Jeigu tau teisė siejasi tik su krūvas pinigų uždirbančiais žmonėmis pilkais kostiumais, rūsčiais žilagalviais juodomis mantijomis ir šešiaaukščiais sakiniais storose dulkėtose knygose, sveika įstojusi į mirtingųjų klubą! Taisyklės čia paprastos ir negudrios: nekišk nosies, kur pats velnias koją nusilaužtų, nuolankiai klausyk protingesnių ir daryk kaip visi.
Nevilioja? Nenuostabu! Juk gyveni tokiame amžiuje, kai žmonės atostogauja kosmose, velnias dėvi “Prada”, o moterys gimdo iš mėgintuvėlių. Kasdien — vis nauji iššūkiai. Šiandien bosas liepė įdiegti patobulintą programinę įrangą. Vakar įsigijai mobilųjį telefoną su “Bluetooth”, “Play Now” ir “Track ID”. O rytoj internete galbūt sutiksi savo svajonių princą. Tu viską gali!
Bet kai vieną gražią dieną mylimasis pareiškia, jog gali eiti, kur akys veda, nes jo nebedomini, neatlieki savo pareigų ir išvis gyveni ne savo bute, staiga imi ir sutrinki. Ar jis gali su tavimi taip elgtis? Ar po kelerių bendro gyvenimo metų tau išties liko tik krūva pareigų ir nė vienos teisės? Ir ką dabar daryti?
Tokiu momentu tau netgi labai praverstų dulkėtieji teisės kodeksai. Juolab kad nėra ten jokių ypatingų paslapčių. Ir egzistuoja tie kodeksai tik dėl to, jog net pačią netikėčiausią akimirką neliktum it musę kandusi, visada žinotum, kaip kovoti dėl savo teisių. Pasiruošk! Štai kelios praktinės šio kovos meno pamokėlės.
Pamatei jį ir išskydai: keliai sulinko, akys aptemo, širdis apmirė. Kai užplūsta tokie jausmai, regis, visas pasaulis priklauso tik tau ir jam, niekada su niekuo jo nereikės dalytis. Bet jausmai — kaip vynas: vienais norisi gardžiuotis amžinai, kitus laikui bėgant tenka pilt lauk. Tik jausmų gaižumas, skirtingai nei vyno, gali labai ilgam sugadinti gyvenimo skonį. Tad net stipriausios meilės įsukta nepamiršk kelių svarbių momentų.
Pirma, nesvarbu, kad draugiškai su vaikinu dalijatės visas išlaidas: jei nesate susituokę, oficialiai neturite ir jokios bendros nuosavybės. Kitaip tariant, visas tavo piniginis indėlis į bendrą būstą, automobilį ar baldų komplektą gali išgaruoti kaip dūmas, jeigu jų įsigijimo dokumentuose bus įrašytas tik tavo partnerio vardas. “Skyrybos gali būti labai skausmingas procesas, — sako advokatė Giedrė Domkutė. — Bendras turtas dažnai tampa keršto įrankiu. Esu mačiusi daug atvejų, kai partneriai dėl kelių šimtų litų vienas kitą ne vienus metus po teismus tampė.”
Kad ir tau su draugu taip nenutiktų, teisininkė pataria nepirkti iš bendrų sąskaitų jokių brangių daiktų. Jeigu vis dėlto nutariate mokėti iš bendrų lėšų, pirkinio dokumentus geriausia forminti abiejų vardais arba pasirašyti paskolos sutartį, kurioje būtų nurodyta, kiek pinigų vienas kitam skolinate norimam daiktui įsigyti.
Nors Lietuvoje partnerystės statusas jau oficialiai patvirtintas, valstybė įsipareigojusi ginti ir ne santuokoje gyvenančių partnerių teises, vis dar nėra įstaigos, kuri tą partnerystę registruotų. O tai, kas neregistruota, teisiniu požiūriu yra neveiksnu. Vadinasi, tau su draugu teks minti senus takus ir visas bendros nuosavybės sutartis teikti tvirtinti notarui.
Jeigu gyvenimas taip susiklostė, kad apie bendros nuosavybės sutartis išgirdai tik dabar, o santykiai akivaizdžiai kliba, žinok: tavo teises į bendrą turtą vis tiek įmanoma įrodyti. Jeigu vaikinas pasirodė esąs goduolis ir niekšas, kuris tikisi pralobti iš tavo gero, nedvejodama duok jį į teismą. Tik nepamiršk, jog ten tau prireiks įrodymų: banko pervedimų išrašų, sąskaitų faktūrų kopijų ar netgi liudytojų. Tiks viskas, kas galėtų patvirtinti, kad mokėjai (ir kiek) už įsigytus bendro ūkio daiktus.
Nesantuokinius santykius nutraukti ypač keblu, kai partnerius pradeda sieti ne tik turtas, bet ir vaikai. Įsidėmėk: ne santuokoje gimusių vaikų teisės — lygiai tokios pat kaip ir santuokinių. Tad jeigu su partneriu nusprendėte skirtis, būtinai aptarkite jūsų vaiko gyvenamąją vietą, lankymo galimybes, alimentus, viską surašykite ir neškite tvirtinti notarui. Tokia sutartis nepakenktų net ir tada, kai jokiomis skyrybomis nė nekvepia: iškart būtų aiškūs abiejų tėvų įsipareigojimai vaikui, o jei, neduokdie, bendras gyvenimas nesusiklostytų, būtų išvengta daug nemalonių teisminių procedūrų.
Kad ir kaip purkštautume, vestuvės mūsų vaizduotėje dažniausiai gaubiamos romantikos: balta suknelė, rožių žiedai, varpų gausmas... Kai taip ir įvyksta, norisi gyventi ilgai, laimingai ir apie nieką daugiau negalvoti. Galvos skausmai prasideda, kai iškilmingas varpų gausmas virsta paskutiniu gongo dūžiu, ir namai ima trenkti skyrybomis. Pagal mūsų valstybės įstatymus, viskas, ką su vyru užgyvenate nuo santuokos dienos, yra jūsų bendra nuosavybė, kuri skyrybų atveju jums abiem bus dalijama po lygiai.
Bet juk skyrybos — ne derybos. Kai žmogaus protą užvaldo pyktis, pagieža ir neviltis, gali prasidėti tokie teismai, kuriuose net sidabrinis šaukštas taps principo reikalu. Šių alinančių aistrų galima išvengti, jeigu prieš santuokos registravimą pasirašysite vedybų sutartį. Joje galėsite iš anksto numatyti, kokia nuosavybė bus jungtinė, kokia — dalinė, kiek bendro turto kiekvienam iš judviejų priklausys, kiek vienas kitą remsite santuokos metu ir skyrybų atveju.
“Žinoma, jau santuokos įregistravimas reiškia įsipareigojimą vienas kitą išlaikyti, — aiškina advokatė G.Domkutė. — Bet vedybų sutartyje galima numatyti ir premijų: tarkim, jeigu žmona sutinka nedirbti, prižiūrėti namus ir auginti vaikus, vyras gali įsipareigoti apmokėti jos mokslus, kasmetį poilsį.”
Vedybų sutartyje galima aptarti ir vienas kito išlaikymą skyrybų atveju. Pavyzdžiui, jeigu iki skyrybų moteris tik augina vaikus, niekur nedirba ir nesimoko arba rimtai serga, ji turi teisę vyro prašyti, kad po skyrybų ją išlaikytų, kol įgis tinkamą kvalifikaciją, susiras darbą arba pagerės sveikata. Beje, konkrečių sumų, teisininkų nuomone, geriausia vengti, nes pinigai laikui bėgant gali nuvertėti: išmintingiausia išlaikymą apibrėžti skaičiuojant minimaliais gyvenimo lygiais (MGL).
“Vedybų sutartys Lietuvoje kasmet vis populiaresnės, — teigia G.Domkutė. — Aš jas rekomenduočiau žmonėms, kurie plėtoja verslą arba kitaip disponuoja labai didelėmis pajamomis. Tokios sutartys apdraudžia nuo situacijų, kai vienas sutuoktinis sėdi namie ne dėl to, kad augintų vaikus ar skųstųsi sveikata, — tiesiog jis piktybiškai naudojasi partnerio uždirbamais pinigais.
Antra, vedybų sutartys užkerta kelią psichologiniam smurtui. Taip žmona iškart duoda suprasti, jog nėra nusiteikusi leisti didesnes pajamas gaunančiam vyrui drausti jai dirbti ir grasinti, kad skyrybų atveju atims iš jos visą turtą ir neleis matytis su vaikais.”
Vedybų sutartys patartinos ir toms poroms, kurios iki santuokos sudarymo neturi jokio turto. Pradėjusios bendrą gyvenimą, jos paprastai ima didelius kreditus. Jie gali būti grąžinami ir iš vyro atlyginimo, ir iš žmonos tėvų santaupų, ir iš abiejų uždirbtų lėšų, tad skyrybų atveju ne visada naudinga iš šių kreditų įsigytą nuosavybę dalytis po lygiai. Vedybų sutartyje galima nurodyti, kokia bendros nuosavybės dalis priklauso kiekvienam sutuoktiniui, ir ateityje išvengti daug nemalonių konfliktų.
Santuokos gali būti nelygios ne tik turtiniu, bet ir tautiniu atžvilgiu. Jeigu savo antrąją pusę suradai ne gimtajame Fabijoniškių kieme, o kur nors prie Norvegijos fiordo, įsidėmėk: visus bendro gyvenimo formalumus turi atlikti dukart. Tad jei vestuves atšokote Lietuvoje, o gyventi nusprendėte Norvegijoje, išėję iš Santuokų rūmų dumkite į Užsienio reikalų ministeriją — legalizuoti jūsų santuokos liudijimo: ant jo bus uždėta oficiali žyma, patvirtinanti jūsų sąjungos galiojimą visame pasaulyje. Nuvykę į svečią šalį, neškite šį URM patvirtintą liudijimą į vietos civilinės metrikacijos skyrių ir įtraukite savo santuoką į tos šalies apskaitą. Tik taip būsi tikra dėl visų tau šioje šalyje priklausančių sutuoktinės teisių galiojimo.
Mūsų šalies įstatymai pripažįsta ir gina tikėjimo laisvę, taigi ir religines santuokas. Nesvarbu, kokį tikėjimą išpažintų pora — katalikų, evangelikų liuteronų ar reformatų, stačiatikių, sentikių, judėjų, ar musulmonų sunitų, — pagal jų religijos apeigas sudaryta santuoka bus oficialiai užregistruota ir Lietuvos santuokų registre. Jums tik reikės pasiimti religinės santuokos pažymėjimą ir nunešti jį į civilinės metrikacijos skyrių. Jeigu suskubsite tai padaryti per dešimt dienų nuo religinės santuokos sudarymo, turėsite vieną oficialią vestuvių datą, jeigu uždelsite — dvi.
Sakai, religinė santuoka — tik tavo ir Dievo reikalas, jos nebūtina niekur registruoti? O jeigu skyrybos? Nors šiuo atveju jos suteikiamos tik religinės vadovybės sutikimu ir tik išimtiniais atvejais, vis tiek išlieka viena labai žemiška problema: turto dalybos. Jomis paprastai užsiima tik nereliginės institucijos, tad jeigu nė vienoje jų nebūsi užregistravusi santuokos, bus labai sunku įrodyti, kad turi teisių į bendrai su vyru užgyventą turtą ar kad tas bendras turtas išvis egzistuoja.
Apie tai, kaip merginos verčiasi per galvą, kad tik priverstų vyrus jas vesti, kuriami filmai, rašomos knygos, sekamos pasakos. Tačiau ar žinai bent vieną populiarią istoriją apie sunkias, bet sėkmingas skyrybas? Sakai, nėra ką pasakoti? Anaiptol! Išsiskirti kartais gali būti daug sunkiau nei ištekėti.
Lietuvos įstatymai numato tris santuokos nutraukimo atvejus: abiejų šalių susitarimu, vieno sutuoktinio iniciatyva ir dėl vieno sutuoktinio kaltės. Pirmasis atvejis ganėtinai aiškus: du suaugę žmonės suvokia, kad jausmai baigėsi, ramiai susėdę tai aptaria ir patraukia savais keliais. Įstatymai jiems kelia tik vieną sąlygą: santuokoje jie turi būti išgyvenę ne trumpiau nei metus.
Antrasis atvejis sudėtingesnis, nes skyrybų prašo vienas asmuo. Skirtis leidžiama, bet tik tuo atveju, jei jau vienus metus trunka teismo patvirtinta sutuoktinių separacija — savotiška teisėta skyrybų repeticija. Teismas ją skiria, jei tu arba vyras tikinate, jog esate nebesuinteresuoti toliau gyventi kartu arba bendras gyvenimas vienam ar abiem iš jūsų tapo tiesiog nebepakenčiamas.
Separacijos metu galioja visi skyrybų veiksniai: atskiros gyvenamosios vietos, vaikų globos pasidalijimas, alimentai, turto dalybos. Jeigu porai sunku apsispręsti dėl savo jausmų, separacija gali trukti neribotą laiką. Nuo skyrybų ji skiriasi tik tuo, kad pora bet kada gali vėl pradėti gyventi kartu, nes oficialiai vis dar yra jungiama santuokos saitų.
Skyrybos dėl vieno sutuoktinio kaltės visada būna ekstremalios, vyksta per teismus, reikalaujama neginčijamų įrodymų. Kalte paprastai laikoma sutuoktinio neištikimybė, nuslėpta sunki liga, įkalinimas arba smurtas.
Nors tikrai nereikia aiškinti, kas yra neištikimybė, ją įrodyti teisme ne taip jau paprasta. Vien poros nuotraukų, kur vyras eina susikibęs už rankučių su kita mergina, nepakaks. Kartais net nepakanka įrodyti, jog jis jau kurį laiką gyvena su kita moterimi: reikia liudytojų, kurie patvirtintų, kad porelė išties propaguoja šeimyninį, bet ne tiesiog draugišką gyvenimo būdą. Taigi jei vyras —apsukrus niekšelis, moteriai gali tekti imtis ir paparacės, ir slaptos operatorės, ir netgi privačios detektyvės darbo.
Bene sudėtingiausios formos sutuoktinio kaltė — smurtas. Mat jis gali būti fizinis, psichologinis, seksualinis ir ekonominis. Fizinio smurto išraiška — žaizdos bei kraujosruvos ant tavo kūno, taigi jis gali būti įrodomas medikų pažymomis bei psichologų išvadomis. Psichologinį smurtą konstatuoti gerokai kebliau, nes jis gali būti daugybės pavidalų: nuolatinė kritika, riksmai ir barniai, veiksmų laisvės varžymas, jausmų ignoravimas, įsitikinimų išjuokimas, melas, manipuliavimas, atsisakymas eiti kartu į viešumą, trukdymas palaikyti santykius su giminaičiais bei draugais, viešas žeminimas, grasinimas nužudyti, sužaloti ar pagrobti vaikus, palikimas pavojingose vietose... Įspūdingas sąrašėlis.
Su psichologiniu smurtu kovoti nėra paprasta. Galima bandyti smurtaujantį vyrą nuvesti į Vyrų krizių centrą, kur jam galbūt padės pašalinti agresiją keliančias priežastis. Bet tai jau reikštų, kad pats smurtautojas suvokia savo problemas. Galima įrašinėti vyro grasinimus ir pateikinėti policijai — bet juk niekada nežinai, kuris grasinimas gali būti paskutinis. Kita vertus, galima pačiai eiti į Moterų krizių centrą ir prašyti pagalbos — psichologų patarimo arba netgi tarpininkavimo su policija.
“Svarbiausia — netylėti, — tikina advokatė G.Domkutė. — Visiškai neseniai buvo atvejis: moteris ilgai tylėdama kentė vyro žeminimus bei grasinimus, nes neturėjo pajamų ir bijojo, kad skyrybų atveju vyras ją atskirs nuo vaikų. Kaip galima tiek kentėti siaubingą diskomfortą? Juolab kad valstybė garantuoja tam tikrą teisinę pagalbą. Daugelis advokatų, suvokę situacijos rimtumą, ir patys sutinka nemokamai konsultuoti smurto aukas. Galiausiai visada galima išsipasakoti artimiems žmonėms — šie irgi gali atkreipti dėmesį į smurtautojo elgesį, pranešti apie jį policijai. Bet jeigu smurto auka tyli, teisme lieka tik jos žodžiai prieš smurtautojo pasakojimus. O šis visada gali pasakyti: “Aš tik gyniausi”. Ir kas šią jo versiją paneigs?”
Išsipasakojimo strategija galioja ir seksualinio bei ekonominio smurto atvejais. Žinoma, nėra malonu kam nors pasakoti, kad partneris tave verčia nusirenginėti, lytiškai santykiauti prieš tavo valią, kartoti pornografinius veiksmus arba neleidžia dirbti ir verčia prašyti pinigų net higieniniams įklotams, tačiau dažniausiai tai būna vienintelė įmanoma kovos su smurtu pradžia.
Nors, regis, jau seniai nebemadinga deklaruoti, jog moters vieta — tik bažnyčioje, virtuvėje ir tarp vaikų, kasdienybėje vis tiek retkarčiais dar prireikia griebtis Lygių vyrų ir moterų galimybių įstatymo, kuris, be kita ko, draudžia visų žmonių diskriminavimą lyties atžvilgiu tiek darbinių, tiek nedarbinių santykių metu. Kitaip tariant, Lietuvoje negalimos reklamos, kurios pašieptų ar žemintų vyrus ar moteris, taip pat nuolaidos tik moterims arba tik vyrams ir, pavyzdžiui, tokie darbo skelbimai: “Ieškome vyro direktoriaus pareigoms užimti”, arba: “Ieškome ne vyresnės nei 25 metų gelsvaplaukės sekretorės pareigoms eiti”.
Bet juk ne paslaptis — tai, ko neparašo skelbimuose, kai kurie darbdaviai visiškai nesivaržo pasakyti savo kabinetuose. Jeigu įtari, jog bosas tavęs nepaaukštino vien dėl to, kad užsiminei artimiausiu metu ketinanti kurti šeimą, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tik tavo įrodymai turi būti išties svarūs!
“Personalo vadyba — labai subjektyvu, — aiškina G.Domkutė. — Darbdavys gali prigalvoti tūkstančius priežasčių, kodėl, tarkim, atlyginimą padidino Algiui, bet ne Birutei: Algis noriai važiuoja į komandiruotes, o Birutė atsisako; Algis moka tris užsienio kalbas, o Birutė — tik dvi; Algis lengvai bendrauja su klientais, o Birutė — labai oficiali ir t.t. Net darbuotojų pravaikštas registruoja darbdavys: jei Birutė, pvz., nuspręstų pasiskųsti, kad Algio kas antrą dieną nebūna darbe, darbdavys visada galėtų atkirsti, jog Algis dirba namie, nes toks jų susitarimas.”
Tad jeigu darbe patiri akivaizdžią lytinę diskriminaciją, nesėdėk rankų sudėjusi, pasistenk surinkti akivaizdžių įrodymų: įrašų arba elektroninių laiškų, kur darbdavys aiškiai pasako, jog, tarkim, nenori didinti tau atlyginimo, nes ką tik susituokei ir tikriausiai greitai užsinorėsi vaikų. Ieškok ir liudytojų, kurie patvirtintų ne kartą girdėję tokių darbdavio užuominų arba patys patyrę panašų jo elgesį.
Jei pastojai, pirmiausia pasirūpink šį faktą patvirtinančia medicinos pažyma ir kuo skubiau įteik ją darbdaviui. Tada jam jau nebeliks jokios teisės nutraukti su tavimi darbo sutartį (žinoma, jeigu ji nėra terminuota): kol pažymos nėra, jis laisvai gali apsimesti, jog apie tavo nėštumą nė negirdėjo. Kai pažyma įteikta, lieka tik laukti motinystės atostogų. Tu turi teisę trejus metus auginti vaiką nesirūpindama dėl darbo — tiek laiko darbdavys tau privalo saugoti darbo vietą ir mokėti visą kompensuojamąjį atlyginimą.
Bet šiomis teisėmis gali naudotis tik tada, jei per pastaruosius metus įgijai ne trumpesnį nei 3 mėnesių darbo stažą ir “SoDrai” moki ligos bei motinystės socialinio draudimo įmokas. Jeigu esi studentė arba laisvai samdoma specialistė, deja, turėsi teisę tik į dvi ne itin dideles išmokas: vieną — likus 70 dienų iki gimdymo, kitą — vaikui gimus. “Jei nemoki ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, investuok į kokias nors akcijas ar vertybinius popierius, — pataria advokatė G.Domkutė. — Jei plėtoji individualią veiklą ir vaiką planuoji iš anksto, visada gali veiklą perkvalifikuoti į bendrovę ar tiesiog kur nors įsidarbinti.”
Beje, pagal naujausias įstatymų pataisas, vaiko priežiūros atostogų gali prašyti ne tik motina, bet ir tėvas ar bet kuris kitas vaiką prižiūrintis šeimos narys. Kūdikio tėvui, kaip ir motinai, kiekvieną mėnesį priklauso pašalpa, seneliai, tetos, dėdės ar krikštatėviai teisės į šią pašalpą neturi.
