Tradiciškai tėvai supranta, kad jų valdžia - tai nuolatinė vaiko kontrolė, kuriai kartais nesvetimi ir grasinimo elementai. Pasak psichologų, toks požiūris ne tik klaidingas, bet ir gali pakenkti vaiko psichikai.
Jei nenorite, kad atžala jūsų bijotų, keiskite požiūrį į savo kaip tėvų valdžią. Užuot nurodinėdami, su mažuoju neklaužada geriau kalbėkite ne apie paklusnumą, o apie taisykles, kurių įprasta laikytis ir be kurių jam sunku bus savarankiškai gyventi visuomenėje.
Juodu ant balto
Kai tėvai nuolatos abejoja, ką drausti, o ko ne, vaikas, deja, ima dar labiau nepaklusti. Taigi jis turi tiksliai žinoti, kas jam leidžiama, o kas draudžiama. Ir geriau, jeigu jis žinotų kodėl. Psichologai pataria užrašyti visas taisykles juodu ant balto.
Tikėtina, kad vaikas nebeapsimetinės ir nebesakys: "Oi, aš nežinojau." Be to, vertėtų aiškiai užrašyti ne tik tai, kas draudžiama, bet ir tai, kas leidžiama. Pavyzdžiui, "leidžiama gultis vėliau, jeigu rytoj nereikia eiti į mokyklą". Pasistenkite, kad "leidžiama" neviršytų "draudžiama", ir atvirkščiai. Svarbiausia - neabejokite savo autoritetu.
Kuo mažiau neigiamų žodžių
Užuot šaukę "Sutvarkyk savo kambarį!", geriau švelniai pasakykite: "Sudėk savo žaislus į jiems skirtą dėžutę, o drabužius - į spintą." Šiek tiek žaismingumo - ir kambario tvarkymas virs smagiu žaidimu, o ne kasdiene nuobodžia prievole.
"Nečepsėk valgydamas!", "Nebėk - pargriūsi!" ir panašių draudžiamų paliepimų ypač reikėtų vengti. Geriau pasakykite: "Valgyk tyliai", "Eik palengva - slidu". Jei vaikui pasakome, ko iš jo tikimasi, mes jo nekritikuojame, o tik mėginame paaiškinti aplinkybes.
Ir dar - nerėkite. Su vaiku geriau kalbėtis nekeliant balso ir žiūrint jam į akis.
Nežaiskite jų jausmais
Klasikinis variantas "Juk labai myli mamą ir nori jai paklusti, parodyk, kaip ją myli!" netinka. Šitoks pasakymas tik dar labiau klaidina vaiką. Galiausiai jis ims manyti, kad taisyklės neturi jokios prasmės, nes svarbiausia - įtikti tėvams. Juk neabejojate, kad paklusnumas neturi nieko bendra su jausmais, kuriuos reiškiame vaikui. Taigi nereikia painioti emocijų ir faktų.
Geriau pagirkite atžalą kaskart, kai jis pakluso, ir leiskite suprasti, kad paklusnumas - tai ne pavaldumas ir ne meilės tėvams išraiška, o savarankiškumas ir gebėjimas suprasti taisykles.
Per mažai dėmesio
Kartais vaikas nepaklūsta todėl, kad jam trūksta tėvų dėmesio. Galbūt jis jaučiasi nesaugus ir atstumtas, lyg nusivylęs įsimylėjėlis. Ir nereikia stebėtis, kodėl jis būna susierzinęs, atsisako visko, ką jam siūlome. Parodykite jam, kad jums be galo malonu leisti laiką su juo. Tikėtina, kad mažasis neklaužada lengviau priims visus jūsų pasiūlymus.
Per daug dėmesio
Kitas kraštutinumas, kai atžalai skiriame per daug dėmesio, ypač tada, kai jis daro ką nors ne taip, kaip reikia. Kuo daugiau priekaištaujame vaikui, tuo labiau jis linkęs susitaikyti su neklaužados įvaizdžiu, kurį mes patys jam skiepijame kiekvieną dieną. Geriau leiskite jam būti savarankiškam. Nepaisant visų nesėkmių, vaikas turi suprasti, kad jūs juo pasitikite.
Kita vertus, kai vaikui pasakome per daug komplimentų, jis ima manyti, kad jam leidžiama viskas, o mes pavyzdingą elgesį laikome savaime suprantamu dalyku.
Išlepinti vaikai dažnai nenori paklusti, nes jie greitai perpranta tėvų psichologiją ir žino, kad tėvai nusileis. Šįkart nenusileiskite, o kitą kartą jūsų atžala supras, kad paklusti vis dėlto reikia.
Bausti - tik simboliškai
Jei vis dėlto vaikas elgiasi nepakenčiamai ir jums atrodo, kad jį reikia nubausti, neskubėkite skirti griežčiausios bausmės. Taip, bausmė turi būti proporcinga nusižengimui, bet šią taisyklę palikite teismams...
Net jei uždrausite du mėnesius žiūrėti televizorių, greičiausiai jau po dienos kitos pamiršite apie savo bausmę. Pakaks kelių dienų. Simbolinė bausmė paprastai būna daug veiksmingesnė nei griežtos auklėjimo priemonės.
