visus daiktus perka įmonės vardu, o jo oficialus atlyginimas – 600 litų. Toks skolininkas antstoliui yra tiesiai šviesiai pasakęs, kad įsiskolinimą jis padengs tada, kai pinigai taps beverčiais.
Dar viena kategorija – į užsienį išvykę tėvai, kurių kasmet daugėja. Jeigu jie dirba legaliai, alimentus galima išieškoti tarptautinių teisinių procedūrų keliu. Jei dirba nelegaliai – belieka skelbti jų paiešką per policiją ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau jie įklius Lietuvos pasienyje.
Anot I. Karalienės, skolų sumos – nuo kelių šimtų iki 20-50 tūkst. litų, kuriuos moteris gali tikėtis atgauti tik per keletą metų.