Pareigūnė tikrinusi mano pasą prakalbo lietuviškai, pasiteiravo kur skrendu, ką ruošiuosi Londone veikti, man teliko iš nuostabos išpūsti akis.
Nežinau, ar ji mokėjo tik užduoti standartinius klausimus mūsų kalba ar suprato ir mano atsakymus.
Nors ir skridau su latvių bendrove „airBaltic“, tačiau ir čia lietuviškumo netrūko – viena palydovių – Asta – lietuvaitė.
Mano vieta lėktuve buvo šalia tautiečio. Kol aš bandžiau snausti, jis rankose vis spaudė savo žalią pasą ir baukščiai dairėsi.
Matėsi, kad nerimauja, gal į Londoną skrido pirmą kartą, gal tai apskritai buvo jo pirma kelionė lėktuvu.
Po beveik trijų valandų skrydžio išlipus iš lėktuvo mano „susėdovas“ gražia žemaičių šnekta ir kiek sutrikusiu balsu pasiteiravo kur rasti bagažą, vėliau taip pat baugščiai paklausė kaip rasti išėjimą iš oro uosto.
Klausiau, ar jam reikalingas kelias prie traukinių, ar prie autobusų, bet vaikinukas atsakė, kad tiesiog į lauką, nes ten jo turėtų kažkas laukti.
Matyt, buvau teisi, jis tikrai Londone pirmą kartą ir gal net tikrai atvyko čia laimės ieškoti – dirbti ir užsidirbti. Tuo tarpu aš nužingsniavau į „Costa“, toks kavinės, kurioje turėjau palaukti draugės pavadinimas. Priėjau prie baro užsisakyti ir ant merginos kortelės pamačiau lietuvišką vardą ir miniatiūrinę trispalvę.
Pabandžiau kalbinti lietuviškai – suveikė. Eligija „Costoje“ dirba dar visai neseniai, gal šiek tiek daugiau nei mėnesį, bet be pertraukos ji sakėsi jau „atpylusi“ dvylika valandų, todėl net pati nelabai besusigaudanti ką daro.
Dar mergina sakė, kad darbo metu pailsėti nėra kada, nes oro uostas tokia vieta, kur vis yra žmonių. Be to, Eligija skundėsi, kad dirba viena, nors turėtų būti du žmonės.
Taigi, vos atskridusi į Londono Gatwick oro uostą cappucino ir pyrago užsisakiau lietuviškai.
Beje, kita toje pačioje kavinukėje dirbusi mergina segėjo kortelę su Lenkijos vėliavėle. Susimąsčiau koks tas šiuolaikinis pasaulis, kai darbuotojai apibūdinami ne tik vardais, bet ir šalimis, iš kurių yra kilę. Ką tai reiškia? Prie gretimo staliuko sėdėjo vidutinio amžiaus pora su galybe lagaminų. Po kelių šypsnių pradėjome šnekučiuotis. Čia buvo vienas tų nedaugelio atvejų, kai kalbėjau angliškai.
Pora vietoje Gatwick nuvyko į Heathrow oro uostą ir praleido savo skrydį, tad teko pakloti šiek tiek pinigėlių ir laukti kito lėktuvo į Meksiką. Kai meksikietė pasiteiravo ar aš vietinė, pasakiau, kad ne, atvykau iš Lietuvos, bet pamačiusi jos sutrikusi veidą, netrukau pridėti – tai labai maža šalis, nieko tokio, kad nežinote, kur ji yra. Nuo pat mano pasirodymo kavinukėje kažkaip labai į mane žiūrėjo ir šypsojosi dvi merginos. Jos sėdėjo su dviem lietuvių vadinamais „babajais“ (lietuviai taip vadina indus, pakistaniečius ir pan.), buvo gausiai pasidažiusios ir „pasiperoksidinusios“. Kadangi sėdėjo tolėliau, niekaip negalėjau įsiklausyti kokia kalba jos kalba, bet iš jų šypsenų sprendžiau, kad mane pripažįsta kaip savą. Nors nei iškirptės, nei trumpo sijono, anei nė mažiausio grūdo makiažo.
Galiausiai viena nusičiaudėjo ir išgirdau arba išskaičiau iš lūpų, kad tai mūsų kaimynės lenkaitės iš to kaip viena sakė į sveikatą, o kita padėkojo. Pamačiau dar vieną stereotipą realybėje – rytų europietės su „babajais“. O tada pasirodė mano draugė, nuvažiavome pas ją į namus. Ten irgi viskas kaip ir lietuviškai, nes tiek Laura, tiek jos vaikinas Tadas - lietuviai. Šeštadienį su Laura vykome į Europos lietuvių krepšinio turnyrą. Kadangi mano draugė gyvena centre, tai tautiečių sutinka gan retai, nes jie labiau gyvena Rytų Londone. Patikėkite ji gerokai nustebo, kai aplink pasigirdo lietuviška šnekta, o sporto centre per kolonėles aidėjo lietuviška muzika. Vėliau netoli sporto centro pamačiau ir lietuviškų produktų parduotuvę „Rojus“. Nuostabus dalykas, kai atvyksti į Londoną ir sutinki čia kelerius metus nematytą savo kiemo draugą iš gimtojo miestelio. Taip nutiko man.
Vidis dabar gyvena Kembridže, jau treji metai, dirba ten virėju, dar žaidžia vietos krepšinio klube, o taip pat lietuviškoje komandoje.
Būtent Jungtinėje Karalystėje jis susipažino ir su savo mergina Migle iš Prienų.
Paplepėjom su Vidžiu, aptarėm senus gerus laikus ir dabartį. Jis sakė, kad Anglijoje gyventi visai gerai, maisto produktai nebrangūs, už 50 svarų (apie 250 litų) gali pilna vežimėlį produktų nusipirkti ir dar alaus, o Lietuvoje, pasak vaikino, už 50 litų to padaryti negalėtum. Jungtinės Karalystės lietuvių sąjungos valdybos pirmininkė Živilė Ilgūnaitė netruko pasiūlyti nuvažiuoti į netoliese esančią kavinukę pasivaišinti cepelinais. Bet kadangi buvau ką tik iš Lietuvos, tai atsisakiau, mat nebuvau sp4jusi mūsų nacionalinio pasididžiavimo pasiilgti. Į turnyro pabaigą pradėjo į treniruotes rinktis salės futbolininkai. Reikėjo matyti kaip jie nustebo savo įprastoje treniruočių salėje išvydę tiek lietuvių – savo tautiečių.
„Baltic United“ futbolininkai – vieni iš JK salės futbolo lyderių, apie juos ne kartą teko rašyti. Po turnyro visas pulkas lietuvaičių metro patraukė į viešbutį, kur buvo apsistoję. Man ir dar keliems pasisekė, nes vietiniai Londono lietuviai pavėžėjo automobiliais.
Mūsų „vairuotojas“ buvo žemaitis iš Plungės Stasys. Vėliau ar anksčiau vaikinas norėtų grįžti į Lietuvą, tik ne į gimtąjį miestelį, bet į kokį nors didesnį, tačiau baugina nekilnojamojo turto kainos. Kaip jau buvo pranešusi Lietuvos žiniasklaida, Didžiosios Britanijos prekybos tinklai „Tesco“ ėmė pardavinėti lietuvišką „Švyturio“ alų.
Tą vakarą šalia viešbučio buvęs prekybos centras šio alaus pritrūko. Vakarienė irgi buvo lietuviška. Sportininkai ir jų palaikymo komandos susirinkusios iš įvairių Europos kraštų buvo vaišinami Lietuvių sodyboje paruoštais troškintais kopūstais, rūkytomis medžiotojų dešrelėmis ir juodos duonos buvo.
Išaušo kita diena, kuri lyg ir neturėjo būti labai lietuviška. Su drauge ėjome pasivaikščioti ir apsipirkti į pagrindinę Londono „shoppingo“ vietą Oxford gatvę. Poroje parduotuvių nugirdau šnekučiuojantis lietuviškai.
Vakare važiavome pas draugės vaikino nuomininkus. Jis viename Londono rajonų, berods ketvirtoje zonoje (jos skirstomos pagal viešojo transporto zonas – kuo toliau nuo centro, tuo didesnis zonos pavadinimo skaičius, iš viso jų yra šešios) lietuvių šeimai nuomoja namą.
Keistas dalykas, kai įžengi į namus, ten lietuviška šeimyna žiūri televizorių, gurkšnoja alų ir valgo rūkytą žuvį. Šeimos galva Mindaugas telšiškis, atrodo, kitaip nei žemaitiškai jis ir nemoka.
Jo žmona kalbėjo suvalkietiškai. Vyresnėlė dukra Paulina lanko mokyklą. Mergaitė sakė, kad ten nelabai jai patinka, nes juodaodės bendraamžės ją skriaudžia, neretai net apstumdo. Tad pasak mamos, Paulina daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterio bendraudama su Lietuvoje likusiais draugais. Mažasis Mindaugėlis dar tik devynių mėnesių, jis jau gimęs Jungtinėje Karalystėje. Ketvirtąją dieną turėjau progos dar šiek tiek pakalbėti angliškai, kai „Starbucks“ sau ir draugei užsakinėjau kavą ir sausainių, atgauti jėgas po ekskursijos po miesto centrą.
Draugė pasiskundė, kad pirmadienį po tokio lietuviško savaitgalio darbiniame susitikime kartais pritrūkdavo angliškų žodžių. Po viešnagės Londone patraukiau toliau. Victoria autobusų stotyje išlydėjo ne tik draugė, bet ir LIETUVIŠKAS reklaminis plakatas įspėjantis apie prekybą žmonėmis. Į tą patį autobusą įsėdo ir dvi rusaitės, kurios kaip ir lenkės iš oro uosto labai mudviem su Laura šypsojosi. Beje, visas autobusas buvo labai įvairiatautis – rusės, kinai, afrikiečiai, „babajai“ ir pan. Galiausiai paliekant Jungtinės Karalystės sostinę paskutinis lietuviškas ženklas – suplevėsavo mūsų trispalvė – autobusas pravažiavo pro Lietuvos Respublikos ambasadą.